Meno rezidencija: žvilgsnis į Rokiškį pro fotoaparato objektyvą (video) (0)

Rokiškis – saviškių akiai įprastas. Turistams geriau žinomas iš seniai žinomos giesmės: Dvaras-Nepriklausomybės aikštė-bažnyčia. Atrodo, kad viskas čia jau pamatyta: ir kas gražu, ir kas bjauru, ir kas meniška. Snūduriuojantis centras, rūku apgaubtas. Apšepę sovietinės architektūros pastatai, senamiesčio kiemeliai su obelimis ir malkinemis. Tačiau tarptautinės fotografijos MENO REZIDENCIJOS „Focus“ dalyviai į mums įprastas miesto erdves pažvelgė šviežiu žvilgsniu. Ir netgi patyrė smagių nuotykių.

Stipri komanda
Rokiškis pastaraisiais metais atranda fotografijos meną: rengiamos parodos, konkursai. Rokiškis įdomus ir tiems, kurie yra žinomi fotografijos meno pasaulio veidai. Todėl įdomus jų žvilgsnio kampas, jų akiratis. Ieškoti neatrasto, neįprasto Rokiškio grožio į savaitės nuotykį leidosi: pasaulyje gerai žinomas fotografijos menininkas, dėstytojas Klaus W. Eisenlohr iš Vokietijos, viena žinomiausių Lietuvos fotografių Marija Šileikaitė-Čičirkienė, poetas ir fotografas Dainius Dirgėla, rokiškėnas menininkas Sigitas Daščioras su dukra Atėne, projekto vadovė Audronė Vainauskaitė. O Rezidencijos ekspertas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Remigijus Venckus. Taip pat Rezidencijoje dalyvavo ir serbų fotografas Zoran Dordevic. Deja, dėl karantino reikalavimų jis į Rokiškį atvykti negalėjo, todėl Rezidencijoje dalyvauja nuotoliniu būdu. „Serbija, kaip ir Lietuva yra pažymėta sovietinio urbanistinio palikimo ženklu, todėl fotografas tikrai gebės rasti savo krašto ir Rokiškio sąsajų“, – kalbėjo Rezidencijos ekspertas prof. R. Venckus.

Nenuglostytas Rokiškis
Kaip juokavo patys Rezidencijos dalyviai, savaitės laikas ieškoti neįprasto, nematyto, turistų ir praeivių žvilgsniais nenuglostyto ir nenupoliruoto Rokiškio, buvo pakankamai trumpas. Jie siūlo Rezidencijos veiklas ilginti bent savaite. Kad menininkai turėtų daugiau laiko skirti įvairių rakursų paieškoms. Štai kad ir garsusis menininkas Klaus W. Eisenlohr, kurio dėmesio, ieškojimų ir atradimų sritis yra urbanistinės erdvės, ne tik klaidžiojo Rokiškio gatvelėmis ir kiemais, bet įrašinėjo gyvus miesto garsus: bažnyčios varpų skambesį, automobilių ūžimą, praeivių balsus. Į jo kadrus pateko ir senamiestis, ir pilka monolitinė sovietmečio architektūra, ir gyvas mažų privačių namų kvartalų neatskleistas grožis. Specialia technika, specialiais kampais sujungęs nuotraukas, menininkas išgavo trijų dimensijų, erdvės, gylio iliuziją. Įspūdį pagyvindamas įrašytais miesto garsais. Kaip sakė pats K. W. Eisenlohr, jam savotišku atradimu buvo vien jau klaidžiojimas Rokiškio erdvėmis, kuriose tarsi išnyksta riba tarp privataus ir viešo...
Visam tam surasti, išlaukti, užfiksuoti reikėjo laiko. Kokia slidi ta akimirka tarp meno ir sugadinto kadro, pasakojo Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Ji fotografuoti Rokiškio išsirengė priešaušriu, kai miestas skendo rūke ir romantikoje. Detalėmis, nestandartiniu žvilgsniu, kai dėl kadro galima nukeliauti šimtus kilometrų, stebina menininkės paroda Rokiškio kultūros centre „Odė Lietuvos miesteliams“. Joje yra ir rokiškėniškų akcentų, pagautų tarsi netyčia, tačiau savyje talpinančių gilią prasmę.
Poetas D. Dirgėla vaizdą derino su žodžiu: taupiais, lakoniškais, tačiau imliais minčiai japoniškais trieiliais – haiku. Tas derinys, prof. R. Venckaus vertinimu, svarbus ir esminis: nieko nereikalingo, neperkrauta detalėmis, nesistengiant į vieną kadrą sukrauti visa pasakyta ir nepasakyta... Vaizdas pildo žodį, žodis – vaizdą.
Rokiškėnas Sigitas Daščioras ieškojo negražaus Rokiškio. Tačiau pilkos blokinių daugiabučių sienos tapo erdve jo inkliuzams: šepkiškiems motyvams ar tiesiog įkomponuotiems šaligatvio plytelių, kitų kasdienių miesto atributų fragmentams.
Atėnės Daščioraitės žvilgsnyje – urbanistinis Rokiškis: atsispindintis stikle ir metale. A. Vainauskaitė miesto kalbą bandė atskleisti per šešėlių ir spalvų derinius.
Visa, ką šie menininkai pamatė Rokiškyje, įamžinta specialiame filme, kuris šiuolaikinių medijų dėka prieinamas kiekvienam. Taip pat Rokiškio kultūros centre veikia jau minėta M. Šileikaitės-Čičirkienės paroda, o ketvirtadienį buvo atidaryta ir antroji – prof. R. Venckaus paroda. Vieta jai parinkta unikali, puikiai atspindinti šios Rezidencijos toną ir tendencijas: ant plytinės kultūros centro didžiosios scenos sienos, tarp laidų, jungiklių ir rozečių.

Ir edukacijos, ir nuotykiai
Per savaitę trukusias Rezidencijos veiklas menininkai buvo ne tik nestandartinio miesto vaizdo ir grožio ieškotojai. Vyko ir intensyvūs mokymai, darbas su savanoriais, paskaitos. O štai sekmadieninė ekskursija menininkų išvyka į Lietuvos Černobyliu vadinamą Konstantinavą baigėsi... smagiu nuotykiu. Pagunda iš arčiau apžiūrėti sovietinio stiliaus bendrabučių griuvėsių kompleksą ir jį įamžinti menininkams dovanojo... netikėtą pažintį. Kadangi iš anksto savo vizito į Konstantinavą jie neplanavo, todėl ir bendrabučius jau rado... užimtus. Čia Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai su kolegomis iš Latvijos bei Rokiškio šratasvydžio entuziastais surengė vieną iš pratybų užduočių: praktikavosi šturmuodami ir valydami pastatus. Fotografai neslėpė: iš taip arti karių pratybas matė pirmąkart. Ir buvo ne tik sužavėti bendravimu, bet ir pavaišinti kareiviška koše. Svečias iš Vokietijos stebėjosi, kad karius galima pamatyti iš arti, pabendrauti, nufotografuoti.