Rokiškis vėl tapo lietuvių literatūros sostine (video +foto) (0)

Rokiškis vėl tapo lietuvių literatūros sostine. Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje iškilmingai įteikta prestižiškiausia Lietuvoje Liudo Dovydėno premija. Gaila, kad dėl covid-19 epidemijos iš JAV negalėjo atvykti šios premijos mecenatas, rašytojo Liudo Dovydėno sūnus, Rokiškio krašto garbės pilietis Jonas Dovydėnas. Jis premijos laureatę, romano „Vojago“ autorę žurnalistę ir rašytoją Rugilę Audėnienę pasveikino atsiųsta įspūdinga gėlių puokšte. Tačiau garbės pilietis galėjo bent nuotoliniu būdu pasidžiaugti savo įkurtos premijos įteikimo jaukia ceremonija: J. Dovydėnas stebėjo jos tiesioginę transliaciją „Rokiškio Sirenos“ feisbuko paskyroje.

Apie armoniką ir nuosavą... velnią
Iškilmingą ceremoniją pradėjo Rokiškio liaudies teatro aktorius ir režisierius Eligijus Daugnora bei aktorius Valerijus Rancevas Jų trumpame meniniame etiude buvo atskleisti rašytojo Liudo Dovydėno pirmieji žingsniai į lietuvių literatūrą: jaunas Kauno husarų pulko bibliotekininkas perskaitė skelbimą apie konkursą rašytojams. Jo prizai, šių laikų akimis buvo, švelniai tariant, labai įdomūs. Paskatinamieji prizai: mėsos malimo mašinėlė ir galva olandiško sūrio, o pagrindinis, kuris ir domino jauną, nuo Čedasų krašto kilusį karį – armonika. Apie ją būsimasis rašytojas svajojo tiek, kad pats ėmėsi plunksnos ir... laimėjo konkursą. O toliau sekė didžiulis pripažinimas dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Didžiausiu jo šedevru tapo „Broliai Domeikos“, apdovanotas Lietuvos valstybine premija. Viso Lietuvoje išleido devynias knygas. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Ir ten turtino išeivijos literatūros fondą apsakymais, romanais.

Tradiciškai L. Dovydėno premija neįsivaizduojama be paties rašytojo skaitymų. Šįsyk E. Daugnora ir V Rancevas perskaitė nuotaikingą, šelmišką novelę „Nuosavas velnias“. Joje, lengvu šmaikščiu rašytojo stiliumi buvo papasakota Čedasų krašto kaimo jaunuolių meilės, pavydo, išdaigų istorija.

Šįkart pretendavo penki rašytojai
Apie Liudo Dovydėno premiją, jos svarbą šiandieninei lietuvių literatūrai kalbėjo Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė. Apie puoselėjamą rašytojo atminimą, apie Čedasų bibliotekoje saugomą Liudo Dovydėno premijos laureatų medį, kuriame kiekvieną laimėtoją ir jo romaną simbolizuoja medinis, šepkiškų motyvų paukštelis. Šįkart jis iškilmingai įteiktas Čedasų bibliotekininkei kartu su knyga-nugalėtoja „Vojago“. Šis kelionių magija ir burtais dvelkiantis pavadinimas – esperanto kalbos, kuri, beje, gimė Lietuvoje, žodis.

Rašytojas Alvydas Šlepikas pristatė penkis romanus, pretendavusius į šią 5000 Eur vertės premiją. Juos parašė Rugilė Audenienė – „Vojago“ (Aukso žuvys, 2020); Liutauras Degėsys už romaną „Lengva nebus“ (LRS leidykla, 2020); Rimantas Kmita už romaną „Remyga“ (Tyto alba, 2020); Dovydas Pancerovas už romaną „Medžiojant tėvą“ (Alma littera, 2020), Undinė Radzevičiūtė už romaną „Grožio ir blogio biblioteka“ (LRS leidykla, 2020). Kandidatų knygas vertino premijos mecenatas, rašytojo sūnus Jonas Dovydėnas, jo deleguoti atstovai – Kristina Sabaliauskaitė, Arūnas Gelūnas ir Audrius Ožalas, Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai – Danielius Mušinskas ir Alvydas Šlepikas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė Solveiga Daugirdaitė. A. Šlepikas paskelbė kiekvieno iš šių romanų anotaciją. Jis prasitarė, kad romano autorės romanas dvelkia ir mistika, ir kelionėmis, ir šeimos ryšių ieškojimo temomis. Jį labai aukštai įvertino rašytoja K. Sabaliauskaitė bei mecenatas J. Dovydėnas.

Įdomu tai, kad porą kartų L. Dovydėno premija nebuvo įteikta: ji teikiama už einamųjų metų geriausią lietuvišką romaną, ir dvejus metus tokių neatsirado. Romanų, žinoma, buvo išleistas ne vienas, tačiau komisija nesutiko nuleisti vertinimo kartelės ir nusprendė verčiau premijos neskirti, nei ją skirti ne visai vykusiam kūriniui.

Taigi, R. Audėnienė gali pagrįstai didžiuotis savo debiutiniu romanu, pirmuoju bandymu pelniusi prestižinę premiją. Autorė, beje, kilusi iš kaimyninio Biržų rajono, kalbėjo apie savo kalbos, tarmės vertę. O susirinkusieji linkėjo, kad autorė nepadėtų plunksnos į šalį ir džugintų naujais kūriniais.

O Rokiškis po metų pertraukos (pernai kaip tik ir buvo tušti premijos metai) gali vėl pasidžiaugti tapęs šalies literatūros sostine.