Prasminga tradicija dovanoja ir atradimų džiaugsmą (0)

Artėjant Vėlinėms daugybė šeimų lankys savo protėvių kapus. Nepagerbti nelieka ir tie, kurie atidavė brangiausią turtą – savo gyvenimus, už tai, kad šiandien galėtume gyventi laisvoje valstybėje: 1919-20 m. kariai savanoriai, pokario miško broliai. Ne visų jų šeimos žino, kur jie atgulė amžinojo poilsio. Ir mūsų rajono kariai žuvo visoje Lietuvoje vykusiose laisvės kovose. Kai kurių kapus ženklinančiuose kryžiuose nėra netgi vardų. Laisvės kovotojų atminimą kasmet tradiciškai pagerbia įvairių rajono mokyklų moksleiviai, visuomeninių organizacijų atstovai. Ir „Rokiškio Sirena“ tęsia tradiciją aplankyti tuos, kuriems esame skolingi valstybę ir laisvę, kartu su bičiuliais – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariais.

Maršrutas – aplink visą rajoną
Taip jau lėmė likimas, kad mūsų rajonas visuomet pirmasis sutinka ir paskutinysis išlydi valstybės ir laisvės priešus. Ne išimtis ir 1919-20 m. laisvės kovos. Jos šiuose kraštuose buvo skaudžios ir aršios: mūsų rajone ir šalia, Latvijoje, yra žinomas ir paženklintas 91 Lietuvos kario kapas. Tačiau istorija ne visuomet savo paslaptis atveria iš karto, ir po šimto metų dar yra ką atrasti ir sužinoti. Tuo įsitikinome ir šios išvykos metu.
Kartu su 506-osios kuopos kariais savanoriais kaip ir kasmet, aplankėme visus mūsų rajone esančius žinomus 1919-20 m. Laisvės kovose žuvusių karių kapus. Maršrutas – po visą rajoną: nuo Obelių iki Panemunio, nuo Gediškių iki Degenių. Tam užtrukome visą dieną, kupiną įdomių susitikimų ir atradimo džiaugsmo.

Moksleiviai lanko kasmet
Pirmoji išvykos stotelė – Tumasonių kaimas, prie pat kelio į Lukštus. Čia prie seno medinio malūno prisiglaudusios mažos kaimo kapinaitės. Jose – vienintelis nežinomo kario kapas. Prie pat jų karių automobilis aplenkė mokyklinį autobusiuką. Akivaizdu, kad kažkurios mokyklos auklėtiniai taip pat vykdė prasmingą pilietinę pareigą. Mūsų ekipažui nusukus į Tumasonių pusę, autobusiukas nuvažiavo tolėliau, į Gediškių kapinaites. Ten ir sutikome Juozo-Tumo Vaižganto gimnazijos devintokų ir dešimtokų grupelę kartu su mokytoja Indra Kazulėniene ir jos vyru, žinomu rajono laisvės kovų istoriku Algiu Kazulėnu.
Jaunimas labai apsidžiaugė smagia pažintimi su šiandieniniais Lietuvos gynėjais kariais.
A. Kazulėnas pasakojo, kad moksleivių maršrutas drieksis nuo Gediškių į Tumasonis, o iš ten – prie paminklo netoli Rokiškio psichiatrijos ligoninės. Mat ten buvo nužudyti ir palaidoti daug pokario Laisvės kovų dalyvių.

Obeliuose – atradimo džiaugsmas
Iš Gediškių karių maršrutas driekėsi Obelių link. Šio miesto kapinėse ilsisi du 1919-20 m. žuvę kariai savanoriai. Bent jau taip buvo manoma iki šiol.
Pamatę atėjusius pagerbti žuvusiųjų atminimo, gretimą kapą tvarkę Birutė ir Benediktas Sadauskai papasakojo, kad šalia yra dar vienas nežinomo kario kapas. „Tikrai žinome, kad ten palaidotas karys. Ir mano tėvelis norėjo būti palaidotas tarp šių dviejų karių. Išpildėme jo valią“, – pasakojimą pradėjo 85-erių B. Sadauskas.
Jo žmona Birutė prasitarė, kad kario kapas daugybę metų buvo apleistas. Todėl šeima ėmėsi iniciatyvos jį sutvarkyti. Kaip sakė ponia Birutė, dėl to, kad nusibodo ravėti piktžoles. Tačiau iš užuominų pokalbyje buvo juntama, kad kario kapą šeima sutvarkė iš pagarbos šio nežinomo žmogaus atminimui: uždėjo antkapį su kryžiumi, pasodino gėlių.
Jie labai apsidžiaugė pabendravę su kariais, davė savo telefono numerį ir patikino, jei tik reikės, paliudysią, kad čia daug metų buvo kario savanorio kapas.
Iš Obelių karių ir „Rokiškio Sirenos“ kelias suko į Aleksandravėlės, Bagdoniškio, Rokiškio senąsias, Degenių, Panemunio kapines.

Apie tėvo tvirtą būdą
Vėlią popietę pasiekėme patį atokiausią maršruto tašką – netoli Panemunio žemėlapyje pažymėtas Aukštadvario kapines. Jose palaidotas Klemensas Savičius. Jis – Lietuvos kariuomenės karys savanoris, vėliau puskarininkis, 1929 m. apdovanotas, mirė 1969 m.
Prie jo kapo dar vienas įdomus ir prasmingas susitikimas. Su viena iš aštuonių šio kario vaikų – Irena Samulėniene.
Ji prasitarė, kad šeimą labai džiugina tai, kad tėčio atminimas nėra pamirštas. „Kad kažkas be mūsų jį lanko, pastebėjome. Viena mano giminaitė netgi pagyrė, kad taip gražiai kapą papuošėme. Buvo įdomu, kas tą daro. Štai ir susipažinome“, – sakė pašnekovė.
Apie tėčio veiklą Lietuvos kariuomenėje ji negalėjo daug papasakoti. Žinojo, kad jis nebuvo eilinis karys, tačiau jo laispnis vaikų atmintyje neišliko. Iš šio Mykoliškių kaimo į Laisvės kovas išėjo jis ir kaimynas. Ir tas kaimynas taip pat ilsisi tose kapinaitėse.
Žinoma ir tai, kad K. Savičius ne kartą buvo apdovanotas. Dėželę su medaliais jis saugojo ir sovietmečiu, labai kruopščiai saugojo. Katkartėmis ją atverdavo, vaikams parodydavo. Tačiau atvirauti gūdžiu sovietmečiu buvo pernelyg pavojinga. Dukra prisiminė tėvo pasakojimus, kad kitados Rokiškyje jis mokė jaunus karius. Sovietmečiu aršiai priešinosi stojimui į kolūkius, buvo vienas ilgiausiai atsilaikiusių šio krašto ūkininkų.