Rokiškietiškasis baudžiauninko mentalitetas: kol batu į pasturgalį negaus, tol ir „nedaeis“ (16)

Vienas mano mėgstamesnių anekdotų apie tuos, kuriems kultūra yra tik popieriuje, save parodyti, kitus pamatyti, na ir pasivaržyti kostiumų bei šukuosenų puošnumu. Šeima rengiasi į spektaklį operoje. Žmona: „Petrai, būk tu geras, būtinai persimauk kojines“. Petras, žinoma: „Gerai, gerai“. Sėdi abu, žiūri spektaklį, ir pro prašmatniausius kaimynų parfiumus Petrienė ima užuosti gerai pažįstamą neplautų kojinių kvapą. „Petrai, aš gi tau sakiau kaip žmogui, persimauk kojines!ׅ“. Į tai Petras atsako: „Taip ir galvojau, kad nepatikėsi. Va!“ ir triumfuodamas iš kostiumo kišenės ištraukė panešiotas kojines.

Lygiai taip ir mūsų miestas. Kad ir kiek kultūros židiniu, sostine save betituluotų, vis pro pridėtinės, paradinės kultūros luobą ima ir prasimuša numylėtų neplautų kojinių kvapas. Pro kostiumus, sukneles, šukuosenas ima ir prasimuša abuojo baudžiauninko prigimtis: kol tijūnas botagu per kuprą nevožtels, tol ir nepasijudins. Kol kas nors, dovanokit, į pasturgalį „kirzavu čebatu“ neįsipirs, tol ir nepradės galvoti.

Kas skiria neturtingą aristokratą nuo prakutusio vargetos? Mažytė detalė: bendrasis išsilavinimas. Aristokratui – tai oras, kuriuo jis kvėpuoja. Tai išsiauklėjimas ir kultūra. Tai buvimas viešojoje erdvėje ne tam, kad save nepakartojamąjį parodytų, o dėl paprastos priežasties. Tai arba įdomu, arba reikia.

Aristokratai niekada ir nieko neįrodinėja. Pažiūrėkite į Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kriptą. Juk mūsų miesto kūrėjams pagal kišenę buvo pasamdyti pačius geriausius, pačius brangiausius visos Europos talentus. Ir būtų tūpę ant sarkofagų dailiausi marmuriniai angelai, amžiname skausme palinkusios Pietos... Kur tau. Kripta žavi savo tauriu minimalizmu. Baltos sienos ir skliautai, paremti kuklių kolonų. Marmuro didybe įspūdingas lakoniškas bažnyčios fundatoriaus Reinoldo Tyzenauzo sarkofagas. Šalia palaidotas jaunasis Jasius Pšezdzieckis. Šalia baltutės, Renesanso galeriją primenančios, nišos kitiems giminės nariams. Svajojusiems amžiams atgulti poilsio įstabaus grožio bažnyčios požemiuose. Nelemta buvo...

Jų istorija: senųjų giminių taurumo, drąsos, pareigos istorija. Sukilimai ir karai, menas ir kultūra. Visur jie spėjo, visur įdėjo ranką ir širdį. Ir statė paminklus ne miesto aikštėje. Tikėjo, kad stato žmonių širdyse.

Bet...

Šiaip jau Tyzenhauzų, Krošinskių, Pšezdzieckių vardai ir paveldas mūsų rajone yra labai dažnai eksploatuojami. Nuo šaldytuvėlių magnetukų iki miesto herbo. Nuo turistų traukos objektų iki oficialių delegacijų. Nuo kasdienio rokiškėnų būvio iki festivalių ir koncertų. Sukurtos didingos, sakralios erdvės. Paliktas didžiulis, dar nė iki galo neištyrinėtas pėdsakas Lietuvos kultūros istorijoje. Tyzenhauzų, o vėliau Pšezdzieckių giminė tapo jungtimi su kaimyninėmis šalimis netgi pramušinėjant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus projektus. Žodžiu, kone kasdien iš aukštų tribūnų triūbijama, kokie svarbūs šie žmonės mums ir mūsų kraštui.

Toks triūbijimas turi dvi vienodai bjaurias reikalo puses. Jeigu mes be šių didingų, bet prieš daugiau nei šimtą metų Amžinybėn iškeliavusių žmonių, neturime ką įdomesnio ir rimtesnio pasauliui parodyti, tai derėtų bent jau gėdytis. Nes kiekviena karta viliasi, kad ainiai bus geresni, darbštesni, kūrybiškesni nei jie. Rajono kūrybiškumas, panašu, kad bus įstrigęs kažkur praėjusiame šimtmetyje. Grafų ainiai ir įpėdiniai – šiandieniniai rokiškėnai – ne tik kad nepranoko šių didžių giminių asmenybių, bet netgi neturi pretenzijų savo darbais bent per šviesmetį prie jų priartėti. Viskas, ką gali išstenėti dabartiniai miesto kūrėjai, tai paprastas einamųjų reikalų tvarkymas be didesnių strategijų ir vizijų. Žodžiu, tingi ir rami baudžiauninko kasdienybė: kol panosėje botago nemato, tol užpakalio nepakels. Kol plyta ant galvos nenukris, vėtra bažnyčios bokšto nenuvers, tol ir sėdės sau kabinetuose niekieno netrukdomi. Todėl dauguma ankstesnių kartų sukurtų paminklų ne tik kad negražėja, nepildomi naujais, bet nyksta ir sunsa.

