Tituluotų medžio drožėjų plenero tikslas – prakartėlė miesto erdvėms (foto + video) (1)

Rokiškis pelnytai gali save tituluoti prakartėlių miestu. Rokiškio krašto muziejuje yra įrengta italų menininko ir mecenato Angelo Frosio sumanyta, įspūdinga ir kasmet vis papildoma naujais kūriniais, prakartėlių kolekcija. O štai tokios prakartėlės, kuri galėtų puošti miestą artėjant Kalėdoms, iki šiol nėra. Tad medžio drožėjai ir muziejininkai parengė projektą, kurio dėka gims įspūdinga kilnojamoji prakartėlė, kuria Kalėdų laikotarpiu rokiškėnai ir miesto svečiai galės džiaugtis prie miesto eglės, ji galės būti eksponuojama ir kituose miestuose, ir prakartėlių kolekcijos ekspozicijoje.

Įspūdingas kūrėjų sąstatas
Plenero dalyvių pavardės žinomos kiekvienam, kuris bent kažkiek domisi Rokiškio kultūriniu gyvenimu. Mat prakartėlę kurs patys garsiausi Lietuvos meistrai. Ne vienas jų pelnė ir prestižiškiausią tautodailės apdovanojimą „Aukso vainiką“, o net trys – vieną svariausių bei garbingiausių mūsų miesto apdovanojimų menininkams: Liongino Šepkos premiją. Šie žmonės kūrė Liongino Šepkos parką.
Taigi, miesto puošmeną kurs: projekto kuratorius Kęstutis Krasauskas (Pasvalio r.), Artūras Janickas ir Saulius Lampickas (Alytus), Adolfas Teresius (Kauno r.), Eduardas Titas (Panevėžio r.), Gintaras Varnas (Rokiškio r.) bei Rimantas Zinkevičius (Ukmergė).
Kaip sakė drožėjų pasveikinti atėjęs rajono meras Ramūnas Godeliauskas, kilnojamos, didelės, tinkamos eksponuoti miesto erdvėse prakartėlės idėją dar pernai pasiūlė Rokiškio dekanato dekanas ir Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas Eimantas Novikas. Mat prie miesto eglės jos labai trūksta.
Meras linkėjo drožėjams ne tik sukurti įspūdingą prakartėlę, bet ir dirbant aštriais įrankiais apsieiti be traumų.

Iš geriausio ąžuolo
Kaip „Rokiškio Sirenai“ sakė muziejininkė Dalia Kiukienė, plenerui skirti ąžuolai atkeliavo iš Pasvalio regiono miškų. Medienos kokybe drožėjai labai patenkinti. „Dar nesame turėję tokios geros kokybės ąžuolinių rąstų“, – sakė ji. Taigi, meistrams bus vienas malonumas darbuotis.
Nors oficialiai pleneras pradėtas spalio 6-ąją, tačiau drožėjai į Rokiškį suvažiavo jau iš vakaro. Ir laiko negaišo: jau atidarymo išvakarėse atrinko ir pasidalino ąžuolo rąstus, o kol susirinks svečiai, skubėjo juos nužievinti ir aptašyti. Nors muziejaus kieme pristatyta palapinių, kad menininkai galėtų dirbti ir lynojant, visgi oras juos šiek tiek palepino: dirbti malonu.
Nuo lietaus pasislėpti, darbo įrankiams susidėti, arbatos atsigerti meistrams skirtos patalpos ir Krašto muziejuje.
Skubėti būtina, mat oficialiai pleneras pasibaigs spalio 9-ąją. Iki tol kūrėjų rankos turi sukurti ir žmogaus dydžio šventąją šeimyną, ir tris karalius, ir angelą, ir piemenį su avelėmis. Kiek jų turėtų būti?
Kaip juokavo projekto kuratorius K. Krasauskas, šis laikui imlus darbas skirtas ukmergiškui, tituluotam drožėjui R. Zinkevičiui. Kokia ta banda turėtų būti? Pasak menininkų, visas „gyvulių ūkis“, ne mažiau 15 vienetų avelių, ir dar pageidautina, kad visos būtų skirtingos. O jei rimtai, tai, ko gero, bus apsiribota viena avyte.
Toks menininkų humoras nestebina: jie į gyvenimą, kūrybą ir plenerą žiūri linksmai. Todėl muziejininkai nekantriai laukė plenero pradžios, mat tuomet muziejaus erdvės bus kaip reta gyvos: jose aidės ne tik benzininių pjūklų garsai, bet ir menininkų pokštai, dainos. Jų pertraukose tarp plenerų pasiilgstama labiausiai, mat skambų balsą turintys drožėjai ne tik medį kalbina: mažiausiai pora jų dainuoja choruose.

Norėjo palikti intrigą
D. Kiukienė pabrėžė, kad projekto kuratoriui K. Krasauskui teko nelengva pareiga šiems žinomiems savitus braižus turintiems meistrams vadovauti taip, kad išeitų sukurti vientiso stiliaus prakartėlę. Kalbant apie braižus, vėl prasiveržė menininkų humoro jausmas: K. Krasauskas juokavo, kad ne tik savitą stilių, bet ir savitą charakterį, ožiavimosi ypatumus kiekvienas turi. Tad suderinti individualybes ne taip jau ir lengva. Ir pridūrė, kad jei plenero pabaiga numatyta spalio 9-ąją, tai visiškai nereiškia, kad tądien ir prakartėlė bus baigta. Nustebusius svečius tuoj pat nuramino: menininkas apskritai savo kūrinį retai kada laiko visiškai pabaigtu, o be to, ir intrigos ramiam plenero pristatymui iki tol trūko. Meistrai paaiškino, kad norint, prakartėlę bus galima pildyti kituose pleneruose: papildyti jos personažų, galbūt papuošti spalvomis. Šiemet gi dažyti prakartėlę neplanuojama. Menininkai tikisi, kad projektas taps tęstiniu.
Plenero kuratorius teigė, kad mintis kurti prakartėlę yra puiki ir savalaikė: jau nemažai miestų ir miestelių turi savo prakartėles. Tad tos prakartėlės skatins ir miestų bendradarbiavimą, kūrybinius mainus.
Ko jam tikrai nestigo, tai puikios nuotaikos. Meistrai pareigas pasidalino ir apie jas žaismingai pasakojo taip: kaip jau minėta, R. Zinkevčius kurs piemenį ir avelę, Saulius Lampickas – angelą. Jis pajuokavo, kad angeliukas nebus toks jau didelis. A. Janickas kurs karalių, dovanojantį auksą, G. Varnas – karalių, teikiantį mirą, E. Titas – karalių, teikiantį smilkalus. A. Teresius už vėlavimą – Mergelę Mariją su kūdikiu, o pačiam K. Krasauskui, kaip tinginčiam daug dirbti – teko Juozapo skulptūra.