Popierinės institucijos. Gal jau užtenka „pakazūchos“? (8)

Sovietmečiu buvo toks smagus terminas: „pakazūcha“. Nors „pakazūcha“ gerokai ankstesnis darinys. Prisiminkime garsiuosius Potiomkino kaimus carienės kelyje: suramstytus spalvingus valstiečių trobelių fasadus, cerkves su žibančiais kupolais. Kortežui pravažiavus, dekoracijos buvo skubiai ardomos ir vežamos į kitą stotelę ilgame kelyje. O iš toli atrodė klestintys kaimai, klestintys valstiečiai, savo siauromis nugaromis menkai maskuojantys skurdą, purvą, beraštystę.

Butaforinis grožis, butaforinė veikla. Sovietmečiu „pakazūcha“ ir prirašinėjimas pasiekė iki tol neregėtas aukštumas. Mat gražinti tikrovę skatino pati santvarka, kuri buvo kuriama tam, kad „pasaką padaryti tikrove“. Prirašinėti vertė gyvenimas: už planų, kad ir pačių idiotiškiausių, nevykdymą, laukė ilgalaikė ekskursija pas baltąsias meškas be atgalinio bilieto. Tačiau prirašinėjimas turi tokią bjaurią ydą: kartą pripeckiojęs, jau negali sustoti. Juk nepaaiškinsi, kodėl derliai ir primilžiai per metus sumažėjo dvigubai ar trigubai. Tenka suktis iš situacijos ir prirašinėti toliau.
Tai štai, prirašinėjimo ir „pakazūchos“ mąstai ilgainiui virto protu nesuvokiamais. Naudodami atvirus šaltinius – sovietinę spaudą, Vakarų specialistai suskaičiavo, kad kasmet bulviasodį europinėje Sovietų sąjungos dalyje baigianti keliomis dienomis anksčiau, jis baigiasi jau... vasarį. Žiemos speige bulves kolūkiečių brigados kiša tiesiog į sniegą. Juokinga? O realybė buvo bjauri. Jau brandžiojo socializmo laikotarpiu viso planinio žemės ūkio varikliu buvo... valstiečio sodybinis sklypelis. Lygiai taip pat planinėje „viskuo pertekusioje“, o realiai, amžino trūkumo ir deficito ekonomikoje, klestėjo prekyba iš po skverno, kombinavimas, maskuojantis paprastą ir bjaurų žodį „vogimas“. Tokia buvo „pakazūchos“ kaina. Kaip manote, ar niekas nieko nematė, nesuprato? Visiems tokia situacija buvo gera, patogi ir tiko: vieni segėsi medalius už našų darbą ir lagaminėliuose tempė rūkytus skilandžius, kiti džiaugėsi šiltas vietas išsaugoję, treti vilko namo visa, kas neprikalta ir nepririšta.
Bėda ta, kad „pakazūcha“ nebuvo tik žemės ūkio ar pramonės elementas. Tai tapo mentaliteto, gyvenimo būdo neatskiriamu ženklu. Tezė „viena galvoju, kita sakau, trečia darau“ – pažįstama daugeliui sovietinės santvarkos palikuonių. Ir dabar dar tebemokame kainą už sovietinę „pakazūchą“ ir gigantomaniją.
Sovietmečiu viskas buvo „prieinama“, bet visko trūko. Elementariausių dalykų: vaistų, higienos priemonių. Ar dabar kas suvokia, kad kremas „Ponds“ po du litus už indelį buvo visų sovietinių ponių svajonė? Kaip ir lenkiški tamsoje šviečiančių spalvų šešėliai, mocherinis megztinis, apelsinai ir mistiniai žirneliai su majonezu.
„Pakazūcha“ buvo nemokamas būstas. Tik kažkodėl kiekvieno homo sovieticus svajonė buvo atskiras nuosavas namelis. „Pakazūcha“ buvo beveik nemokamas šildymas, nemokamas telefono ryšys, nemokama kultūra, skaičuojama pastatais ir darbuotojų vienetais kvadratiniam kilometrui. Atrodė visko daug, visko nemokamai. Kol neatėjo nelemtieji 1985-ieji. Kai Sovietų sąjunga akis į akį susidūrė su skambiu žodžiu „bankrotas“. Kai jau teko skolintis iš nekenčiamų Vakarų, mainais už demokratines permainas. Atsimenate, koks žodis atėjo kartu su Pertvarka? Ogi „chorzasčiot“, arba „ūkiskaita“. Kitaip sakant, šalis pagaliau pradėjo skaičiuoti. Kuo tai baigėsi, prisimename. Pas kaimynus iki šiol keiksmažodis „lichije 1990-yje“, pašėlę 1990-ieji (taip kaimynai įvardina dešimtmetį nuo 1990 iki 2000 m.). Staiga atėjo praregėjimas: karalius nuogas, o „pakazūcha“ ir tikrovė skiriasi kaip diena nuo nakties.
Tačiau „pakazūcha“ taip lengvai pozicijų neužleido. Mat ji, evoliucionavusi į tiesiog darbo imitavimą, buvo labai patogi. Sovietinės visuomenės gyventojas įstaigų, institucijų darbo nekvestionavo. Svarbiausia buvo nepatekti į jų akiratį. O demokratinėje visuomenėje institucijos tarnauja žmogui ir visuomenei. Žmogus ir visuomenė yra jų efektyvumo ir reikalingumo vertintojas. O ar įbaugintas sovietinis žmogelis sugebėjo tapti ponu ir kontrolieriumi?
