„Prie Nemunėlio“: reiškinys, atspindintis rajono kultūros tendencijas (video) (0)

Paskutiniąją sausio dieną Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje buvo rajono kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ naujo numero sutiktuvės. Jaukus pristatymas su Vilijos Radvilės ir Domilės Kirstukaitės eilėmis ir vaizdu į vakarėjantį Rokiškio centrą. Straipsnių autorių įžvalgos ir atradimai. Praėjusio rudens svarbiausių renginių atgarsiai. Žurnalas yra tai, kuo šiandien kvėpuoja rajono kultūrinis gyvenimas.

Ambicingas siekis
Kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“, leidžiamas du kartus per metus. Ir šios sutiktuvės – 2019 m. antrojo numerio. Menka paslaptis, kaip šiandien gyvena kultūrinė spauda. Netgi didžioji. Kai stinga ir materialinių, ir žmogiškųjų resursų. Tad leisti periodinį kultūros žurnalą nedideliame ir vis labiau tuštėjančiame rajone – nemenkas ir ambicingas išūkis. Kas, kad Rokiškis 2019 m. buvo Lietuvos kultūros sostinė...
Šis „Prie Nemunėlio“ numeris – jau keturiasdešimt trečiasis. Viena didžiausių provincijos regionų bėdų, siauri akiračiai. Kultūrinis gyvenimas nėra toks spalvingas ir aktyvus kaip sostinėje. Čia kur kas mažiau kultūros ir meno įstaigų, kur kas mažiau renginių, ir, žinoma, kur kas mažiau talentų. Taigi ir naujų temų rasti, išvengti pasikartojimų jau nėra taip lengva ir paprasta. Tačiau leidėjams pavyksta rasti ir ypatingų žmonių, ir ypatingų istorijų, ir ypatingų sugrįžimų. Atrodytų, kad leidėjai galėjo pasirinkti eksploatuoti derlingą „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ temą, tiesiog bėgti per kultūrinius įvykius. Juolab, kad jų išties būta gausių. Tačiau kultūros sostinės tema žurnale vos juntama, paliečiama elegantiškai ir neįkyriai. Ji greičiau tam tikras šio numerio prieskonis. Ypatingą svorį „Prie Nemunėlio“ straipsniams suteikia tai, kad keliuose jų puslapiuose telpa kelių, o kartais ir kelių dešimčių metų, nuoseklūs tyrimai ir atradimai. Pagiriamasis žodis jų autoriams – rastas aukso vidurys tarp akademiškumo ir populiarių, intriguojančių temų.
Taigi, tiesiog pasakyti: „Prie Nemunėlio“ – įdomus, vadinasi, nepasakyti nieko. Jo 122-uose puslapiuose – nieko pritempto, nieko atsitiktinio. Juntami praėjusio lapkričio – Lietuvos kultūros sostinės literatūros mėnesio – atgarsiai. Natūralu, kad gausūs ir vertingi renginiai neturi praeiti be pėdsako. Tačiau žurnale – ne jų „buhalterinė ataskaita“: buvome, darėme, lankėme, o tai, ką paliko tie renginiai: įdomūs pranešimai, įžvalgos, atradimai. Žurnalas lakoniškas: neužsižaidžiama įspūdžiais, straipsniai labai koncentruoti, lakoniški žodžiui, bet talpūs minčiai. Šio žurnalo viziją ir kredo puikiai atskleidžia Alicija Matiukienė, Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė bei Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro pirmininkė: „Mieliems skaitytojams linkiu naujajame numeryje rasti patrauklų, informatyvų tekstą, įdomų pašnekovą, pamatyti meno kūrinių spalvas, iliustracijų savitumą“.
Atskiro pagiriamojo žodžio nusipelno ir žurnalo dizainas. Jis, kaip sako dizaineriai, švarus: neperkrautas, apgalvotas. Savo nuotraukomis tradiciškai žurnalą papuošė poetas ir fotografas Albinas Kuliešis. Saikingos spalvotos įklijos suteikia ir gyvumo, ir atradimo džiaugsmą: jose subtiliai atskleidžiamas, atrodo, daug kartų matytų meno kūrinių grožis. Svarumo prideda tai, kad pasirinkta viena tema: šįkart tai Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šv. Juozapo koplyčios interjero detalės.

