Alpinizmą pamilusį rokiškėną kalnai vėl prisikvietė po ilgų metų pertraukos: praėjusį savaitgalį sveikinosi nuo Monblano viršukalnės (0)

Rokiškio lygumose gimęs ir augęs Erikas Kalpokas vaikystėje susidomėjo... alpinizmu. Ir ne tik susidomėjo: paauglys aktyviai treniravosi, o kartą net atstovavo Lietuvos rinktinei laipiojimo čempionate. Deja, laikui bėgant alpinizmas liko tik vyro širdyje, kol prieš penketą ar šešetą metų kalnai vyrą vėl pašaukė: socialinėje erdvėje suradęs bendraminčių skelbimą, E. Kalpokas vėl leidosi ieškoti nuotykių kalnuose. Vos prieš porą dienų rokiškėnas grįžo iš Italijos, kur nusileido (ir iš kur pakilo) iš Alpėse esančio aukščiausio Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalno – Monblano viršūnę.

– Nuo Monblano kalno pasveikinote Dusetų krašto žmones kraštiečių šventės proga. Bet žinau, kad mokėtės Rokiškyje. Tai kurio krašto žmogus iš tikrųjų esate?

– Gimiau ir augau Rokiškyje, baigiau Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto mokyklą. Iš Rokiškio išvykau studijuoti į Kauną, kur pragyvenau 30 metų. Rokiškyje gyvena mano tėveliai, o su Dusetomis sieja seneliai ir tai, kad pats esu čia deklaravęs gyvenamąją vietą. Gyvenimas susidėjo taip, kad dabar daugiausiai laiko praleidžiu Olandijoje, Nyderlanduose, nes ten dirbu. Grįžtu kas keletą mėnesių ir porai savaičių apsistoju būtent Dusetose. Todėl ir sveikinau dusėtiškius kraštiečių šventės proga

– Kodėl šių atostogų planas nuvedė į Monblano viršukalnę?

– Taip nutinka pastoviai, jau gal 5 ar 6 metai (šypsosi – aut. past.). Mokantis mokykloje, 1987-89 m., buvo disciplina alpinizmas. Nors aš ją lankiau kaip popamokinę veiklą – būrelį – po to, kai Rokiškyje „pasibaigė“ futbolas. Treniruotės nebevyko, nes treneris tapo mokyklos direktoriumi ir nebeliko jam laiko. Į krepšinį manęs nepriėmė – buvau per mažas, teko eiti kažkur kitur. Tąkart alpinizmu užsiėmė labai gera kompanija: gitaros, vakarėliai (pabrėžiu – linksminomės be alkoholio!), turistiniai žygiai... Buvo labai smagu.

– Alpinizmas ir Rokiškis – skamba labai neįtikėtinai: nei kalnų, nei šlaitų, tad kur ir kaip treniruodavotės?

– Rinkdavomės pas trenerę ir treniruotės būdavo paprastos, kopimų nebuvo: kas padarys daugiau prisitraukimų per savaitę, iškabėti kuo ilgesnį laiką laikantis pirštų galais, prisitraukimai ir atsilenkimai su 5 kg svoriu ant savęs. Važiavau į alpinistų stovyklą Kaukaze su keletu kitų lietuvių. O treniruotis nuvažiuodavom į Bauskę (Latvija). Ten yra laipiojimui tinkamas bokštas, nors nuo alpinizmo tai šiek tiek skiriasi. Porą kartų buvom Kryme: vieną kartą per Naujuosius metus nuvykom į uolas palaipioti, kitą kartą net Lietuvos rinktinę laipiojimo čempionate atstovavau. Turėjau ir ženklelį „Alpinistas SSRS“. Taip po mokyklos širdy liko alpinizmas. O, kaip sakoma, kalnai kviečia: jei nors kartą juose pabuvai, jie nebepaleidžia, aidas iš ten vis ateina (šypteli – aut. past.)... Tad prieš 5-6 metus nutariau vėl grįžti prie kalnų: socialiniame tinkle Facebook radau skelbimą apie organizuojamą kelionę į Everesto bazinę stovyklą. Paskambinau ir prisijungiau prie komandos. Taip paprastuoju būdu pradėjau važinėti ir keliauti į kalnus su ta pačia kompanija.

