„Prie Nemunėlio“: svarių debiutų pranašas (2)

Dienos šviesą išvydo pirmasis šiemet ir 44-asis nuo leidimo pradžios Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“. Solidus ir apimtimi (daugiau nei 150 puslapių), ir temomis žurnalas alsuoja šiandieniniu rajono kultūros ritmu, netgi jį pralenkdamas: prieš gerą dešimtmetį čia pirmą kartą išspausdintas jaunosios poetės Matildos Olkinaitės dienoraštis. Kuris šiemet kovą pasirodė solidžia knyga, kuri tapo įvykiu šalies literatūriniame gyvenime. Gerų naujienų pranašas ir režisieriaus Gyčio Padegimo spektalis „Pirmeiviai“, kurio tekstas „Prie Nemunėlio“ aplenkė premjerą maždaug savaite.

Išlaikytas dizainas ir ieškojimai

Žurnalą „Prie Nemunėlio“ nuo pat leidybos pradžios ženklina mėlynos-žalios-geltonos spalvų gama. Ji ne tik puikiai atspindima tiek Rokiškio miesto, tiek rajono kaimų peizažuose– poeto Pauliaus Širvio gimtųjų Degučių, ir koreliuoja su miesto herbo spalvomis. Kartu žurnalas ir pakankamai matomas lentynoje, ir ganėtinai ramaus dizaino, kuris taip ir kviečia jį skaityti jaukų ankstyvo rudens vakarą.

Pirmasis priešlapis iliustruotas poeto Pauliaus Širvio laiškų faksimilėmis. Paskutinysis priešlapis: originalus poeto ir fotografo Albino Kuliešiaus žvilgsnis į senąsias Rokiškio kapines. Žinantiesiems kapinių istoriją, šios nuotraukos pasako daug. Nuvirtęs kryžius, kuriame įrašytas Elijo Djoto vardas… Atrodytų, paprastas lietas kryžius su nežinomo žmogaus pavarde… Iš tiesų italas Elijas Djotas yra vienas muzikinės kultūros, taip garsinusios Rokiškio miestą, pradininkų. Tai dvaro muzikantas, padėjęs pamatus tai kultūrai, kurios ryškiausiu šviesuliu tapo jo įpėdinis – čekas Rudolfas Lymanas. Kita nuotrauka – dviejų berniukų, tai vienos skandalingiausių tarpukario Rokiškio istorijų pėdsakas. Šių berniukų kapą rokiškėnai lankydavo pasakodami žiaurią šeimos tragediją. Vaikus nužudė jų tikras tėvas, dvarininkas Kiela.

Vidiniuose puslapiuose – skoningas žurnalo dizainas: išraiškingos, įdomiai pateiktos iliustracijos. Ypatingų pagyrų nusipelno Matildos Olkinaitės dienoraščio bei poečių Vidos Papaurėlienės ir Evos Juškevičiūtės eilėraščiams skirtos iliustracijos.

Spalvotose įklijose – dailininko Sigito Daščioro paveikslai bei drožėjo Romualdo Kaminsko kūriniai.

Turinys – kaip visada įvairialypis

Kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“ vertingas temų įvairove. Atskiros pagyros nusipelno jo redaktorė Alicija Matiukienė už tai, kad juntamas labai jautrus temų balansas. Čia nėra nei dominuojančių, nei užgožtų kultūros sričių. Ypatingų įžvalgų reikalauja gebėjimas du kartus per metus leidžiamam žurnalui temas parinkti taip, kad jos yra labai aktualios ir šviežios. Čia nėra to, kas kažkur ir nuo kažko liko, užsigulėjo stalčiuje.  Keturiasdešimt ketvirtasis numeris lyg savaime suponuotų mintį, kad kažkur bus pakartota tai, kas anksčiau girdėta. Tačiau pagarba redaktorei už visados šviežią ir aštrų žvilgsnį į rajono kultūros pjūvius.  Nes vienos ar kitos temos, vieno ar kito kūrinio pasirodymas  „Prie Nemunėlio“ paprastai  yra pranašas, kad tai įgis didesnį atgarsį ir sklaidą.

Istorijos tema: nuo senųjų gyvenviečių iki kaimų pavadinimų kilmės

Proistorė mūsų rajone nėra geriausiai ištyrinėta ir garsiausiai skelbiama tema. Visgi Algirdo Girininko staipsnis „Mažos sėlijos salelės – Jaros apyežerio priešistorė“ puikiai pasakoja ne tik šio krašto ankstyviausią istoriją, remiantis archeologiniais radiniais. Šis straipsnis yra ir puikus pačios archeologijos, kaip mokslo, raidos istorijos šaltinis: nuo pirmųjų žingsnių: senienų rinkimo, iki sisteminių, moksliniais metodais grįstų, tyrimų.

