Mažiausiame Lietuvos muziejuje saugoma 500 metų senumo istorija (0)

Publikuota: 2022-09-12 Kategorija: Kultūra
Mažiausiame Lietuvos muziejuje saugoma 500 metų senumo istorija
Rokiškio Sirena nuotr. / Užsukti į muziejų kviečia kamajų miestelio bendruomenės pirmininkė J. Vygėlienė.

Įžengę į turbūt mažiausią Lietuvoje muziejų ir pamatę beveik tuščias sienas, lankytojai nustemba ir suglumsta. Šiame muziejuje nėra lentynų su šimtmečių nugludintais buities daiktais, pageltusių fotografijų ir kitų antikvarinių senienų. Tačiau galima sužinoti įdomių faktų iš praeities, o jei pasiseks, nusileidus į rūsį sutikti kažkada šiame krašte gyvenusių asmenybių „dūšelių“.

Neilgai suko galvas

Rokiškio rajone, Kamajuose nusprendę įkurti muziejų, šios idėjos iniciatoriai neilgai suko galvas, kaip vos į 22 kv. metrų erdvę sutalpinti turtingą šio miestelio istoriją. Tam pravertė šiuolaikinės technologijos, animacija. 

Mažiau nei metus gyvuojantį muziejų, aplenkdami net vietinius rokiškėnus, jau atranda paveldu besidomintys kauniečiai, vilniečiai, sulaukiama ir latvių.

Kamajų miestelio Antano Strazdo muziejus – viena iš 2022 m. Europos paveldo dienų krypčių, todėl tai dar viena proga geriau pažinti Rokiškio kraštą ir Lietuvos istoriją.

Idėjos kaltininkai

Kai viena pagrindinių šio muziejaus atsiradimo „kaltininkių“, Kamajų miestelio bendruomenės pirmininkė Jolanta Vygėlienė pakviečia užeiti į nedidelį akmeninį namelį, lankytojai kartais spėlioja, ar nebus pasiklydę. Viduje atrodo tuščia, tačiau netrukus nedidelė erdvė atgyja, pasitelkiant projektorius, sienos prabyla garsais ir vaizdais. Mokykloje mokytoja dirbanti, miestelio bendruomenei  vadovaujanti, o dabar ir ekskursijas muziejuje bei bažnyčioje vedanti J. Vygėlienė savo pasakojimu lengvai vedžioja istorijos vingiais, tačiau paklausta, ar yra istorikė, juokiasi: „Dėstau vaikams biologiją“. 

Muziejus gyvas šios kamajiškės ir šalia esančių žmonių entuziazmo dėka. Pašnekovė prisimena, kad prieš keletą metų sumanymą atgaivinti šalia bažnyčios dūlantį paveldo objektą palaikė ir tuomet Kamajuose klebonavęs kun. Andrius Šukys. Visi darbai – nuo projekto parašymo iki muziejaus   įrengimo užtruko dvejus metus. Namelis prieš tai tarnavo kaip koplytėlė, vienu metu buvo šarvojimo salė, sandėliavimo patalpa, o kartais tapdavo nedidele parodų erdve, kurioje atsirasdavo prakartėlės ar liturginiai rūbai.  

Tik reikia noro

Paklausta, kokius užslėptus miestelio lobius dar norėtų parodyti lankytojams, aktyvi bendruomenininkė sako, kad senovinis ūkinis pastatas šalia bažnyčios, buvusi klebonija taip pat prašosi atnaujinimo – būtų gražu čia įrengti užimtumo erdves, įveiklinti juos.

„Darbo atrasti tikrai galima, tik reikia noro“, – šypsosi pašnekovė.

Miestelio istoriją lankytojams skleidžianti mokytoja ir Kamajų bendruomenės vadovė įsitikinusi, kad labai svarbu išsaugoti paveldą. „Aš dirbu su jaunais žmonėmis, o mūsų šaknų žinojimas, pamatinės vertybės atsiremia būtent į tai, kad turime vertinti ir išsaugoti tai,  ką turime. Turime priimti tai, kas buvo iki mūsų, kad žinotume, kas mes esame ir kuo galime būti“ , – sako Jolanta Vygėlienė.  

Garsėjo amatais

„Kamajai turi labai ilgą ir turtingą istoriją, kuri siekia beveik 500 metų, noriu pakviesti į kelionę būtent šios istorijos keliais“, – muziejuje pasakojimą pradeda J. Vygėlienė. Jai padeda animacinis Kamajų miestelio simbolis – strazdas.

Smulkiau sužinoti, kaip kūrėsi, vystėsi miestelis, galima atvykus į muziejų (susitarti dėl apsilankymo galite telefonu 8 612 48054), o skaitytojams priminsime tik keletą faktų.

Kamajų miestelio vietovardis galimai kilo nuo ežero pavadinimo arba bajoro pavardės. Valdytojų ir valdininkų buvo ne vienas, žymiausi iš jų – Tyzenhauzai, kuriems valdant Kamajai tapo  nepakeičiamas amatininkų centras. Tiesa, geografinė padėtis irgi turėjo daug įtakos, nes miestelis įsikūrė šalia kelio į Rygą ir Daugpilį. Amatai ir mugės, į kurias susirinkdavo kalviai, staliai, siuvėjai, drožėjai, garsėjo visoje šalyje.  

