„Rokituras“ įtraukė ne tik rokiškėnus (0)

Savaitgalį rajoną išjudino „Rokituras“. Šis originalus renginys buvo iššūkis ir organizatoriams, ir dalyviams. Žavintis įspūdžių gausa, spontaniškumu. Jis – proga ne tik pamatyti paradinę rajono turizmo objektų pusę, bet ir didžiausius skaudulius, trūkumus, pasisemti idėjų.

Pirmiausia, renginys sulaukė neabejotinos sėkmės. Jo dalyviai skaičiuojami šimtais. Ir domino jis ne tik rokiškėnus: iš toliausiai atvykęs ekipažas buvo iš... Šilutės. Taigi dėmesys mūsų krašto gražiausiems, įdomiausiems kampeliams iš tiesų yra. Jie domina tiek rajono, tiek šalies, o galbūt ir užsienio valstybių keliautojus. Tą liudija ne tik išdalintų lipdukų kiekis, bet ir gausybė įrašų, selfių socialiniuose tinkluose.
Toks renginys, be abejo, yra labai reikalingas. Ir metas jam pasirinktas puikus: gamta jau džiugina žaluma ir žiedais, tačiau dar nėra pernelyg karšta, kad būtų malonu keliauti ir grožėtis gamta, kraštovaizdžiu, architektūros ir kultūros paveldu.
Taigi, renginys yra sėkmingas, ir organizatoriams vertėtų galvoti apie jo tąsą bei tam tikras korekcijas. Dalyvaujantys tokiame renginyje turi iš anksto susiplanuoti strategiją: ar paknopstomis lėkdami aplankys visus objektus, ar verčiau aukoti kovą dėl prizų ir pasirinkti tik kelis (taip pasielgėme mes). Akivaizdu, kad dėl prizų daugelis „Rokituro“ dalyvių užsiėmė ne tik naujų įspūdžių, žinių paieška, bet ir lipdukų medžiokle. Organizatoriams vertėtų pagalvoti, ar dvidešimt objektų – ne per didelis kiekis tokiam renginiui? Mat kokybiškai apžiūrėti objektus reikia ir laiko, ir jėgų. Be to, ir geografija plati: vienus nuo kitų skiria vos ne pusšimtis kilometrų. Ir ne visuomet patogiais keliais, greičiau atvirkščiai – žvyrkeliais, kaimų keliukais. Be to lėkti nuo objekto iki objekto paknopstomis – nepagarba ir organizatoriams, ir svetingiems šeimininkams. Šie nusipelnė atskiro pagyros žodžio: atlaikyti dviejų dienų lankytojų srautą, klausimų maratoną reikia ir didelės kantrybės, ir fizinių jėgų. Taigi, didžiulė pagarba visiems, kurie ryžosi priimti svečius. Todėl pagarba jų pastangoms ir darbui būtų svečių dėmesys ir laikas. Juk ir žodis „objektas“ šiuo atveju nelabai tinka – visais atvejais mes turime originalius žmogaus idėjų, pastangų ir kūrybos vaisius. Kuriuos vertinti reiktų jautriai ir su derama pagarba.
Priimti svečius reikia pasirengti ir rajonui. Atrodytų, rodyklių yra daug, įvairių ir rasti svarbiausias lankytinas vietas neturėtų būti sunku. Visgi reiktų peržiūrėti rodyklių sistemą, pavyzdžiui, kad ir į Bobriškio cerkvę. Ypač pirmąją rodyklę prie Lašų kaimo. Ji yra nedidelė ir žema, sunkoka pastebėti. Todėl ne vienas ją praleido ir susigavo nusukęs ne ten jau prie įvažiavimo į kelią link Jūžintų. Tolesnės rodyklės – gerai matomos, bet ką jos gelbėja, jei nepastebėjai pirmosios? Panašios pastabos – vertingas grįžtamasis ryšys, kuris paskatintų tobulinti lankytinų vietų pasiekiamumą.
Kita skaudi tema yra paveldosaugos klausimai. Mes galime kiek norime girtis Mykolo Paskalio Riomerio unikalumu ir reikšme ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono politinei bei teisinei minčiai. Bet faktas kaip blynas – pro jo dvaro stogą galima žvaigždes skaičiuoti, ir dar keli ar keliolika metų, ir saugomas objektas dėl ypatingų reikalavimų, kaip ir nemažai kitų mūsų rajono paveldo objektų, bus „nusaugotas“ iki griuvėsių.Tai neparadinė mūsų rajono istorijos, kultūros pusė. Bet gerai, kad ir tokią ją pamatė lankytojai. Galbūt susidūrimas akis į akį su „paveldosauga“ paskatins ir eilinius piliečius, ne tik istorikus, kultūros specialistus, atkreipti dėmesį, kad kažkas čia, atleiskite, yra ne taip.