Su tuo visa griaunančiu bukumo ir tingumo sprogstamuoju mišiniu susijęs ir kitas bjaurus bruožas: atrodyti, o ne būti. Aristokratai turi tokią bjaurią savybę – jie tiesiog tokie yra. Ir didžiausiame varge, ir pro bulvių košę ant paskutinės sidabrinės lėkštės ima ir prasimuša tas tūkstantmečių senumo mėlynas kraujas. Kultūrinė aplinka, kuri įsigėrė į kiekvieną odos porą, į kiekvieną kitados puošnios suknelės siūlę. Štai Rokiškio krašto muziejuje eksponuojami grafaičių mediniai karoliai. Jūs įsivaizduojate šiandieninę mūsų miesto ponią mediniais karoliais? Auksai, autoriniai juvelyrų darbai. O grafaitės ir su mediniais karoliais buvo grafaitės. Ir be karolių buvo grafaitės. Juk aristokratizmas – tai ne auksinių daiktų kiekis kvadratiniame metre. Aristokratizmas – tai kultūros, drąsos, pareigos mišinys, prigimtinio žmogiškojo orumo, sugebėjimo pasirinkti tarp lengva ir teisinga derinys. Štai paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas Jonas Pšezdzieckis žuvo Varšuvos sukilime. Tai daug ką pasako apie šiuos žmones.

Baudžiauninkų ainiai to neturi. Jie gali puoštis brangiausiais šilkais, briliantais ir vardiniais dizainerių drabužiais, namus apstatyti Italijos antikvariniais baldais. Ir vis tiek liks sielos skarmaliais. Keistas sutapimas: pastarosiomis dienomis žiūrėjau kelias dokumentinio filmo apie naujarusių Meką Rubliovką serijas. Apie tas plėšrias provincijos barakudas, kurios bando vaidinti ledi, bet iš pirmojo interviu sakinio prasimuša visas komunalkės skurdžios, godžios ančialūpės auklėtinės „intelektasׅ“. Ir gali jos kiek nori trainiotis po brangiausius meno aukcionus, o kaip kyšo vyžos iš Guči rankinuko, taip kyšo. Ir ta jų blizgi buitis yra puikus kontrastas įstabaus grožio kriptai Rokiškio bažnyčios požemyje. Kaip sakoma, ko Dievas nedavė, už pinigus nenusipirksi.

Ir mūsų valdžioms Dievas nedavė... Kai taip, tai ant kiekvieno žingsnio: Tyzenhauzai, Tyzenhauzams, apie Tyzenhauzus. Miesto šventėje – jie, spektakliuose – jie, konferencijose – jie. Kai taip, tai smagu menkoms kostiumuotoms sieliūkštėms pastovėti aristokratų šešėlyje. Aristokratai negyvi, todėl nenuvis įkyriaus chalopo, pirma jų nurijusio stalus pernykštėje miesto šventėje, ar sugalvojusio išpuoselėto rožyno pašonėn atsivesti ir kirpti avis, ar vidury kiemo šventės metu bulves skusti. Nes nu baudžiauninkų supratimas toksai: drioskiaus natūra. Grafai jau niekam nepareikš pretenzijų, kad kiekvienam renginiui: nuo abiturientų išleistuvių iki ralio uždarymo pasirenkamas jų išpuoselėtas kiemas, tarsi kitų vietų mieste nebebūtų. Todėl galima su ir su jų vardais daryti beveik ką nori.

O kai reikia darbais įrodyti bent mažytę pagarbą jiems, tai, kaip sakoma, išgraušk. Kaip jau sakiau, jei Tyzenhauzai būtų sugalvoję įamžinti save gražiausius, tai šiandien mieste stovėtų kokio nors labai garsaus Vakarų Europos skulptoriaus sukurtas „balvonas“. Tačiau save įamžinti „balvonais“ aristokratams buvo nederama. Jei nuvorišai statosi dvarus ir perka dizainerių „šmutkes“, tai aristokratų dvarais, „šmutkėmis“ ir, dovanokit, „balvonais“ nenustebinsi. Aristokratai visuomet statė šventoves. Kad jos tarnautų ne jiems, ne jų asmeninei, o Dievo šlovei ir visuomenės naudai. Ir statydami jas, kartu ir save išaukštindavo. Santūriu kuklumu. (Kalbėdama apie „balvonus“, jokiu būdu nenoriu įžeisti organizacijos Tyzenhauzų paveldas ir niekinti jų plano statyti paminklą Tyzenhauzų giminei. Ta idėja yra nors ir diskutuotina dėl formos ir praktinio įgyvendinimo (jei idėja turės tolimesnę plėtotę, tai, manyčiau, ir įvyks), yra vienareikšmiškai sveikintina).

