Teatralų kelionė į Sakartvelą: kultūriniai kontrastai, režisierė 7 metrų aukštyje ir sulaužyti tabu (foto) (0)

Neseniai Rokiškio liaudies teatro trupė grįžo iš Sakartvelo, kuriame kartu su kolegomis iš Bolnisio teatro statė bendrą spektaklį „Svetima žemė“. Apie kūrybinius įspūdžius ir kultūrinius šalies kontrastus kalbėjomės su Rokiškio liaudies teatro režisiere Neringa Daniene.

– Spektaklį kūrė dviejų skirtingų teatrų ir šalių aktoriai. Kaip sekėsi kūrybinis bendradarbiavimas ?

– Dviprasmiškai. Su kaukaziečiais, pietiečiais visada labai smagu ir gera draugauti, bet dirbti nėra taip lengva. Mums, pripratusiems prie tvarkos, jų atsipalaidavimas kartais būdavo sunkiai įkandamas, bet reikėjo tą darbą padaryti ir padaryti labai greitai – per keletą dienų. Kažkaip įveikėme visas kliūtis ir svarbiausia, kad galutinis rezultatas buvo geras ir kokybe, ir visomis prasmėmis.

– Kas jus stebino, kalbant apie kolegų požiūrį į darbą?

– Tikėjomės, kad jie bus labiau pasiruošę, bus atlikta daugiau darbų iki mūsų atvykimo, bet daug kas vyko čia ir dabar. Buvo labai ribotos techninės galimybės, kaip pas mus prieš 30 metų, silpnesnė infrastruktūra, nes šalis nėra tokia turtinga. Teko spręsti tas problemas, nes mūsų spektaklis techniškai sudėtingas, reikėjo pasukti galvą, ieškoti galimybių, skolintis reikalauti, kad atvežtų tam tikrus daiktus.

Kalbant apie kūrybinę pusę – tai nuostabūs aktoriai, su įdirbiu, talentingi. Tai, ką jie padarė per 4 dienas – kiek įdėjo pastangų, dirbo negailėdami savęs – kėlė nuostabą ir mes nuolat juos gyrėme, palaikėme. Vien klausytis, kaip jie dainuoja „Suliko“, kuri yra jų kraujyje, matyti, kaip jie šoka scenoje – mums tai kažkas nepaprasta, aš net prašydavau to aktoriaus, kuris šoka, kad kuo ilgiau tęstųsi ta scena.

– Bendrą darbą pristatėte dviejuose miestuose – Bolnisyje ir Tbilisyje. Kaip spektaklį sutiko žiūrovai?

– Puikiai, su ovacijomis. Po premjeros daugybė žmonių plūstelėjo į sceną, jie labai emocingi.

Labai džiugu, kad Tbilisyje buvo Lietuvos ambasadorius Sakartvele su šeima ir po spektaklio mes ilgai kalbėjomės. Jiems irgi paliko didelį įspūdį – ir kokybė, kurios jie nesitikėjo iš mėgėjų teatro, ir  tema, kuri Sakartvele išvis nėra keliama. Ambasadorius ir jo žmona buvo nustebę, kad mes tą temą vaidiname su gruzinais. Jie patys tos temos neliečia, nors gruzinų tautą Stalinas pradėjo tremti pačią pirmą 1937-aisiais. Dar yra ta žmonių kategorija, kuri didžiuojasi Stalinu, todėl ten išvis vengiama tremties temos, ji vis dar yra tabu. 

Bolnisis, dydžiu panašus į Rokiškį, yra teatrinis miestelis, ten labai myli teatrą. Per mūsų spektaklį buvo likę keletas tuščių vietų, tai kolegos net atsiprašinėjo dėl to – buvo  vynuogių derliaus nuėmimo metas, todėl dalis žmonių negalėjo ateiti. Pasak aktorių, pas juos įprasta, kad salės visada pilnos.

Spektaklį du kartus parodėme Sakartvele, o po metų planuojame parodyti Lietuvoje. Norime jį pristatyti festivalyje, kad spektaklį pamatytų kuo daugiau žmonių. Šis projektas vertas to, nes jis absoliučiai naujas ir unikalus. Tiek metų dirbdama Lietuvos mėgėjų teatre negirdėjau apie tokį projektą, kai du teatrai iš skirtingų valstybių būtų pastatę bendrą spektaklį. Šią vasarą teko daug bendrauti su latvių teatralais, ten irgi niekas nėra girdėję apie tokį dalyką ir jie visi nori pamatyti rezultatą.

Šis tarptautinis projektas tęsiasi jau dvejus metus. Pjesė apie gruzinus ir lietuvius, susitikusius Sibire, nėra išmoktas kūrinys, o mūsų bendras darbas. Spektaklis vyksta trimis kalbomis, bet yra pakankamai suprantamas bet kurios šalies žiūrovams.

– Iš nuotraukose užfiksuotų kelionės akimirkų matyti, kad aktyvus gyvenimas virė ne tik scenoje. Kaip pavyko atlaikyti legendinį gruzinų svetingumą ir vaišingumą?