Intriguojantys atradimai
Masonai – organizacija, iki šiol kaitinanti visuomenės vaizduotę. Ypač sausio kontekste, kai kasmet vis išlenda nesibaigiantys ginčai, kieno gi simbolis yra neužmirštuolė. Rajono skaitytojų vaizduotę šiuo klausimu šiek tiek intelektualiai pakaitina ir istoriko Giedriaus Kujelio straipsnis „Mūsų susitelkimo dvasia yra brolybės, meilės ir laisvės šūkiai“. Pilietinės visuomenės ir masonerijos idėjos Mykolo Pijaus Paskalio Romerio dienoraštyje“. Straipsnio įvade autorius pateikia ir šiandien aktualią pilietiškumo temos apžvalgą, jo sąsajas su demokratine visuomene. Įdomiai analizuojamas paties M. Romerio, kaip aktyvaus visuomenės veikėjo, kelias į laisvųjų mūrininkų organizaciją. Straipsnyje ir pikantiškos detalės: tokios kaip naujo nario įšventinimo ceremonijos aprašas, ir detali analizė to, kas vienijo masonus Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje bei jai tapus nepriklausoma. Taip pat gana detaliai analizuota masonerijos politinė programa, pateiktos to meto žymių politikų bei valstybės veikėjų, kuriuos šiandien būtų galima vadinti „valstybės tėvais“, priklausiusių ložei, pavardės.
Rokiškio kultūriniuose sluoksniuose pastaruoju metu itin aktuali ir Sofijos Tyzenhauzaitės tema. Jos sąsajos su dviem galingiausiais XIX a. pradžios vyrais – Napoleonu Bonapartu bei Aleksandru I iki šiol gaubiamos paslapties ir neatsakytų klausimų šydo. Istorikams ji įdomi ir kitais aspektais: viena pirmųjų Lietuvos moterų-istorikių, moterų-rašytojų. Tačiau už akinančio grožio portretų, įspūdingų istorijų slepiasi kita jos pusė: žmona, mama, močiutė. Tuos asmeninius, šeiminius S. Tyzenhauzaitės portreto bruožus, jos šeimos pėdsakus savo straipsnyje „Sofijos Tyzenhauzaitės-de Šuazel-Gufje šeimos palikimas Žemaičių muziejuje „Alka“ aprašė šio muziejaus vyr. muziejininkė Regina Bartkienė.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus bibliotekininko Pauliaus Bagočiūno straipsnis „Rokiškio grafų Tyzenhauzų istorijos pėdsakai Jozefo Franko „Atsiminimuose“ ir kituose Vilniaus universiteto dokumentuose“ – vienas iš svariais renginiais gausaus Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos rudens, o konkrečiai – Vilniaus universiteto bibliotekos specialistų vizito, atspindžių. Renginys buvo vertas didesnio publikos dėmesio: jame pristatyti ir vienos turtingiausių regione bibliotekos turtai, ir tai, kas jos lobynuose susiję su Rokiškiu. Juolab, kad tie dokumentai ne specialistams yra menkai teprieinami. Renginyje minėto straipsnio autorius skaitė pranešimą. Tačiau straipsnis nėra tik pažodinis jo atpasakojimas. Tai detali analizė to, kaip medicinos profesorius Jozefas Frankas ir jo žmona, operos dainininkė, matė XIX a. pradžios Rokiškį, jo dvaro gyvenimą. Straipsnyje ne tik analizuojamas J. Franko dienoraštis, bet ir turtingas Tyzenhauzų giminės pėdsakas bibliotekos saugomuose dokumentuose.
Rašytoja Gina Vilūnė ėmėsi Sofijos Tyzenhauzaitės intriguojančios pažinties su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I istorijos. Straipsnis vėlgi grakščiai paliečia svarbų kultūrinį renginį: „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ ambasadoriaus operos solisto Andriaus Apšegos ir Kristinos Siurbytės literatūrinį-muzikinį spektaklį „Sofijos Tyzenhauzaitės jausmų atspindžiai“ – yra iliustruotas šio spektaklio nuotraukomis. Straipsnis lakoniškas, informatyvus. Pateikiantis daugiau klausimų, užuominų, nei tikslių atsakymų.