Diskusijų kelia kitkas. Kiek mūsų miestui apskritai reikalingas Tyzenhauzų atminimas? Kiek mes iš tiesų gerbiame tuos žmones, už visa, ką jie mums yra padarę? Ar jų vardas reikalingas tik tuomet, kai jų autoritetu reikia pridengti savo pačių menkumą?

Už visa tai, ką padarė mūsų miestui, Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminės vienareikšmiškai nusipelno pagarbos. Tačiau kaip katė pūslę tąsydami jų pavardes, mažai kas besigilina, ko jie patys prašė. O prašė jie labai nedaug. Bažnyčios fundatoriaus Reinoldo Tyzenhauzo testamente paminėta, kad prašoma už jį ir šeimos mirusiuosius kartą per metus paaukoti šv. Mišias. Sutikite, labai jau nedaug. Už tokią bažnyčią jie galėjo tikėtis mažiausiai kasdienių šv. Mišių. Bet dvasios aristokratai nepiktnaudžiavo netgi maldomis. Jie buvo tokie didingi, kad ne reikalavo, trepsėdami kojomis, o tiesiog prašė maldos, ir tikėjosi, kad visuomenė, atmindama visa, ką dėl jos padarė, bent kartą metuose maldoje ištars ir jų vardus. Tai ne koks paminklas, kuris mažiausiai kainuoja kelis tūkstančius. Malda nekainuoja nieko. Tereikia tik noro, ir supratimo, kad reikia.

Bet netgi to mūsų miestas, mūsų kostiumuotieji nesugeba. Nes nu o kam? Čia gi ne paminklas koks, prie kurio faina nusifotkinti ir fotkę įkelti į facebooką. Čia viso labo šv. Mišios kažkokiame, kad ir labai gražiame, rūsyje, kur net pagalvėlių atsiklaupti nėra. Lai meldžiasi kunigai ir bobutės. Na, ir dar muziejininkai, Tyzenhauzų paveldo nariai, istorikai. Na, jiems priklauso.

O mūsų kostiumuotiesiems išrinktiesiems nepriklauso. Kam gaišti nedarbo dieną tokiems niekams kaip šv. Mišios viso labo už mūsų miesto įkūrėjus? Sunku netgi atnešti vieną suknistą žvakutę iš maksimos su 60 proc. nuolaida. Ar įmetus kelis centus į aukų dėžutę, atnešti čia pat iš bažnyčios. Jau nekalbant apie puokštelę gėlių, ar, blogiausiu atveju, dvi chrizantemas už porą eurų iš bobturgio. Lai bažnyčios babytės siaubia savo jurginų darželius. Nes joms, su margomis skarytėmis, su senučiukais rankinukais ir nutrintais rožiniais juose, kažkaip „daeina“, kas tokią dieną pridera.

O va kostiumuotiesiems, žibantiems savo universitetų diplomais, baltadantėmis šypsenomis, savo perskaitytų knygų sąrašais „nedaeina“ niekaip. Todėl jie yra viso labo kostiumuotieji. Kuriems iki aristokratų kaip iki mėnulio be kopėčių. Nes siauras valdininkėlio protelis viską matuoja darbo valandų ir išeiginių ritmu. Tik va lakstyti po kaimų moliūgų ir sūrių šventes laiko visada pakanka: reikia kažkaip rinkėjams įsiteikti, nes neišrinks. O va sugaišti 45 minutes per metus pagerbti žmonių, kūrusių mūsų miestą, atminimą, čia jau nusikaltimas prieš dvasios biurokrato natūrą. Ir tas atminimas juk ne tik grafų. Ir tų pačių kaimo žmogelių, tų pačių šventėse nuglostytų babyčių protėvių, vežusių lentas, rinkusių kiaušinius bažnyčios plytoms, atminimas. Kaip skruzdėlytėms nešusiems savo nedidelį indėlį į visų bendrą tikslą – šventovę. Ir grafai, ir jie, tie bevardžiai talkininkai, lygiai taip pat nusipelnė ir maldos, ir atminimo. Bet nu o kam?

Niekas gi nesako, kad visam „Pentagonui“ reikėjo sulįsti į tą mažą kriptą. Bet juk yra savivaldybėje meras, vicemeras, du mero patarėjai, savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas, ir dar visas skyrius, kultūrai skirtas. Ir iš visos šitos gausos (atmetus ne katalikų tikėjimo žmones) neatsirado nė vieno, kuris galėtų atnešti žvakutę į kriptą? Visi savi, nėra kam? Ko gero, dar ir dvasininkai dabar gaus velnių, kad nepriminė rajono galvoms apie šv. Mišias. Nes nu per Vėlines pagerbti mirusiųjų atminimą yra kažkaip, kaip čia švelniau pasakius, netikėta. Juk ar tik ne tam ši diena pernai ir buvo paskelbta nedarbo? Tik va sielų baudžiauninkams be atskiro paliepimo visa tai kažkaip „nedaeina“.