Parodoje – senieji vyrų galvos apdangalai (0)

Gruodžio 2 d. Vilniuje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje atidaryta rokiškėnės tautodailininkės Violetos Jasinevičienės paroda „Tradiciniai velti gaminiai. Praeitis ir dabartis“, kurioje eksponuojami XVI – XIX a. I pusės lietuvių valstiečių vyrų dėvėti galvos apdangalai – kepurės ir skrybėlės bei jų rekonstrukcijos.

Rinko informaciją

V. Jasinevičienė pasakoja, kad idėja atkurti galvos apdangalus gimė prieš metus, kai gavo kvietimą surengti parodą Vilniaus tautodailės galerijoje. Tuomet svarstė, ką tokio įdomesnio galėtų pateikti savo ekspozicijoje be veltinukų. Kad sukurtų unikalius vilnos gaminius, aplankė ne vieną Lietuvos bei Latvijos muziejų, bendravo su muziejų darbuotojais, archeologais ir restauratoriais. „Remdamasi saugomais eksponatais, bandžiau surinkti daugiau informacijos. Atlikau tris darbų rekonstrukcijas, bet jų bus daugiau, minčių dar yra. Šis darbas mane labai sudomino, įtraukė, labai patiko pats procesas, literatūros studijavimas, medžiagos rinkimas muziejuose. Lapkričio mėnesį dalį kepurių eksponatų pateikiau „Aukso vainiko“ parodai, o dabar pristatau šioje parodoje, kuri tęsis mėnesį“, – pasakojo tautodailininkė.

Sunku užkonservuoti

Bandymų atkurti galvos apdangalus Lietuvoje būta nedaug, kai kurie darbai jau vėl atsidūrė muziejuje kaip eksponatai. Informacijos šaltinių, tikrų pavyzdžių irgi nėra gausu, nes  veltinis – tokia medžiaga, kurią labai sunku užkonservuoti ir ilgesnį laiką išlaikyti muziejaus saugyklose. Visi parodoje pristatomi gaminiai, pasak, V. Jasinevičienės, atlikti senąja vilnos vėlimo technika – šlapiuoju būdu,  kai naudojamas muilas ir šiltas vanduo.  XVI–XIX a. pradžioje veltinius galvos apdangalus daugiausiai dėvėjo neturtingųjų luomo žmonės. XIX a. viduryje rankomis veltų kepurių bei skrybėlių beveik nebeliko. Atsirado fabrikinės skrybėlės. Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, pradėjus atkūrinėti tikrąjį tautinį kostiumą, kaip viena iš sudedamųjų kostiumo dalių paimtos tos formos galvos apdangalai, kurie buvo dėvimi XVI–XVII a.

„Dabar pas mus labiau priimta, kad prie tautinio kostiumo yra skrybėlė. Bet pagal istorinius šaltinius atskiruose etnografiniuose regionuose dėvimos ankstesniaisiais amžiais dėvėtų formų kepurės ir skrybėlės“, – galvos apdangalų istoriją pasakoja V. Jasinevičienė.

Seniausi eksponatai

Vieną iš seniausių ir įdomiausių eksponatų  – veltinę kepurę – tautodailininkė rado Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos ekspozicijoje. Kepurės fragmentai buvo rasti  2007 m. archeologei I. Masiulienei vykdant archeologinius tyrinėjimus Klaipėdoje, Kuprių gatvėje. Radinys priskiriamas maždaug XVII a. Rastoji kepurė buvo blogos būklės, suplyšusi, suplota, deformuota ir išlikusi tik iš dalies. Remiantis tuo metu vyravusia kepurių ir skrybėlių mada, buvo atkurta galima archeologinės kepurės forma. Naudojant autentiškus fragmentus, buvo atlikta rekonstrukcija (restauratorė V. Lukšėnienė).

Dar vieną veltinę kepurę ( XIX a.) kūrėjai pavyko rasti Telšiuose, Žemaičių muziejuje „Alka“. Kepurę atsitiktinai pastebėjo ekspozicijoje, paskui išsiaiškino, kad dar vienas toks pat galvos apdangalas saugomas Peterburgo muziejuje. Tautodailininkė parodoje pristato žemaitiškos kepurės rekonstrukciją, taip pat ekspozicijoje – XVII a. vilniečio skrybėlė. Rekonstrukcija atlikta remiantis Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriuje saugomu eksponatu. Parodoje demonstruojamos veltos vyriškos skrybėlės, dėvimos įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose (XIX–XX a .), kaip viena iš sudedamųjų tradicinio tautinio kostiumo dalių. Jos atkurtos pagal muziejinius eksponatus ir literatūrinius šaltinius, pasinaudojus piešiniais, nuotraukomis, ikonografijomis. Atkurdama XVI–XIX a. I pusės lietuvių valstiečių vyrų dėvėtus galvos apdangalus – kepures ir skrybėles, darbų autorė taip pat naudojosi literatūriniais šaltiniais.

Įvertino  žinovai

Parodoje galima pamatyti ir XX a. apavo iš vilnos pavyzdžių. Vieni seniausių eksponatų, kuriuos V. Jasinevičienei pavyko rasti Lietuvių liaudies buities muziejaus etnografiniuose fonduose Rumšiškėse, tai moteriški veltinai, velti apie 1925 m. ir vyriški - velti apie 1940 m., oda apsiūtu užkulniu, įmauti į vyžas, nupintas iš liepos karnų. Muziejaus fonduose saugomų eksponatų būklė labai prasta, veltinis sukandžiotas kandžių. Parodoje tautodailininkė pristato atliktą šių veltinių rekonstrukciją.

Rokiškėnės išskirtinius darbus, meistrišką atlikimo techniką, genialią mintį atkurti tai, kas Lietuvoje buvo dėvima prieš keletą amžių, ryžtą rekonstruoti tai, ką rado muziejuose ir visa tai kūrybiškai pateikti parodos lankytojui, parodos atidaryme labai palankiai įvertino Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, etnologas Libertas Klimka. Parodą aplankyti galima iki gruodžio 30 d.