Marijona Mieliauskienė verta pagyros už unikalią idėją: Kariūnų kaimo (Kamajų sen.) ir jo gyventojų istorija papasakoti tarpukario Lietuvos, kovos, vilčių ir lūkesčių bei sovietinės okupacijos praradimų kelią. Šis straipsnis – puikus socialinės istorijos pagadigmos rėmuose vieno kaimo pavyzdžiu nupieštas ne tik šio krašto, bet ir visos šalies tendencijų paveikslas.  Autorė nusipelno pripažinimo už ilgą ir kruopštų tyrimų kelią, už surastus ir apklaustus šio kaimo gyventojų ainius, už tai, kad spėjo sugaudyti jau pro pirštus besprūstančią į nebūtį Kariūnų kaimo istoriją. Kartu šio straipsnio atsiradimas atspindi ir didelę šiandieninės Lietuvos istorijos problemą: trūkstant pajėgų tiriamajam darbui Lietuvos provincijoje, pamažu išmiršta neapklausti tarpukario ir pokario istorijos gyvieji liudininkai.

Raimondos Stankevičiūtės-Vilimienės išsamus interviu su istoriku Rimantu Mikniu įdomus įvairiais pjūviais: ir jaunos Lietuvos valstybės paieškų bei pėdsakų pasauliniame kontekste, ir Mykolo Riomerio, vis dar iki galo nepažinto ir neatrasto nei tautiečiams, nei kraštiečiams įvairialypės asmenybės gylio, ir paties mokslininko pažinties bei kitų mokslininkų pažindinimo su Rokiškio kraštu. Tai straipsnis, kviečiantis vėl ir vėl sėsti prie M. Riomerio dienoraščių tomų, vėl ir vėl iš jų semtis idėjų, suvokti, kokio gylio ir jėgos asmenybės kūrė mūsų valstybės pamatus.

Kas bendro tarp Krošinskių pilaitės ir jūrų kiaulytės?

Istorikas Giedrius Kujelis, remdamasis istoriniais šaltiniais ir XIX a. išlikusiais piešiniais bei paveikslais, dekonstravo Krošinskių pilaitės mitą. Ši tema labai aktuali tapo pernai, savivaldos rinkimų, o tiksliau, mero rinkimų kampanijos metu. Istoriko išvada: Krošinskių pilaitės romantiškas pavadinimas iš esmės yra neteisingas. Tačiau, kaip neretai būdinga tokioms klaidoms, jau spėjo įsigalėti ir rokiškėnų buitinėje kalboje, ir netgi oficialiuosiuose dokumentuose. O iš tiesų šis alaus bravoro pastatas skambiai tituluojamas Krošinskių pilaite, galima pajuokauti, yra kaip jūrų kiaulytė: nieko bendro nei su jūra, nei su kiaulėmis, kitaip sakant, nieko bendro nei su Krošinskių gimine, nei su pilimi.

Audronės Telšinskienės straipsnis apie naujųjų Rokiškio bažnyčios varpų liejimo istoriją taip pat svarbus keliais aspektais. Pirmiausia, kalbama apie tai, ką savo akimis pamatyti iki šiol daugumai rokiškėnų neteko.  Skoningai ir detaliai pateikta ir paties varpo gimimo technologija, ir įspūdinga varpų liejyklos istorija. Taigi, perskaitę šį straipsnį rokiškėnai ir miesto svečiai jau kitomis akimis žvelgs į kitąmet planuojamus į Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios varpinę planuojamus įkelti du varpus.

Teatro istorija – režisierių akimis

Teatro istorija – gija, organiškai sujungianti „Prie Nemunėlio“ istorinius pasakojimus su kultūros aktualijomis. Tai teatro istorijos pasakojimai dviejų skirtingų režisierių akimis, pateikti skirtingais būdais, tačiau tokie pat aktualūs ir įtraukiantys. Gyčio Padegimo pjesė „Pirmeiviai“, skirta „Teatro sesėms ir broliams“, jų pačių lūpomis pasakoja profesionaliojo Lietuvos teatro raidą. Tiesa, šios pjesės dėka rokiškėnai turi progą pasijusti kultūrinių įvykių naujienų sraute. Mat pjesė  kvepia ne tik istorija, bet ir premjera: ją tik rugpjūčio 21-ąją visuomenei pristatė Nacionalinis Kauno dramos teatras.

Eligijus Daugnora, kalbėdamas apie Rokiškio liaudies teatro istorijos knygos rengimą, vėlgi mina ant skaudžios buvusių ir esamų istorikų nuospaudos: nesuskubta laiku išklausyti tų, kurie turėjo daug vertingų žinių. Ištisi archyvai nugrimzdo į nežinią, ir vietoj gausių detalių, beliko tik nedidelės įdomių teatro gyvenimo įvykių nuotrupos bei retoriniai klausimai. Tačiau ir juos autorius, remdamasis mažomis detalėmis, pieštuku albumuose įrašytose frazėse, laikraščių straipnsiuose likusiose užuominose,  sugeba pateikti su nemenka intriga.