– Gal dar prisimenate pirmąjį kopimą į kalną po tokių „netikrų“ treniruočių? Kaip jautėtės?

– Tai įvyko 1989 m., kopiau į kalną Kaukaze. Labai „faina“: kai tau 18 metų ir tu važiuoji į Kaukazą. Norint gauti minėtą ženklelį, reikėjo pereiti dvi kalnų perėjas ir vieną viršūnę. Pavadinimo jos nebepamenu, bet atsimenu aukštį – 3 tūkst. 600 m. Kai jaunas – viskas labai faina.

– Atsižvelgiant į tai, kad po keliasdešimt metų grįžote prie alpinizmo spėju, kad ir dabar vis dar „faina“...

– Faina. Tik kai pavargsti, visokių velnių galvoje atsiranda (juokiasi – aut. past.) ir sakai sau, kad daugiau nebelipsi. Bet leidžiantis žemyn viskas pasikeičia ir galvoji: „Op lia, kaip gera“. Esame aplankę Himalajus, buvom Bolivijos kalnuose, praeitais metais – Pakistane K2 kalnyno slėniuose, šiemet – Monblane. Kitąmet kilsim kažkur kitur, kur sugalvos kolektyvas. O pirmoji kelionė buvo, kaip jau sakiau, į bazinę Everesto stovyklą 5,3 km aukštyje. Ten pat yra Kalapataro viršukalnė 5,6 km, tik ją pasiekėme jau šiek tiek paprasčiau: ne technikiniu lipimu, o paprastuoju būdu – lipi, lipi ir užlipi.

– Paprastuoju būdu tai čia, tiesiog, einate keliuku?

– Taip, yra takelis. Truputį pavargsti ir užlipi. Gerai – normaliai pavargsti ir tikrai ne visi užlipa (juokiasi – aut. past.).

– O technikinis lipimas jau yra su kopimo įranga?

– Taip. Į Monblaną kopėme būtent taip: sąryšyje po 3-4 asmenis, naudoji lazdas, kates ir kačiukus, ledkirtį.

– Ką reiškia katės ir kačiukai? Prašau, paaiškinkite šias sąvokas ne alpinistams, nes suprantu, kad naminių gyvūnėlių į kelionę tikrai nesinešėte...

– Ledo katės – dideli, specialūs spygliai, užmaunami ant batų, kurie naudojami einant per sniegą ir ledą, kad neslystum. Be kačių į kalną neužlipsi. O kačiukų esmė yra ta pati, tik jie – mažesni, skirti žygiavimui lygesniu keliu.

– Ar teisingai suprantu, kad būtent šis kopimas buvo vienas iš sudėtingesnių Jūsų, kaip alpinisto, karjeroje?

– Tikrai taip. Mes lipome iš Italijos pusės (galima lipti ir iš Prancūzijos pusės), tačiau mūsų grupės vadovas nutarė lipti per Italiją, nes ten – saugiau. Sunkiau, ilgiau, bet saugiau. Mūsų kelias iki tikslo užtruko apie dvi savaites. Bet kelionė buvo kombinuota: 6 dienas ėjome kalnų žygį (vadinamą trekingą), o tada viena grupė, kurie nenorėjo kopti aukštyn į kalną, atsiskyrė ir lipome 12 žmonių.

– Pasiekėme istorijos kulminaciją – kaip klostėsi kopimas? Nuotraukos atskleidė, kad pakliuvote į atšiaurią žiemą.

