Tai kur visgi dingo Elizabet, arba Rokiškio liaudies teatras į sceną grįžta premjera (video) (3)

Rokiškio liaudies teatras gegužės pabaigoje žiūrovus pakvies į išlauktą premjerą. Spektaklio „Kur dingo Elizabet?“ režisierė Violeta Mičiulienė atvira: rokiškėnai (o vėliau ir ne tik jie) galės pasidžiaugti grakščiu, intelektualiu, šmaikščiu detektyvu. Kuriame – klasikinis „ieškokite moters“ (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) motyvas ves į painų mažo miestelio visuomenės pasaulį. Kuriame pinasi ir interesai, ir paprastas žmogiškas godumas. Išpainioti intrigų ir aistrų kamuolį, susuktą Rokiškio iaudies teatro aktorių, bus sudėtinga, bet įdomu.

Pjesė – seniai taikiklyje

Spektaklio repeticijos – pačiame įkarštyje. Režisierė Violeta Mičiulienė neslėpė džiugesio artėjančia premjera. Teatras, scena – išsiilgti ir aktorių, ir žiūrovų. Tiesa, Rokiškio liaudies teatras pastarosiomis savaitėmis į Kultūros namų sceną jau grįžo: buvo parodyti keli spektakliai. Liūdina tai, kad rajono žiūrovas vis dar nėra toks drąsus: tikėtasi, kad spektakliuose bus daugiau publikos. „Gaila, kad žiūrovas kol kas dar įsibaiminęs savęs ir kitų. Tikimės, kad jis pamažu, saugiai grįš į sales“, – vykėsi režisierė.
Kultūros centras pasiruošęs priimti žiūrovus: spektaklis repetuojamas Didžiojoje scenoje, o salės vietos, kuriose galima sėdėti, kruopščiai sužymėtos.
Ir režisierė, ir aktoriai tikisi, kad per pusantros savaitės – tiek liko iki spektaklio „Kur dingo Elizabet?“ premjeros – visgi įsidrąsins. Nes įsidrąsinti verta: spektaklis įdomus ir unikalus. Paslapties suteikia tai, kad pjesės „Spąstai“, kurios motyvais kuriamas spektaklis, autorius Robert Thomas pastaruoju metu ima atkreipti Lietuvos teatrų dėmesį. Šios pjesės variacija buvo pastatyta Panevėžio dramos teatre. Įdomu tai, kad pačios pjesės lietuvių kalba nėra. „Verčiau ją iš rusų kalbos“, – pasakojo V. Mičiulienė. Ji neslepia: pjesę seniai turėjo taikiklyje. O ir kitados duotas rokiškėnams Interrampos festivalio komisijoje neatsargiai duotas pažadas kartu pastatyti spektaklį, vis kirbėdavo mintyse. „Čia kaip šachmatai: jei palietei figūrėlę, turi ja eiti. Jei davei pažadą, turi jį vykdyti“, – sakė pašnekovė.

Kai norisi lengvumo...
Pašnekovė neslepia: Rokiškio liaudies teatro grįžimui į sceną po karantino nulemtos pertraukos, reikėjo ypatingos premjeros. Sunkiasvoriais spektaklis vargu ar tiktų. Norėjosi kažko įdomaus, lengvo, grakštaus. Detektyvas su švelniais, subtiliais komedijos elemetais tam puikiai tiko. Grakšti prancūziška atmosfera, šmaikštūs dialogai, netikėtos situacijos ir siužeto vingiai. Ir lengvas „ieškokite moters“ šešėlis: ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Be keiksmažodžių, be vulgarybių, be nenormatyvinės leksikos. „Į daugelį dalykų šiandien per daug rimtai reaguojame. Taigi norėjosi, kad žiūrovas ir galvą pasuktų, ir pasijuoktų“, – pasakojo režisierė. Spektaklis be vulgarybių ir keiksmų – puiki proga išeiti pasižmonėti šeimoms su vaikais.
V. Mičiulienė atvira: pjesę adaptavo taip, kad ji būtų patogi ne tik namų scenai. Idėja – kad teatras keliautų ir pas žiūrovą. Į gastroles, į mažų miestelių kultūros namų sales. Ir kad tą padaryti nebūtų sudėtinga. Todėl scenoje kukli, bet esminė scenografija. Kurią galima sukrauti į vieną automobilinę priekabą. Ir aktorių sąstatas kamerinis: kiek, kad būtų patogu nuvykti pora automobilių. Tai svarbi idėja – teatras turi teikti žmonėms džiaugsmą, turi atitraukti nuo kasdienybės pilkumos ir niūrumo, dovanoti išsiilgtą bendravimą, emocijas.

