Pelenų diena – apie maldą, viltį ir veiklią meilę (video) (0)

Pelenų diena didžiausia pasaulio krikščionių konfesija – per 1,3 mlrd. pasaulio gyventojų vienijanti Katalikų bažnyčia pradėjo keturiasdešimties dienų rimties, pasninko ir susikaupimo metą. Pirmąją Gavėnios dieną – Pelenų dieną kaip atgailos ženklą, dvasininkai tikinčiųjų galvas barsto pelenais. Taip primenant trapią žmogaus būtį ir jo laikinumą Dievo kūrinijos paveiksle: „Iš dulkės kilęs, dulke pavirsi“. Ši diena puikiai iliustruoja pastarųjų metų gyvenimą: kai covid-19 pandemija ne tik iš pagrindų sujaukė kasdienį gyvenimą, bet ir ateities viltis: priminė, kad žmogus nėra pasaulio valdovas, kad yra jo protui vis dar nepažinių dalykų, o mokslo ir ekonomikos pažadas apie visuotinę laimę, gerovę ir pažangą, kitaip sakant, Rojų žemėje, nebūtinai gali išsipildyti. Tuos iššūkius skaudžiai pajuto ir tikintieji: pernai Gavėniai įpusėjus prasidėjęs karantinas palietė tikėjimo tikrovę: ir Gavėnią, ir Velykas, ir Adventą, ir Kalėdas tikintieji sutiko griežtame karantine, kuriame vieninteliu būdu dalyvauti šv. Mišių aukoje buvo ir kol kas tebėra nuotolinės transliacijos. Panašu, kad situacija ženkliai nesikeis iki pat šv. Velykų: viešiosios pamaldos šalies bažnyčiose ribojamos susirgusiųjų skaičiaus ir bažnyčių ploto. Tačiau pasitinkant Gavėnią Juodupės Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos parapijos klebonas Aivaras Kecorius  kalbėjo apie Dievo dovanotą viltį ir ragino Gavėnią priimti kaip galimybę tikėjimo, vilties ir veiklios meilės atnaujinimo laikui.

Pelenų dienai skirta Evangelijos pagal Matą ištrauka, nors rašyta beveik prieš du tūkstančius metų, taikliai rodo ir šiandieninės visuomenės skaudulius. Kai socialinių tinklų, žiniasklaidos dėka žmogaus veikla kaip niekados iki tol tapo vieša, Evangelijoje vėl ir vėl kviečiama apmąstyti intencijas, dėl ko meldžiamasi, pasninkaujama, daromi geri darbai: ar dėl Dievo valios vykdymo, ar dėl noro padėti artimam, ar dėl noro būti matomiems, pripažintiems ir gerbiamiems visuomenės. Kristus primena, kad vedini pastarosios intencijos – pelnyti dėmesį – savo atlygįį už gerus darbus jau atsiėmė...
Pamoksle kunigas A. Kecorius akcentavo, kad Gavėnia – laiką, kuris skirtas ir patikėtas pasiruošti šv. Velykoms. Ir ši kelionė į šv. Velykas nėra tik žiūrėjima į savo kaltes, nuodėmes, netobulumus, trūkumus. Tai didesnis savęs, Dievo ir ryšio su juo pažinimas. Ėjimas į esminį gyvenimo pasikeitimą: į Prisikėlimą kartu su Viešpačiu.„Į Prisikėlimą iš tamsos, iš nuodėmių, kalčių, iš to, kas liūdina, neramina, suspaudžia. Tokia Dievo svajonė. Ir šita kelionė paties Dievo mums per Bažnyčią patikėta, atiduota, kad šitą laiką išgyventume kitaip, nei eilinį“, – ragino dvasininkas.
Jis pabrėžė; šis ypatingas laikas duotas, kad patys dėtume pastangų, jėgų, pasinaudotume ilgamete Bažnyčios tradicija, pasitelkdami labai paprastus būdus: maldą, pasninką ir išmalda, veiklios artimo meilės išraiška. Į šiuos paprastus dalykus sudėta labai daug. Juos pabrėžia ir popiežius Pranciškus, kaip kitokio gyvenimo: džiugaus, laimingo, išlaisvinto pažadą. Kunigas akcentavo: Dievas taip trokšta matyti žmogų laimingą ir džiugų, kad net dovanoja savo sūnų, kuris per kančią, mirtį liudija Dievo karalystę. Dvasininkas ragina: priimti tuos, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, bet kokį žmogų. Atsivertimas – žodis, kuriame paslėpta daug: žvilgsnio, minties, širdies pakeitimas, klausimas, kaip mūsų gyvenimas atitinka Dievo planą, jo kvietimą į gyvenimo prasmę, pilnatvę. Tai, kas liūdina, neramina, neteikia vilties – ženklas, kad reikia žvelgti kitaip, ieškoti Dievo planą. Pasninkas, meilingas žvilgsnis į sužeistą žmogų, vadinamas išmalda, kaip vaiko pokalbis su Dievu – malda, gaivina tikėjimą, viltį ir veiklią meilę.
Kad tikėjimas būtų nuoširdus, reikia gyventi šviesoje, sąžinės ramybėje, nebijoti atsiprašyti, susitaikyti su Dievu ir artimu.
Dvasininkas ragino skirti šv. Rašto skaitymams, Kryžiaus kelio apmąstymams, Graudžių veiksmų giedojimui ar skaitymams. Dievo svajonei – prasmingam, laimingam kiekvieno žmogaus gyvenimui sukurti reikia pastangų.
Kunigas A. Kecorius priminė ir dar vieną svarbų krikščioniško gyvenimo dėmenį – nesavanaudišką meilę. Nepasilikti tikėjimo sau, bet veikti, daryti, atsigręžti į šalia esantį, pajusti, kad jam reikia pagalbos, patarnavimo. Kiekvienas raginamas meilę liudyti pirmiausia ten, kur esame: ištardami prašau, atsiprašau, ačiū. Ištarti tai reikalauja ir nusižeminimo, ir nuolankumo, ir darbo su savimi. Kad gebėtume atpažinti Dievą kitame žmoguje, ir būti veidrodžiu, kuriame kitas žmogus galėtų matyti Dievą.