Vienu metu miestelyje gyveno labai didelė žydų bendruomenė, iš 1115 žmonių daugiau nei 900 – žydų tautybės. Jiems taip pat buvo nesvetima amatininko gyslelė, žydai prekiavo savo krautuvėlėse, klestėjo įvairūs amatai. Manoma, kad tradiciniai beigeliai – Kamajų miestelio žydų palikimas.

Miestelio maištininkas

Viena labiausiai Kamajus išgarsinusių asmenybių – lietuviško žodžio pradininkas, poetas, kunigas, o tuo pačiu maištininkas Antanas Strazdas, praleidęs miestelyje paskutinius savo gyvenimo metus. 

A. Strazdas gimė 1760 m. Margėnų kaime baudžiauninkų šeimoje. Piemenavo, bernavo, o  paragavęs mokslų pas jėzuitų vienuolius ir pasižymėjęs kaip gabus jaunuolis, vėliau Varniuose baigė kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus. Dvasininko kelias nesušvelnino jo tiesmukiško charakterio, kuris pradėjo formuotis labai anksti.

Pasakojama, kad kunigas sunkiai sutaręs su vyresnybe, bet puikiai rasdavęs kalbą su paprastais vietiniais žmonėmis. A. Strazdo išskirtinis būdas, tiesos rėžimas į akis, artimas bendravimas su paprastais žmonėmis erzino kunigų luomą. Nepritapusį prie sutanos brolių kunigą kilnojo iš vienos vietos į kitą, Aukštaitijoje jis pakeitė daugiau nei 20 parapijų.

Nusipirko namuką

1820 m. A. Strazdas atvyko į Kamajus, nusipirko čia namuką. Gyveno labai vargingai, namuku dalinosi su paukščiais, gyvuliais. Pasakojama, kad klajodavęs po kaimus apdriskusia sutana, daug bendravo su žmonėmis, ypač su jaunimu, mokė vaikus rašto, skaitydavo savo sukurtus pamokomus  ketureilius. Netoli Kamajų yra Čižų kalnelis, ant kurio A. Strazdas mėgdavo pasėdėti, ten pasinerdavo į kūrybą. Kamajiškiai mylėjo po apylinkes klajojantį keistuolį, mokiusį ne tik maldų, bet ir platesnio požiūrio į pasaulį, klajoklį Srazdeliu vadino.

Daug A. Strazdo eilėraščių tapo liaudies dainomis. „Giesmės svietiškos ir šventos“ – vienintelis jo išleistas rinkinys. Iki šių dienų bažnyčiose skambanti giesmė „Pulkim ant kelių“ – taip pat poeto palikimas.

Palaidotas Kamajuose

A. Strazdas mirė 1833 m., palaidotas Kamajų kapinėse. Minint 100-ąsias poeto mirties metinės, susigriebta, kad reikia įamžinti šviesuolio atminimą, pradėtos rinkti lėšos. Už žmonių suaukotus pinigus miestelio aikštėje pastatytas skulptoriaus A. Aleksandravičiaus sukurtas paminklas A. Strazdui.

„Miestelyje buvo daug visokių dalykų, neramus pokaris. Jeigu aikštė prakalbėtų, daug ką papasakotų. Kaip ten bebūtų, paminklas išliko nepaliestas“, – sako j. Vygėlienė.

Įkūrė respubliką

Kamajų, Salų dvarų istorijos, tvirtovę primenanti Šv. Kazimiero bažnyčia, per Antrojo pasaulinio karo netekusi savo bokšto, Juodonių ir kiti piliakalniai, mitologiniai akmenys, turintys savo nepakartojamas legendas – visus miestelio turtus sunku būtų išvardinti.

Kamajiškiai didžiuojasi iš šio krašto kilusiomis asmenybėmis, tarp kurių –  rašytoja Alė Rūta, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, architektas Kazimieras Šešelgis, Dobkevičių šeima, valdžiusi bankus ir geležinkelius.

Norintiems geriau pajusti miestelio istoriją, J. Vygėlienė siūlo pasivaikščioti po senąją aikštę, kurioje kažkada vykdavo turgūs. Aikštė išskirtinė, keturkampė, Lietuvoje tokios formos aikščių atrasti būtų sunku.

Turi Prezidentą

Iš tolimos praeities persikeliame į artimesnius laikus, juolab, kad apie XXI amžiaus įvykius taip pat yra ką papasakoti. Amžiaus pradžioje atgimė Kamajų respublika,

Lietuvoje gal ne taip gerai žinoma, kaip Užupio, bet taip pat turinti savo herbą, vėliavą, teritorijos riboženklius, pinigus – kamajinius ir kamajaikas, kurių prabos pašnekovė sako neišduosianti, ir, žinoma, Prezidentą. Juo išrinktas buvęs ilgametis seniūnas, šio krašto istorijos puoselėtojas Vytautas Vilys. Respublika su visomis savo tradicijomis atgyja kiekvieną rudenį vykstančiame kermošiuje „Kuc kuc Kamajuos“ , tada sulaukiama ir daugiausia „užsieniečių“.

Kamajų respublika neatsirado šiaip sau. Toks darinys išties buvo, 1905 m. aktyvus, revoliucingai nusiteikęs Jurgis Smalstys-Smolskis nuvertė vietinę valdžią ir įkūrė Kamajų respubliką, kuri gyvavo nepilnus metus.

 Autorius - Kristina Ramanauskaitė

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video