Laiškų pėdsakais
Dvi eilutės iš grafaitės Marijos Pšezdzieckytės laiško „Bet žinau, kad kunigas Tervydis yra Maskvoje ir (neįskaitomas žodis) ir lauke buvo Rymoje (Romoje) ir du kartu buvo priimtas per Tėvą Šventą“, – tiek užteko paskatinti muziejininkės Marijonos Mieliauskienės mokslinį smalsumą ir sugrąžinti mūsų kraštui užmirštą unikalią asmenybę – kunigą Mykolą Tarvydį. Nors dvasininkas gimė Sankt Peterburge, iš mūsų krašto kilę abu jo tėvai. Įdomu tai, kad būsimąjį dvasininką Pirmajai Komunijai parengė palaimintasis Teofilius Matulionis. Po I pasaulinio karo šeima grįžo į Rokiškį, čia M. Tarvydis baigė gimnaziją. Koks brangus šis kraštas buvo dvasininkui, rodo tai, kad praėjus vos kelioms dienoms po įšventinimo, jis šv. Mišias aukojo Rokiškio bažnyčioje. 1962 m. likimas dvasininką nuvedė į Maskvą, į ten veikusią vienintelę katalikų šv. Liudviko bažnyčią. 1965 m. dvasininkas lankėsi Romoje ir buvo priimtas asmeniškai popiežiaus Pijaus VI.

Vaižganto palikimo įvairialypiai sluoksniai
Kita didelė žurnalo „Prie Nemunėlio“ tema – Juozo Tumo-Vaižganto palikimas. Ši tema siejasi su lapkričio pradžioje vykusia moksline konferencija, skirta šio dvasininko ir rašytojo paveldui. Dr. Gitana Vanagaitė nagrinėjo krikščionybės ir modernumo dermę apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Vilniaus universiteto dėstytoja Aistė Kučinskienė nagrinėjo J. Tumo-Vaižganto laiškus. Korespondencija gausi – skaičiuojama tūkstančiais. Laiškai buvo kaip priemonė telkti, burti inteligentiją, todėl autorė akcentuoja didžiulę jos svarbą kultūros procesuose. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Vitalija Truskauskaitė nagrinėja Vaižganto kūrinių inscenizacijas įvairiuose Lietuvos teatruose, pastarųjų metų tendenciją – jų sugrįžimą į teatro erdvę. Aldonos Kruševičiūtės, Kretingos M. Daujoto progimnazijos mokytojos, straipsnis skirtas analizuoti J. Tumo-Vaižganto kalbos ypatumams.

Premijų metas
Antrasis kiekvienų metų pusmetis rajono literatūriniame gyvenime svarbus kaip rezultatų metas. Mat ateina laikas teikti dvi svarbias premijas. Kasmetinė rašytojo Liudo Dovydėno premija už geriausią lietuvišką naują romaną, išleistą per praėjusius kalendorinius metus, tapo ryškiu įvykiu šalies literatūros pasaulyje. Pirmąją premiją 2008 m. gavo Romualdas Granauskas už romaną „Rūkas virš slėnių“ (2007),    2009 m. Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“ (2008), 2010 m. Vytautas Martinkus už romaną „Žemaičio garlėkys“ (2009), 2011 m. Valdas Papievis už romaną „Eiti“ (2010), 2012 m. Vladas Kalvaitis už romaną „Sustiprinto režimo barakas“ (2011),  2013 m. Donaldas Kajokas už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012), 2014 m. Grigorijus Kanovičius už prisiminimų romaną „Miestelio romansas“ (2013), 2015 m. Kristina Sabaliauskaitė už romanų ciklą „Silva rerum“ (2008–2014), 2016 m. Birutė Jonuškaitė už romaną „Maranta“ (2015), 2017 m. Sigitas Parulskis už romaną „Nutylėtų lelijų miestas“ (2016), 2018 m. Markas Zingeris už romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (2017). Trumpai, bet iš esmės premijuotus kūrinius analizavo poetas ir prozininkas Alvydas Šlepikas. Greičiausiai šio straipsnio vietoje turėjo būti pokalbis su šiemetinės premijos laureatu. Tačiau autoritetinga komisija nerado premijos verto kūrinio, ir šiemet ji nebuvo įteikta.
Ir vietoj tradicinio laureato pagerbimo, į šaunų sambūrį, pašvęstą L. Dovydėno kūrybai, rinkosi ankstesnių metų premijų laureatai. Be to, jame Rokiškio garbės piliečio regalijos buvo suteiktos Liudo Dovydėno sūnui mecenatui Jonui Dovydėnui. Apie tai A. Šlepikas primena savo straipsnyje.
Reda Kiselytė parengė interviu su Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureate aktore Virginija Kochanskyte. Kartu jos dėlioja mėlynosios paukštės auksines plunksnas: vaikystės pasaulį, teatrą, lietuviškąją dramaturgiją, kūrybinį kelią, laiką, energiją...

