Originalus bibliotekininkų sprendimas dovanojo jaukią erdvę miestiečiams (foto +video) (0)

Vargu ar kas ginčytųsi, kad Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos pastatas yra vienas sėkmingiausių pastarojo meto architektūrinių sprendimų mūsų rajone. Unikali erdvė – Nepriklausomybės aikštė – kėlė šio pastato architektams daug iššūkių. Tačiau jų sprendimas nusipelno susižavėjimo: modernus pastatas puikiai įkomponuotas į Nepriklausomybės aikštę, atrodytų, tarsi čia buvęs jau daug metų. O štai bibliotekos kiemelis buvo toks, kad jam apibūdinti labiausiai tiko terminas „kognityvinis disonansas“. Tačiau bibliotekininkų įžvalgumo ir kūrybiškumo dėka kiemelis, užuot buvęs sovietinio architektūrinio chamizmo salele, tapo jaukia kultūringos aplinkos erdve.

Ką su tuo garažu daryti?

Dar prieš naujajam bibliotekos pastatui atveriant duris, su jos direktore Alicija Matiukiene kalbėjomės prie antrojo aukšto salės lango, nuo kurio kaip ir atsivėrė vaizdas į kiemelį. Tas kiemelis susidėjo tarsi iš dviejų dalių, atspindinčių dvi epochas: iki ir po pastato perstatymo. Epochai „po“ priklausė jauki kiemelio dalis su trinkelėmis, planuotas (o dabar ir senokai veikia) mielas fontanėlis. Epochai „iki“ priskirtinas didžiulis sovietinio stiliaus garažas. Kuris prie naujojo bibliotekos pastato derėjo lygiai taip, kaip dera kaliošai prie vakarinės suknelės.

Kadangi bibliotekos žmonės daug dėmesio skyrė savo naujųjų erdvių interjerui ir eksterjerui, buvo galima tikėtis, kad sprendimas, kaip sutvarkyti garažą, kad jis nebadytų akių, visgi bus rastas. Ir galvą pasukti reikėjo. Čia jau neužteko tiesiog kibiro-kito dažų ir glaisto. Nes netgi perdažytas ar kitaip atnaujintas, jis būtų badęs akis. Ir bibliotekos direktorė A. Matiukienė neslėpė, kad bus ieškoma sprendimo, kaip sutvarkyti tą nelemtą garažą, kad jis pagaliau įsikomponuotų į puikiai sutvarkytą erdvę.

Sprendimas – puikus, bet ne pats brangiausias

Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos žmonės eilinį kartą įrodė, kad genialūs sprendimai gimsta ten, kur buriasi kūrybingi, išlavintą skonį turintys žmonės. Garažas buvo „apvilktas“ tentu, kuriame atspindėtos ir poeto Pauliaus Širvio eilių faksimilės, ir gražiausios bibliotekininkų kūrinio „Širvynė“ akimirkos.

Puiki tento spalvų gama: juodi, balti, pilki atspalviai puikiai sujungia šį pastatą su gretimu naujuoju bibliotekos pastatu. Kai garažas taip „apžaistas“, net ir likę gana brutalios jo detalės, tokios, kaip dvivėrės medinės durys, jau nebedisonuoja su bibliotekos erdve. Atvirkščiai, sumaniai pritaikytos jos tampa puikia dekoracija nedideliems spektakliams, koncertams. O kasdienybės akimirkoms tai tampa ramia miesto erdve. Ir visa tai atlikta su ganėtinai nedideliais finansiniais resursais. Tačiau čia investuota daug to, ko už jokius pinigus nenupirksi: talento, įžvalgų, skonio, didžiulės vidinės kultūros.

Aišku, vis dar šiek tiek trikdo kai kurie dalykai, kuriuos bibliotekininkams patiems išspręsti nėra galimybių. Antai, vos žingsnis nuo kiemelio – ir prasideda Rokiškio senamiesčiui tokie įprasti kaimo ulyčios vaizdai: su agurkų lysvėmis, malkininėmis ir spektaklio rimtį paįvairinančiu už poros kiemų kepamų šašlykų kvapu. Po kurio laiko žalia siena, uždengsiančia kiemelį nuo rokiškietiškų kaimo vaizdų, užaugs neseniai pasodintų tujų gyvatvorė. O kol kas kaimynų obelys yra organiškas peizažas, tarsi dar viena spektaklių dekoracija.

O štai kitos problemos: nuo vienos pagrindinių miesto gatvių – Kauno – sklindančio triukšmo, taip paprastai išspręsti nepavyks. Kažkiek jį ekranuotų arba dekoratyvinių krūmų antra ar net trečia eilė, arba reiktų statyti specialią triukšmo mažinimo sieną. Nes bibliotekos kiemelio ramybę dabar vis taikėsi sudrumsti tai nuvažiuojantis autobusas, tai motociklų blerbimas.

Unikali erdvė

Bibliotekininkų noras sutvarkyti savo kiemelį sveikintinas ir kitu aspektu. Pagaliau turime bent vieną iš nedaugelio senamiesčio vietų, kurios šeimininkai aiškiai supranta savo unikalumą ir stiprybę. Štai Vilniaus senamiesčio kiemai tapo jaukiomis vietomis, kurios puikiai tinka daugeliui renginių, ar tiesiog jaukiems pasisėdėjimams. Mūsų senamiesčio vidiniai kiemai vis dar suprantami kaip sandėliukų ir malkinių vietos. Nors tinkamai sutvarkius, jie galėtų tapti traukos vietomis.