– Oro nenusakysi: viršukalnėje siautė pūga, kai vos matėm savo kojas, o nusileidus žemiau 4 km aukščio švietė saulė. Kai prieš metus buvom Pakistane, po treniruotės turėjom turėti laisvą dieną, bet pasakė: „Kopiam šiandien, nes paskui lis“. Kalnuose yra žmonės, kurie atsakingi už kopimus ir gali alpinistų, tiesiog, nebeleisti į kalną. Ir į Monblaną kilti turėjom viena diena vėliau, bet kilom anksčiau, nes kitą dieną jau prognozavo lietų. O kalbant apie patį kopimą – kai pasiekėme tą tašką, kuriame liko tik kopiančioji komanda, vieną dieną turėjom treniruotei: tiesiog pasivaikščioti 3,8 km aukštyje sniegynais, kad priprastumėme. Tada nusileidom iki 1,2 km aukštyje esančią stovyklą ir susidėjom daiktus į kuprines vienai nakčiai. Pakilom į bazinę stovyklą (nuo 1,2 km iki 3,1 km). Kalnuose – vėlyvas pavasaris, daug sniego, tad teko lipti stačiai sniegu. Stovyklą pasiekėme apie 17 val., pavalgėm vakarienę 19 val. ir 21 val. ėjom miegoti. Kėlėmės vidurnaktį ir 1 val. nakties iškeliavome. Visi alpinistai išeina naktį, nes oras būna vėsesnis, minusinė temperatūra ir sniegas būna kietas: geriau laiko žmogų, mažesnė sniego bei akmenų lavinų rizika. Keliavom susirišę po 4, su prožektoriais ant galvos. Lipom uolomis, sniegynais, toks takas – vadovas veda. Naktį, aišku, nieko nematai, tik savo kojas. O nueiti reikia 1 800 m., kas iš principo yra labai daug – užtrukome net 16 valandų. Viršūnėje pakliuvom į pūgą, tad tik GPS pagalba radom kalno viršūnę. Dėl pūgos neturiu net „selfio“ (asmenukės – aut. past.) – pasidarėm keletą bendrų nuotraukų, nes nieko nesimatė, ir grįžom atgal.

– Šitiek sunkios ir ištvermės reikalaujančios kelionės dėl vienos-dviejų nuotraukų? Ar kada gaunate nors minutę laiko pasigrožėti vaizdais užlipus į viršūnę? Ar ta džiaugsmo akimirka ir tunka tik akimirką?

– Pakistane buvo galimybė pasigrožėti aplinka, nors mes buvome ne kalno viršūnėje, o perėjoje. Bet ir ten ilgai būti neleido. 5 tūkst. 700 m. lipom techniniu lipimu, užlipus švito, buvo labai gražu: matyti K2 viršūnė, keturi aštuntukai... Pasaka. Bet pabuvom 5 min. ir visus jau vijo žemyn. Nes saulė kyla, sniegas tirpsta ir kyla vis didesnis pavojus. Nepabūsi viršukalnėse taip paprastai, nepasivaikščiosi (šypteli – aut. pas.). Saugo žmones, kad neužsibūtų.

– O su kokiomis baimėmis kopdami susiduria alpinistai?