Nuostabieji 1993-1997 m., kai visu skaudumu pajutome perėjimą iš planinės į kapitalistinę ekonomikos sistemą, atskleidė daug įdomybių apie lietuviškąjį mentalitetą. Tada, kai jaunas Lietuvos verslas žmones gąsdino: „už durų stovi eilė“, pačia nuostabiausia vieta tapo valdiška tarnyba. Joje, kad ir girgždėdamas, visgi veikė šioks toks Darbo kodeksas. Ir šitos vietelės, su kad ir nedidele, bet garantuota alga, buvo tikra oazė. Prisiminkime dar ir sovietinę „vokelių ir pakišų“ sistemą, kuri pertvarkų laikotarpiu ne vienam drąsesniam leido ir antrą algą iš po skverno parsinešti. Patys suprantate, kuo tapo tarnyba valstybės institucijose... Nesakau, kad kyšius ėmė visi. Nemažai tarnautojų jų neėmė. Bijojo. Bijojo netekti tos šiltos ramios vietelės su skaičiuojamu darbo laiku, reguliariai mokamu atlyginimu. Antraip... Antraip būtų tekę stoti į ilgos eilės prie verslo įmonių vartų, galą.
Ir štai, įsivaizduokite, ateina toks drąsuolis, šaukdamas „Eureka! Radau!“. Ponas verslininkas toks ir toks algas vokeliuose moka. Pas tą ir tą viršvalandžiai neapskaitomi. Pas šitą gamykloje ekologinė katastrofa. Ir kas buvo sakoma tokiam akylam ir ausylam? „Arba užsičiaupi ir neši muilą į savo kabinetą, ir tyli ten, pats žinai ką suraukęs, arba daugiau čia nedirbsi. Galėsi vėžio uodegos 5-ojo narelio ligas toliau analizuot, akiniuotas botanike“. Viskas aišku? O kur dar viešoji opinija, kad valdžia tik ir taikosi sužlugdyti vargšą verslą? Ir ką turėjome, prisimename patys... Štai jums ir atsakymas, kaip atsiranda „nematomi vamzdžiai“. Arba tai, kad 90 proc. darbo sutarčių nutraukiama darbuotojo pageidavimu... Kad mūsų šalyje iki šiol nėra tokio reiškinio, kaip prastova. Kad niekam nepaskausta galvos, kai vienos įmonės pora dešimčių žmonių staiga užsimano nemokamų atostogų be jokių socialinių garantijų...
Visuomenė, supratusi, kad iš šitų institucijų jokios naudos, seniai į jas numojo ranka. Dar baisiau, ji šventai įsitikinusi, kad biurokratai yra niekam nereikalingi parazitai, naikinantys mokesčių mokėtojų pinigus.
Štai per nepilną pusmetį Lietuvą sukrėtė dvi ekologinės nelaimės. Pražiūrėtos nelaimės. Kaip taip nutiko? Paskaičiuokime. Trisdešimt metų žmonės tikėjo, kad yra nebaudžiami. Kad gaisrai ir ekologinės katastrofos – tai kažkur Afrikoje. O pas mus galima... Kai ką nupirkti, kai ką įbauginti. Pas mus trisdešimt metų vyko imitacija, „pakazūcha“: nes vykdyti realią priežiūros veiklą tiesiog nebuvo svertų. Ir jų nėra dabar. Ir turime rezultatus. Skauda?
Štai puikus nūdienos ženklas ir pavyzdys – mūsų saugumas. Valstybės saugumo departamentas kreipiasi į politikus, kitaip sakant, į visuomenę pagalbos, suteikti tam tikras galias. Vykdyti aktyviai veiklai reikia svertų. Patys suprantame, kur ir kokioje situacijoje esame. Ir kad saugumo grėsmės yra mums ir apie mus. Ir ką girdime? Erzelį, kad Lietuva taps nedemokratine, žvalgybos, saugumo valstybe. Ar tai įmanoma laisvoje demokratinėje valstybėje? Laisvoje ir demokratinėje – neįmanoma. Nes valstybės instucijų paskirtis – tarnauti piliečiams. O piliečių – kontroliuoti, kaip veikia šios tarnybos. Bet jos turi veikti.
Mūsų visuomenėje iš principo netikima visuomenės galia kontroliuoti šią savo instituciją. Ir, kad nebūtų pagundos, tada jau mūsų bailiams atrodo, kad geriau išvis nesuteikti jai priemonių ir resursų veikti. Kas kad valstybingumo sąskaita.
Kokia išeitis? Mums reikia ne bet kokių institucijų. Mums reikia veikiančių. Gal galime vieną kartą pasimokyti, kiek kainuoja darbo imitacija? Tai gal galima vieną kartą pagaliau sutarti, koks tas saugumas turi būti, ir ką jis turi daryti? Ramstyti paminklus, teikti ataskaitas, ar veikti užtikrinant mūsų valstybės saugumą? Kiekvienas, bent kažkiek besidomintis istorija, puikiai žino, kad žvalgyba ir kontržvalgyba, slaptosios tarnybos – neatsiejama kiekvienos valstybės dalis. Ir kad saugumo politika formuojama ne baltomis pirštinytėmis. Kiek jos bus pilkos – visuomenės sutarimo reikalas. Kiek bus veiksmingos mūsų institucijos, kurioms išlaikyti skiriame lėšas, irgi visuomenės sutarimo reikalas. Ar ir toliau kultivuosime „pakazūchosׅ“ kultą, ar savo pačių valstybinėms institucijoms pagaliau suteiksime galias ir resursus veikti? Kartu nubrėždami ribas, kurių negalima peržengti, ir atsakomybę peržengusiems raudonas linijas. Tai mes, visuomenė, turime dėl to susitarti. O ne priveisti krūvą institucijų, be galių, be priemonių ir be resursų. Joms palikti pareigą apsimesti, kad veikia. Mums –  kad jas kontroliuojame. Ir pastatyti dar vieną Potiomkino kaimą. Iki pirmos katastrofos.