Miesto gimtadienis – proga prisiminti ir išnykusią Rokiškio miesto istoriją (0)

Šį savaitgalį minėsime 521-ąjį Rokiškio miesto gimtadienį. Tačiau jame nebus tų, kurie daugelį amžių prisidėjo prie mūsų miesto ir valstybės raidos. Simboliška, kad daugelį amžių Lietuvos miestų ir miestelių neatsiejama dalimi buvusios žydų bendruomenės nebuvo pamirštos. Apie jas vertingų žinių, progų palyginimams ir apmąstymams suteikė Rokiškio krašto muziejaus konferencija „Mes esame čia“.

Svarbi proga susirinkti tyrinėtojams
Lietuvos miestų ir miestelių istorija neatsiejama nuo ten ištisus amžius gyvenusių žydų bendruomenių. Pasak Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjo Giedriaus Kujelio, miestuose ir miesteliuose šios bendruomenės žmonės paprastai sudarydavo kiek daugiau, nei pusę gyventojų. Taigi, istorikams svarbu ir įdomu suskaičiuoti tos sunaikintos bendruomenės pėdsakus, kaip dalį savo miestų istorijos ir savasties. O juk ta istorija tokia įvairialypė: iš mažų Lietuvos provincijos miestelių kreivų gatvelių vedanti į plačiuosius pasaulinės politikos vandenis.
Ši istorija svarbi ir iš mūsų krašto kilusiems litvakams. Todėl nenuostabu, kad konferenciją aplankė Rokiškio krašto bičiuliai Aldona ir Philip S. Shapiro. Ponas Philip dabar dienas leidžia Lietuvos archyvuose. Viskas prasidėjo nuo, tarytum, nekalto prašymo: parengti trumpą pranešimą apie Telšių krašto žydų istoriją. Tas „trumpai“ entuziastingo tyrinėtojo žinių, užsispyrimo dėka virsta didele knyga. Jau nebe tik ape Telšių, bet apie visos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žydų istoriją. Jų bendruomenių raidą, teisinio statuso pokyčius Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dokumentuose. Ph. Shapiro į konferenciją atvežė parodyti didžiulės apimties tekstą. „Čia tik vienas būsimosios knygos skyrius“, – sakė jis.
Kadangi ši šeima ketina Lietuvoje užsibūti ilgėliau, jie savo laisvą laiką skirs ne pramogoms ar poilsiui. O darbui šalies archyvuose, po kruopelytę dėliojant prarastąją šios unikalios bendruomenės istoriją. O prie Ph. Shapiro jau su prašymais pagelbėti rikiavosi istorikai. Mat tarpukario Lietuvoje kurį laiką veikė Žydų reikalų ministerija. Jos archyvas (visas ar bent labai didele dalimi) – išlikęs. Jame būtų tiek vertingų duomenų apie Rokiškio, Kupiškio ir kitų Aukštaitijos miestų žydų bendruomenių kasdienybę. Tik va bėda – dauguma dokumentų parašyti hebrajiškai. Nors dokumentai pamažu verčiami į lietuvių kalbą, tačiau tai labai sudėtingas, imlus laikui ir žmogiškiesiems ištekliams, tikriausiai dar ne vieną dešimtmetį truksiantis darbas. O Ph. Shapiro siūlo savo pagalbą: jei istorikai pasakytų, kokių žinių jiems reikia, į kokius klausimus jie bando atsakyti savo tyrimais, jis paieškotų reikiamų dokumentų ir juos išverstų. Tai kur kas daugiau, nei simbolinis mandagumo gestas: tai iš tiesų neįkainojamos vertės pagalba tyrinėtojams. Kuri ilgainiui virs naujais svariais tyrimais.
Konferencija svarbi ir dabar jau nebegausiai Lietuvos žydų bendruomenei. Pasiklausyti pranešimų atvyko Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Jis pranešėjus apdovanojo kalendoriais, o muziejininkams įteikė savo tradicinę dovaną – pasivaišinti macų.