– Didžiausia baimė yra paties žmogaus nusiteikimas – sunku ar nesunku, fiziškai busi pajėgus įveikti kelionę ar ne. Šioje kelionėje viršūnės nepasiekė trys keliautojai: viena mergina sustojo bazinėje stovykloje, kita mergina ir vyriškis nebelipo likus 500 m. iki viršūnės. Kodėl? Nes nebepaėjo, pervargo, išseko. Yra specialios stovyklavietės pasislėpti, jei oras labai blogas ar žmogui pasilikti, įvertinus savo jėgas, kad daugiau kopti nebegali. Namukuose įrengtos kameros, esant itin blogai situacijai galima išsikviesti pagalbą. Jei labai blogai iš to namuko paima negaluojančius. Su mumis eina profesionalūs vedliai ir jie sakė, kad dažniausiai pagalbos alpinistams prireikia ne dėl traumų, o dėl išsekimo. Nes iš Italijos pusės į kalną ėjom 16 val. Jau lygiu keliu eiti tiek laiko yra ką veikti, o čia į kalną... Keliaudami sustojam kas valandą 5 min. atsipūsti: pasikalbi, atsigeri, pasikeiki (juokiasi – aut. past.) ir toliau einam. Pradėjus eiti, kito kelio nebėra – turi eiti toliau. Neleidžia po vieną vaikščioti ir grįžti atgal, nebent prisiglausti namelyje ir išlaukti, kol visa grupė grįš atgal tavęs pasiimti. Kiekvienuose kalnuose yra tikimybė susirgti kalnų liga: Alpėse ji gali prasidėti pasiekus 3,5 km aukštį, Nepalo kalnuose – virš 4 km: kalnų arba plaučių edema, kai žmogus gali pradėti spjaudytis krauju arba jam sutrinka mąstymas, pasidaro silpna ir bloga. Užklupo kartą ir netikėta liga. Nuskridom į Boliviją, turėjom kopti 19 žmonių į kalną, bet susirgom COVID-19. Užklupo mane ta epidemija 5 km aukštyje, bazinėje stovykloje. Aišku aš nežinojau, galvojau – peršalimas, bet buvau labai mieguistas ir toliau nebelipau. Juk žiūri pagal savijautą, jauti, kad negali.

– O kokią ekstremaliausią situaciją esate išgyvenęs pats per šias keliones?

– Nebuvo tokios. Gal fiziškai ekstremaliausia, sunkiausi atrodė Pakistanas: buvo viena atkarpa, kurią vietoj vienos dienos ėjom dvi – dvigubą kelią. Jau nebežinojom kur eiti, orientavomės pagal asilų paliktus „kakučius“. Daiktus ten neša su asilais, o jie taip pasižymi taką. Užlipęs pamačiau, kaip iš vienos palapinės išlindusi moteris lieja ant žemės skrandžio turinį, pasisuku į kitą pusę – toks pat vaizdas... Visa tai lėmė didelis fizinis krūvis. Organizmas, tiesiog, nebeatlaikė. Bet galiu pasakyti jau iš patirties, kad tokias keliones dažniau keliauja moterys. Šioje kelionėje, pirmą kartą, buvo daugiau vyrų, o šiaip pagrinde – merginos.

– Tai kokios sporto šakos atstovai gali eiti į tokius žygius, kad nepalūžtų ir užtektų fizinių jėgų?

– Vadinamąjį trekingą eiti gali bet kas. Aukščiausia vieta, kurioje mes buvom, yra apie 2,2 km. Matėm einančią nėščią moterį: sportinė liemenėlė, šortai, pilvukas jau didelis pūpso, o ji žygiuoja pirma vyro, jis – iš paskos. Gal ji gimus ir augus kalnuose – mes gi nežinom (juokiasi – aut. past.). Vaikus mažus kuprinėse nešasi, gal tris tokius atvejus matėm. Iš tikrųjų labai daug žmonių yra einančių paprastą trekingą: ir senoliai, ir pensininkai. Gal ne visą atkarpą, pasirenka skirtingus variantus pagal save. Yra keltukai, jei nenori eiti nuo nulinio taško, pakelia aukščiau. Manau, priklauso nuo žmogaus noro. Kopimui į kalnus, aišku, reikia kitokio pasiruošimo. Nors mes irgi neturim kur treniruotis, tad vaikštai paprastuoju būdu: po 12-19 km per dieną. Kažkada į Roterdamą apsipirkti nuėjau 22 km (pirmyn ir atgal), užtrukau apie 5 val. Reikia vaikščioti (šypteli – aut. past.). Dabar būnu Dusetose, palijo, eisiu į mišką grybų – ratą nemažą apsuksiu.

– Dėkoju už pokalbį!

P. S. Nuotraukose ne tik kelionė į Monblaną. Užfiksuotos akimirkos Pakistano Korakorumo kalnyne, Gondogoro perėja 5 600 m. aukštyje.