Ir literatūra tampriai siejama su istorija…

Poetės Matildos Olkinaitės vardas jau beveik dvi dešimtis metų žinomas Rokiškio žmonėms. Simboliška, kad vėl apsukus laiko ratą, ištraukos iš dienoraščio grįžta ten, kur buvo pirmą kartą spausdintos – į žurnalą „Prie Nemunėlio“. Grįžta kitaip: jau tapusios vienu ryškesnių šių metų Lietuvos kultūros įvykių. Kai po daugybės paslapties metų, į viešumą jie grįžo jaunos tragiško likimo poetės svajonės išsipildymu: knyga. „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“. Vargu ar galima apie tai pasakyti daugiau, nei buvo pasakyta Vilniaus knygų mugėje ir Rokiškio krašto muziejuje vykusių šios knygos pristatymų metu. Todėl vienintelis teisingas yra žurnalo redaktorės sprendimas – leisti vėl prabilti paties dienoraščio eilutėms…

Juolab, kad puikus istorinis kontekstas pateiktas aktorės Virginijos Kochanskytės straipsnyje. Apie to dienoraščio sunkų ir akmenuotą kelią į viešumą. „Europos paveldo dienų metu literatūrinė-muzikinė programa, skirta poetės M. Olkinaitės atminimui „… širdy nepasakytą žodį aš nešu…“ buvo pristatyta rugsėjo 13 d.: 12.00 val. Panevėžio lėlių teatre, 15.00 val. Kupiškio viešojoje bibliotekoje, 18.00 val. Panemunėlio pagrindinėje mokykloje, 20.00 val. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje“, – teigiama strapsnyje.  V. Kochanskytė mandagiai ir diplomatiškai rašo, kad dalyvavo miestų merai, seniūnai, mokiniai. Taip jau nutiko, kad toje programoje Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos salėje teko būti ir šio straipsnio autorei. Ta prieš 16-ka metų rodyta programa įsirėžė į atmintį keliais aspektais. M. Olkinaitės ir V. Kochanskytės talento galia, dieviško grožio muzika. Ir visišku beviltiškumu: žiūrovus salėje buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O gimnazijos mokytojos, kad nebūtų tokia gėda dėl savo miesto visuomenės, iš gretimų informatikos kabinetų į salę priprašė ateiti kompiuterininkų būrelio moksleivius… Laimė, vėliau dėmesys ėmė augti. Ir tai – didelis ir rokiškėnų teatralų, bibliotekininkų, ir V. Kochanskytės nuopelnas.

Tarp istorijos ir literatūros balansuoja ir jautrūs prisiminimai apie Paulių Širvį.

O Agnės Aržuolaitės straipsnis apie Joną Meką – puikus pavyzdys, kaip aktualiai, remiantis vienu pavyzdžiu, nuosekliai atskleisti ne tik garsiojo autoriaus kūrybą, suteikti „Prie Nemunėlio“ dar vieną argumentą, kodėl jis išeina gerokai toliau už rajono kultūrinės orbitos ribų, bet ir pristatyti Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos kultūrinį potencialą bei galimybes.

Irenos Varnaitės straipsnis apie Pandėlio ateitininkus ir šaulius tapo ne tik proginiu straipsniu, skirtu organizacijų šimtmečiams. Tačiau po įdomaus interviu su vadovėmis Egle Glemžiene ir Rima Žėkiene, prašyte prašosi temos plėtotė: pokalbis su jaunaisiais šių organizacijų nariais, apie tai, kuo šiandieniam jaunam žmogui aktuali tokia veikla, kaip šiandien jaunų žmonių suprantamos tikėjimo, patriotizmo temos…

Erdvė skleistis

Kaip jau minėta, „Prie Nemunėlio“ žurnalas – tai ne tik istorinių ir kultūrinių įvykių retrospektyva. Apie poečių – jau seniai rajono visuomenei žinomos Vidos Papaurėlienės ir tik pirmuosius nedrąsius žingsnius pripažinimo link žengiančios Evos Juškevičiūtės – kūrybą kalbama esamuoju laiku. Nepiktnaudžiaujant nuopelnų skaičiavimais, o leidžiant kalbėti autorėms ir jų kūrybai.

Vizualiųjų menų atspindys – įvairialypė menininko Sigito Daščioro asmenybė. Fotografas, dailininkas, aktorius. Spalvotose žurnalo įklijose – ne nuotraukos. Paveikslai. Apie požiūrį į grožį, teatrą ir gyvenimą ne tik pro objektyvą, jį kalbino Reda Milaknienė. Aurika Aurylė pasakojo Romualdo Kaminsko gyvenimo istoriją: nuo medžio drožinių iki bene paskutinio Lietuvoje pluoštinių linų lauko… Nuo Panemunėlio krašto vienkiemio tylaus atokumo, iki Prancūzijos miestelyje atsiradusio lietuviško medinio kryžiaus…