Pažintis su grandais
Apie rašytojo Ričardo Gavelio pėdsakus Rokiškio krašte mokytoja ir poetė Irena Varnienė kalbėjosi su rašytojo giminaite Vanda Leščiova. Apie tai, ar reikia įamžinti, o jei reikia, tai kaip, I. Varnienė kvietė diskutuoti rajono visuomenę. Salvinijos Kalpokaitės straipsnis skirtas iš Panemunio krašto kilusiai rašytojų Arvydo ir Virginijos Genių šeimai. Jų autorystei priklauso ir pikantiški atradimai. Išvertęs Josifo Brodskio, Nobelio premijos laureato, eilėraščius, besidomėdamas jo asmenybe, A. Genys atrado poeto rokiškėniškas šaknis – jo senelis gimė ir užaugo mūsų mieste.
Literatūros kritikas Vilius Gužauskas analizavo poeto Rimgaudo Graibaus kūrybą. Straipsnis lyg ir proginis: kaip teigia kritikas, „šiam jaunuoliui 80 metų“. Tačiau straipsnis ne apie nuopelnus, prizus ir įvertinimą, o apie tai, kuo gyva „nenulaižytomis metaforomis“ pulsuojanti jo kūryba.

Svarbiausi bibliotekos įvykiai
Daivos Vilkickienės straipsnis „Literatūrinis bibliotekos ruduo“ – svarbiausių praėjusio pusmečio renginių sąvadas. Jis svarbus tuo, kad autorė, taupiai aprašydama įvykiais gausų literatūrinį rudenį, sėkmingai atskleidė kiekvieno renginių unikalumą, išliekamąją vertę. Tai ir didelės mokslinės konferencijos, ir jaukūs, pietų pertraukos trukmės „Metų knygos“ rinkimai, ir „Kelionė literatūriniais Nemunėlio vingiais“, atskleidusi rajono miestelių talentus ir turtus.
Linos Dūdaitės-Kralikienės straipsnis skirtas lapkričio 12-ąją įvykusiam atnaujintos Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos naujų erdvių atidarymui. Kalbama ne tik apie tai, kiek džiaugsmo naujosios erdvės atnešė čia dirbantiems žmonėms, bet ir tai, ką jos duoda miestui, rajonui, Rokiškio kraštui ir jo žmonėms.

Apie nepažintus talentus
Nors šiame „Prie Nemunėlio“ numeryje liūto dalis straipsnių skiriama literatūrai, visgi neužmirštami ir kiti menai. Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė apžvelgė jaunųjų rajono menininkių kūrybą, remiantis paroda „1X1“. Straipsnyje analizuojami juvelyrės Karinos Kazlauskaitės, tapytojų, dailininko Raimundo Gailiūno mokinių, Sigitos Morkūnaitės, Rūtos Vadlugaitės, tapytojos Akvilės Malukienės-Valantinavičiūtės, skulptorės Elingos Garuolytės, stiklo ir tapybos srityse savo talentą skleidžiančios Eglės Kurlavičienės bei pačios jauniausios – Emilijos Klemkaitės kūriniai, jų tematika, talentų unikalumas, reikšmė ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinių tendencijų kontekste.
Audronės Telšinskienės straipsnis vėlgi paliečia vieną svarbiausių muzikinių įvykių: XX tarptautinį vargonų muzikos festivalį: ir turtingas Rokiškio krašto muzikines tradicijas, ir šiandienines vargonavimo tradicijas Rokiškyje jauno ir ambicingo vargonininko Justino Šapolos akimis.