Pranešimuose gausu panašumų ir skirtumų
Pradėdamas konferenciją, istorikas G. Kujelis teigė, kad Lietuvos žydų istorija daugiausia pasakojama per Holokausto prizmę. Tačiau, kad ir kokia siaubinga būtų ši tragedija, yra ir šios bendruomenės istorija iki jos, didžiulis indėlis į Lietuvos ekonomiką, kultūrą, miestų ir miestelių raidą. Netgi Vilniaus Gaonas, vienas garsiausių rabinų, Toros tyrinėtojas, kurio metus šiemet minime, turi sąsajų su Rokiškiu. Rabinas Šmuelis Aba Sniegas yra jo proproproanūkas.
Zarasų miesto žydų istoriją pasakojo šio miesto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė. Ji demonstravo senąsias fotografijas, kaip kito miestelis, kaip žydai davė ženklų postūmį jo raidai, kai buvo caro valdžios pakviesti jame apsigyventi. Įdomu, kad iki XIX a. pradžios tai buvo netipiška gyvenvietė: čia gyveno tik viena žydų šeima. Po 1835 m., kai caras Nikolajus I išleido įsaką, kviečiantį žydus kurtis mažai apgyvendintose vietovėse (į jas pateko ir Zarasai), skyrė šeimoms žemės, suteikė finansinę paramą, mokestinių lengvatų, miestelyje ėmė kurtis šios tautos žmonės.
Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė Aušra Jonušytė ne tik pasakojo šio krašto žydų istoriją. Ji atsivežė dvi savo parengtas knygas, apie žydų bendruomenės paveldą, šios tautos architektūrinį palikimą. Ji prasitarė ir apie tai, kad žydiškasis paveldas bus gaivinamas, šios tautos istorija Kupiškyje bus pasakojama ir per kulinarinį paveldą: istorikė ruošia apie tai knygą, kurioje bus galima rasti nemažai autentiškų žydų virtuvės receptų. O ir įdomybių Kupiškio istorijoje būta: štai egzotiška kolonialinių prekių krautuvėlė, į kurią atkeliaudavo įvairūs prieskoniai bei daiktai iš tolimiausių pasaulio kampelių. O kur dar gebėjimai šokiruoti ir linksminti liaudį, kai Kupiškio turtuolis į darbą važiuodavo vieninteliu miestelyje traktoriumi, dideliam smalsuolių džiaugsmui. Apie tai, kad šios veiklios tautos dėka jau tarpukariu elektros energijos dėka buvo apšviečiamos ne tik Kupiškio gatvės, bet ji pasiekė ir kai kuriuos netolimus kaimus.
O štai Pasvalio rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gražvydas Balčiūnaitis daug dėmesio skyrė išlikusiai vaizdinei medžiagai apie Pasvalio krašto žydus. Apie jų politinę, ekonominę veiklą. Jautriomis nuotraukomis su mažyliais poilsiavietėje, kurioje jie leido vasaras. Ir ten pat 1941 m. vasarą buvo nužudyti...
O štai vienos kraupios žmogžudystės Pušaloto miestelyje istorija tapo didelės politinės asmenybės istorija. Kas gi nežino Izraelio kario ir politiko Jehudo Barako? O Pušalotas mena didžiulę tragediją: 1912 m. apiplėšimo metu buvo nužudyta jauna žydų šeima: Frida ir Ruvimas Brogai. Liko du mažyliai berniukai, kuriuos užaugino senelė. Vėliau J. Barako tėvas išvyko į Izraelį, čia sukūrė šeimą. Pasikeitė ir šeimos pavardė. J. Barakas tapo Izraelio ministru pirmininku, vėliau gynybos ministru.
G. Balčiūnaitis detaliai parodė, kad ir dabar Pasvalyje saugomas žydų paveldas. Išlikusiuose pastatuose naujieji savininkai saugo tipines šių pastatų detales.
Giedriaus Kujelio pranešimas buvo taip pat imlus ir informatyvus. Apie Rokiškio politikus, religijos veikėjus, karius, apie visuomenines organizacijas, verslo įmones. Apie turtingą ir gausią istoriją, kurios svarbius aspektus Rokiškio krašto muziejus išleido atskira knyga.

Ruvino Būno premija – Jurbarko merui
Po konferencijos metas kitam svarbiam susibūrimui. Iškilmingam Ruvino Būno, žydų jaunuolio, kilusio iš Pasubatės kaimo, ir vos aštuoniolikmečio padėjusio galvą Laisvės kovose, garsiajame Giedraičių mūšyje, atminimo įamžinimui skirtos premijos teikimui. Eilinio savanorio R. Būno premija skiriama už Nepriklausomos Lietuvos tautinių mažumų istorijos ir kultūros paveldo tyrinėjimus, jų sklaidą visuomenėje, už veiklą įtvirtinant daugiakultūrės įvairovės suvokimą, už idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą ir toleranciją, įgyvendinimą. Ši premija teikiama trečiąjį kartą. 2016 m. jos laureate tapo Molėtų krašto muziejaus direktorei Viktorija Kazlienė, o 2018 m. – asociacijos „Rokiškio teatras“ režisierė Neringa Danienė.
Trečioji premija atiteko Jurbarko merui Skirmantui Mockevičiui. Jo šeimos istorija glaudžiai susijusi su žydų bendruomenės istorija: dėdė, žinomo skulptoriaus Vinco Grybo mokinys, kartu su skulptoriumi taip pat pateko į vedamų sušaudyti žydų grupę, tačiau buvo išgelbėtas. O skulptorius V. Grybas buvo sušaudytas. S. Mockevičius ir pats asmeniškai daug dėmesio skiria žydų bendruomenės atminimo įamžinimui. O paminklui Jurbarko centre statyti sutelkė gausią įvairių tautų, patirčių žmonių bendruomenę. Ir dabar miestas gali didžiuotis pasaulinio lygio Izraelio skulptoriaus sukurtu įspūdingu kūriniu, įamžinančiu ir čia gyvenusių žydų, ir juos gelbėjusių lietuvių vardus...
R. Būno premiją įsteigė organizacija „Prisimenant Litvakus, Inc“, atstovaujama Philip S. Shapiro (JAV).