Apibrėžti keturiems dešimtmečiam reikėtų kur kas daugiau... (foto) (0)

Rokiškio dailės mokykla praėjusią savaitę atšventė 40-ųjų metų veiklos sukaktį. Iki tol daug buvo kalbėta apie mokyklos atsiradimą, poreikį ir ateities planus, o ketvirtadienį nutarta istorija pasidalinti pasitelkiant piešinius – Rokiškio krašto muziejaus oficinoje buvo atidaryta paroda „4 dešimtmečiai: mokytis, kurti, dalinti“.

Norėjo daugiau – netilpo

Parodą atidariusi Rokiškio jaunimo centro Dailės mokyklos direktorė Inga Vagonė apgailestavo, kad atrinkta tik maža dalis per 40 metų sukauptų mokytojų bei mokinių baigiamųjų darbų – daugiausiai oficinoje puikuojasi paveikslai, tačiau yra ir keletas keramikos dirbinių.

„Kai pradėjome rinkti supratome, kad tai – labai sunkus darbas ir norint parodyti viską, mums prireiktų mažiausiai trijų erdvių kaip ši, kad viskas tilptų. Todėl nesupykite tie, kurie šį vakarą savo darbo čia nerasite. Kita vertus – galite jo paieškoti mūsų internetiniame tinklalapyje, nes kaip tik jubiliejinės sukakties proga į darbą „paleidome“ naują svetainę, kurioje – visų mūsų mokinių darbai“, – apie parodą kalbėjo direktorė.

Molio gaudavo už kyšį

Pasižvalgyti po parodą ir pasveikinti įstaigos jubiliejinės sukakties proga sugūžėjo buvę mokiniai, mokytojai, partneriai ir dailę tiesiog mylintys svečiai.

Pasidalinti savo patirtimi ir sunkumais, su kuriais teko susidurti ką tik atvertoje mokykloje, buvo pakviestas pirmasis dailės mokyklos direktorius, o dabar – mokytojas, Arūnas Augutis.

Pedagogas neslėpė – sunkiausia buvo tai, kad visko trūko: „Vaikai iš namų atsinešdavo ąsočių, lėkščių, kitų dalykų, kad tik galėtume piešti natiurmortus. Aš pats važiuodavau traukiniu į Kuršėnus atvežti vaikams molio... Niekas mums jo neduodavo, pirkti nebuvo kur, tad su „tašėmis“ traukiniu keliaudavau į Kuršėnus. Neslėpsiu – už kyšį man prikraudavo tas dvi „tašes“ tiek molio, kiek sugebėdavau pakelti, ir grįždavau tuo pačiu traukiniu į Rokiškį. Sunku būdavo gauti ir glazūros, krosnis moliui šildyti. Viskas iš pradžių buvo sunku...“

Daugiau nei 30 metų mokyklos direktore dirbusi Nijolė Gužienė prisiminė, kad po gausybės įvykusių įstaigos pertvarkų ir dailės mokyklai „pasislėpus“ po skyriaus psiaudonimu, ji dokumentuose vis tiek rašydavo Dailės mokykla – ne skyrius – nors dėl to, neretai, ir tekdavo iš naujo pildyti dokumentus. O šventės proga buvusi vadovė linkėjo įstaigai gyvuoti dar, mažiausia, šimtą metų.

Džiaugėsi atsiskyrimu

Pasveikinti kolegų atskubėjusi Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktorė Vilma Steputaitienė juokėsi: „Džiaugiuosi, kad prieš tuos 40 metų dailė atsirado šalia muzikos (mokyklos įkūrimo iniciatorius buvo Vaikų muzikos mokyklos direktorius Stasys Davydas – aut. past.) ir dar labiau džiaugiuosi, kad atsiskyrėte nuo mūsų ir augate kaip atskira bendruomenė. Gyvuokite dar 100 metų“.

Sveikintojų būryje, kuriame buvo galybė Dailės mokyklos draugų ir partnerių – Rokiškio specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro, Rokiškio kūno kultūros ir sporto centro, Rokiškio profesinio mokymo centro, Juozo Keliuočio ir Kultūros centro bendruomenių atstovai, skambėjo vienas linkėjimas: mokyklai gyvuoti dar, mažiausiai, šimtą metų ir savo kuriamu menu džiuginti ne tik rajono gyventojus, bet puošti ir visą pasaulį. Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas mokytojams, kurie dirba, kurie savo talentais dalinasi su jaunais žmonėmis.

Prie sveikinimų prisidėjo Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos bendruomenė, Dusetų meno mokyklos vadovės. Pastarosios šyptelėjo akcentavusios, jog nepaisant fakto, kad Rokiškis „pavogė“ iš Dusetų A. Augutį, bendrystė ir draugystė tarp dviejų meno mokyklų visada buvo svarbi.

Parodė kelią

Rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė juokėsi, kad yra tas mokinys, kurio paveikslo šioje parodoje ir nėra, tačiau I. Vagonei padėkojo už tai, kad pasuko dailės direktorės keliu, už tai, kad iš jos „trykšta tie gražūs fontanai“.

I. Vagonė paatviravo, kad būtent I. Matelienė ir Vaida Matiukaitės „atvedė“ ją šiuo keliu: „Jos abi mokėsi vienoje klasėje ir lankė dailės mokyklą. Aš pagalvojau: „Kaip joms faina, gal ir man reikia“. Dailės mokykla buvo ta vieta, kuri padėjo atrasti ir suprasti meną, kurioje aš radau save“.

Oficialiems sveikinimams ir linkėjimams išsekus, svečiai būriavosi prie paveikslų, dalinosi prisiminimais ir stebėjo Jaunimo centro grupės „Fire kiss“ ugnies šou.

O nebuvusieji parodos „4 dešimtmečiai: mokytis, kurti, dalinti“ atidaryme, apžiūrėti ir, galbūt, rasti savo ar artimųjų piešinius gali iki lapkričio 29 d. Krašto muziejaus oficinoje.