– Tikrai nebadavome... Lankantis šioje šalyje sunku net įsivaizduoti, kad badu mirtum, nes apskritai ta tauta yra be galo vaišinga. Maistas jiems yra svarbus ir jis iš tikrųjų yra labai skanus. Jų virtuvė labai skiriasi nuo mūsų. Nuėję į restoraną visada stengėmės rinktis jų nacionalinius patiekalus, kaskart paragauti naujų, bet vis tiek neišragavome visko. Ne visada ir suprasdavome, kas slepiasi po  patiekalų pavadinimais. Vienintelis dalykas, su kuriuo nepasisekė, tai avienos šašlykai, kurie buvo kieti.

Kulinarinė kelionė – atskira istorija ir tema, kaip ir šalies kultūros pažinimas. Kai nesi apribotas festivalio formato, kuomet būni labai apkrautas ir neturi galimybių pamatyti daugiau, o gyveni ilgesnį laiką toje šalyje, mažame miestelyje, tarp tų žmonių, vaikštai gatvėmis ir kvėpuoji jų kasdienybe – tai didžiulė kultūrinė patirtis ir privalumas. Galėjome pažinti tikrą Sakartvelą, tikrų žmonių gyvenimą, pabūti su jais, svečiuotis jų namuose. Kartvelų svetingumas beprotiškas. Nueini į svečius, o mama per naktį verda, kepa ir nepaleidžia, po to ateina draugai, groja gitaromis...  Jų supratimu, svečias yra šventė ir didžiulė garbė namams, todėl niekas neskaičiuoja nei laiko, nei resursų.

Bolnisis – nedidelis miestelis, jame dėmesio nestokojome, Tbilysyje kitaip, nes tai turistinis miestas, paskęsti minioje. Bolnisio gatvėje skyrėmės iš kitų, gal dėl to į klausimą, ar ateisite pažiūrėti spektaklio, visi atsakydavo „Tai aišku!“, o užėjęs trečią kartą į tą pačią parduotuvę jau esi geras pažįstamas, kuriam ir čerkutę iš po stalo pila.

 Lietuvius jie myli, mūsų tautų ryšys dar labai stiprus. Kai pasakai, kad esi iš Lietuvos visos durys atviros, visi stengiasi kažką papasakoti, parodyti, pavaišinti.

– Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai krito į akis, galbūt šokiravo?

– Kadangi Sakartvele lankiausi jau daug kartų, manęs nebestebino daugelis dalykų, gal didesnėmis akimis į tai žiūrėjo tie trupės nariai, kurie lankėsi pirmą kartą.

 Mums dar neįprastas kartvelų atsipalaidavimas, kai vyrai tiesiog stovi gatvėje ir kalbasi. Jie lyg ir nieko neveikia, niekur neskuba, jiems netrukdo daugybė dalykų, kurie pirmomis dienomis mus trikdo. Sakykim, šiukšlės ant šaligatvio, kurias, atrodytų, būtų galima sušluoti. Jiems svarbus bendravimas, o ne kažkur numesta šiukšlė.

Jie gurkšnoja savo vyną, čačą ir visur rūko – tai labai šokiruoja. Rūko autobuse, mašinoje, scenoje, viešbutyje. Visa teatro salė pridėliota skardinių su nuorūkomis, kas mums neįmanomi dalykai.

Ką iš tiesų moka kartvelai, tai švęsti – jų vakarėliai, kuriuose daug maisto, dainavimo ir šokimo,  nepamirštami. Jiems įdėtas tas kultūros genas – jeigu dainuoja, tai atsistoja ir dainuoja visi. Arba šoka taip, kad… Bet mes irgi atlikome savo darbą, pamokėme lietuviškų šokių ir netgi nuvarėme kolegas nuo kojų. Po to jie sakė, kad ne tokie jau šalti tie lietuviai.

– Jūsų darbo vieta premjeros Tbilisyje metu buvo 7 metrų aukštyje. Kaip tai atsitiko?

– Tai įsimintiniausias, baisiausias, labiausiai stresą sukėlęs dalykas kelionėje. Iki šiol mano kūnas reaguoja ir tirpsta rankos, prisiminus, kad turėjau ten atsirasti.

Vaidinome Tbilisyje judesio teatre. Jis turi cirko pakraipą, ten yra angaras, speciali technika.  Apšvietėjas, kuris yra alpinistas, sau įsirengė sau darbo vietą 7 metrų aukštyje. Jam patinka dirbti viršuje, o mane apėmė siaubas, kaip reikės ten patekti, o paskui nulipti, nors esu žmogus, kuris neturi aukščio baimės. Apie saugumo standartus, kurie mums įprasti, saugos diržus, ten niekas nėra girdėjęs.  Aparatūros, kuri ten kabėjo, buvo neįmanoma nukelti ir padėti apačioje, taigi, jeigu ten nesėdėsi, spektaklis vyks baltoje šviesoje. Kadangi aš darau spektaklio apšvietimą, teko užlipti ten ir  prasėdėti pusantros valandos – nekvėpuoti ir žiūrėti, kad niekas nenukristų žiūrovams ant galvų. Jau nuo pusės spektaklio nejaučiau viso kūno ir  stresavau, kad užtirpusiomis kojomis turėsiu nulipti ir dar nueiti nusilenkti žiūrovams. Bet grįžau nesulaužytu stuburu ir su atsiminimais visam gyvenimui.