Sugrįžti į sceną – džiaugsmas ir dovana
Kaip režisierė vertina Rokiškio liaudies teatro aktorių darbą? Pašnekovė atvira: šis kolektyvas garsėja ne tik talentais, bet ir susiklausymu, drausme, profesionalumu. Nenuostabu, kad šias savybes kelis kartus padaugino jausmas, kad scenos išsiilgta. Labai išsiilgta. Aktoriams repeticijos – džiaugsmas, kuris juntamas žvilgsniuose, judesiuose. Režisierė neslepia: visi labai stengiasi. O juk repeticijos– po ilgų tiesioginio darbo valandų. Ateiti po sunkios darbo dienos su šviežiu požiūriu, šviežiomis idėjomis, energija – labai svarbus meistriškumo ženklas.
Režisierė teigė, kad ji nėra griežtas vadovas. Repeticijose juntama labiau patarimų, ieškojimų, o ne komandų dvasia. V. Mičiulienė džiaugėsi, kad aktoriai patys ieško idėjų, sprendimų, kaip scenas pateikti smagiau, jautriau. Štai idėjos gimimo pavyzdys: kelionei į beprotnamį kraunami lagaminai. Kam vyrui jame moteriška skrybėlė? Aktoriai juokiasi: kadangi tas vyras niekam nerūpi, tai koks skirtumas, ką sukišti į jo lagaminus?
Aktoriai – puikiai žinomi teatro žmonės. Pagrindinius vaidmenis atlieka Valerijus Rancevas, Ieva Kilienė. Jiems talkina jau keliuose spektakliuose sužibėjusi jaunoji teatro žvaigždė Mantas Meškuotis. Komisaro, bandančio išpainioti intrigų lizdą, vaidmuo patikėtas Arūnui Skardžiui. Savito šarmo įneša ir medicinos seselės vaidmenį atliekanti Rima Bielovienė.
Taigi, rokiškėnai seniai pažįstamus aktorius išvys naujuose amplua.

Iššūkis ir režisierei: svarbių darbų pabaigtuvės
V. Mičiulienė šiuo metu užimta ne tik premjera. Ji Klaipėdos universitete baigia Teatrologijos magistro studijas. Ir iš vienos scenos pusės pereina į kitą – į spektaklius žvelgs ne tik režisierės, aktorės, bet ir teatro kritikės žvilgsniu. „Sklandė gandai, kad šis spektaklis – mano magistrinis darbas. Iš tiesų taip nėra. Kadangi tai ne režisūros, o teatrologijos baigiamasis darbas, tai jis – rašytinis. O spektaklis – duoto pažado rokiškėnams išpildymas“, – sakė pašnekovė. Ir didžiulis, įtemptas darbas: kiek ilgesnio nei valanda spektaklio repeticijos trunka po beveik tris valandas. Ir kitą savaitę jų tempas augs. Vaidinama dalimis – kad pro scenos uždangą neprasprūstų esminės spektaklio detalės, ir, žinoma, atsakymas į svarbiausią klausimą – tai kur visgi dingo toji Elizabet? Atsakymą į jį žiūrovai ras premjeros metu.