Reikia įvertinti ir tai, kokie iššūkiai teko Juozo Keliuočio bibliotekai, tvarkant šį kiemelį. Nuo neatmenamų laikų jis buvo teritorija, kuria aplinkinių gatvių žmonės tiesiog trumpino kelią į Nepriklausomybės aikštę, paversdami jį, vaizdžiai sakant, „praeinamuoju kiemu“. Tačiau tai, kas anksčiau buvo iššūkis, sutvarkius erdvę tapo galimybe: tikėtina, kad jaukaus kiemelio su tykiai čiurlenančiu fontanėliu, praeiviai nebeskubės prabėgti, o pasiliks jame ilgėliau...

O veikti čia, pasak bibliotekos direktorės A. Matiukienės, tikrai bus ką. Ir tyloje, jaukiai čiurlenant fontanėliui, išgerti puodelį kavos, ir paskaityti knygą. Ir jaukiems spektakliams, koncertams, poezijos vakarams tai puiki erdvė.

Vėlgi pagiriamasis žodis bibliotekos kolektyvui už išbaigtą lakoniškumą. Kiemelis jaukus savo santūrumu. Kol kas dar mažytis svyruoklis berželis su poeto Pauliaus Širvio eilėmis, nedidelis fontanėlis ir labai tvarkinga erdvė... Kada nors šis beržas užaugs, tikėkimės, kad jo pavėsyje augs ir skleisis ne vienas talentas.

Miela atidarymo ceremonija

Atidaryti kiemelį pasirinkta rugsėjo 6-oji: poeto Pauliaus Širvio gimtadienis. Tądien jis būtų šventęs savo šimtąjį gimtadienį.

Poetas, fotografas, bibliotekos bičiulis Albinas Kuliešis pasakojo, kad poeto penkiasdešimtmetis tuometinėje Rašytojų sąjungoje praėjo... kaip čia mandagiau pasakius – kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Amžininkų atsiminimuose užfiksuota, kad atėjo gal kokios trys dešimtys žmonių. Du aktoriai turėjo skaityti jo poeziją, bet... vienas pamiršo išmokti tekstą, antrasis, atpylęs savąjį, apskritai kažkur išnyko.

O štai šimtmečio renginių maratonas – visoje Lietuvoje. Mūsų rajone jis tapo kelių savaičių svarbiausiu literatūrinio gyvenimo ženklu ir akcentu. Kaip sakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, rokiškėnai poeto šimtmetį atšventė už visą Lietuvą.

Juozo Keliuočio viešoji biblioteka skelbė poezijos konkursą, skirtą poetui atminti. Jame varžėsi gausus dalyvių būrys: net 26. Viso autoritetingos komisijos teismui buvo pateiktas 31 kūrinys. Pirmoji vieta ir originali dailininkės Astos Keraitienės sukurta paukščio statulėlė iškeliaus į Jūžintus, į Ramintos Rimiškytės kolekciją. Antrosios vietos prizą – originalią statulėlę-plunksną – pelnė pedagogė Jolanta Juodinytė. Trečiosios vietos plunksna atiteko poetei iš Panemunėlio krašto Danutei Mažeikienei.

Apie sunkumus, tyrinėjant kūrybą...

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja doc. dr. Ž. Kulvinskienė ganėtinai glaustai, tačiau su gausybe įžvalgų pristatė poeto P. Širvio kūrybą. Meilės ir romantikos dainiumi vadinamo poeto palikimas negausus: plonytė eilėraščių knygelė. Tačiau ji tokia imli, kad retas kuris literatūrologas drįstų imtis disertacijos ar monografijos P. Širvio paliktomis pėdomis. Kiek daugiau apie poetą kalbėjo poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas, kurio monografija laikoma išsamiausia, skirta poeto kūrybai pažinti.

Su nemenkais sunkumais susiduria ir teatrai, kurie ryžtasi statyti spektaklius P. Širvio eilėmis. Kaip nenusaldinti, nenuromantinti įvairiapusės ir itin spalvingos poeto asmenybės? Kaip atspindėti jo kūną ir sielą randais išvagojusią karo, praradimų patirtį? Šį uždavinį atidarymo šventėje sprendė Anykščių kultūros centro teatro aktoriai spektakliu „Tik ilgesį palik“. O kraštietis Jonas Buziliauskas, pats labai sėkmingai, spalvingai ir įtaigiai keliuose spektakliuose įkūnijęs poeto unikalią asmenybę, šįkart spektaklį stebėjo už režisieriaus pulto.

... ir statant paminklą

Bibliotekos kiemeliui, žinoma, suteiktas Pauliaus Širvio vardas. Bibliotekos direktorė A. Matiukienė užsiminė, kad erdvė dar neužbaigta, dar yra vietos vienam labai svarbiam akcentui. Kokiam? Žinoma, poeto P. Širvio paminklui.

Poetas A. Kuliešis pasidalino mintimis apie tai, kad diskusijos apie tokio paminklo reikalingumą Lietuvos literatūros žmonių visuomenėje virė jau šiemet. Bet ne veltui pašnekovas dalinosi mintimis apie poeto penkiasdešimtmečio minėjimą. Ir dabar mažai kas tepasikeitė: kalbų apie pagarbą būta daug, o štai rezultatų... Tikėkimės, kad tai, ko nepadarė kultūrininkai šalies mastu, pavyks padaryti Rokiškio kultūros bendruomenei...