Egiptas: istoriko svajonių ir kontrastų šalis (III) (0)

Egiptas – unikalios istorijos, religijos, kultūros senoji civilizacija. Jos paslaptys ištisus amžius audrina žmonijos aštriausių protų vaizduotes. Iki šiol neatskleistos paslaptys, kaip sugebėta pastatyti tokias įspūdingas piramides be šiuolaikinių technologijų. Iki šiol legenda yra Rozetės akmens rašmenų dešifravimas. Egiptas unikalus savo religija, jis – „atminties prakeiksmo“ ir... propagandos tėvynė. Taigi, nuvykus į jį, pati didžiausia nuodėmė būtų bent žvilgsniu neprisiliesti prie jo turtingos tūkstantmečių istorijos.

Ekskursijos: ieškoti patiems ar pasikliauti kelionių agentūra?

Internete galima rasti daugybę patarimų, kaip po Egiptą keliauti... pigiau. Vienas populiariausių – eiti į susitikimą su viešbutyje dirbančio kelionių operatoriaus gidu – neverta. Mat tas vos ne prievarta siūlys ir bruks operatoriaus ekskursijas. Kai tuo tarpu ant kiekvieno kampo, ir, žinoma, paslaugaus blogerio svetainėse yra vietiniai operatoriai, keliones siūlantys daug pigiau. Patarčiau į susitikimą su gidu visgi nueiti.

Kodėl? Kaip jau minėjau, dėl kelių eurų ar dolerių nesinorėjo įsidarbinti savo paties turizmo agentu svečioje šalyje. Tvarka yra paprasta – kelionių agentūra, jus atvežusi poilsiauti, nenori jokių problemų. Tam viešbutyje ir rengia įvadinį susitikimą su gidu. Ir kasdien nustatytomis valandomis gidas dirba viešbutyje tam, kad iškilus bet kokiems klausimams ar nesklandumams, turistas galėtų į jį kreiptis. Niekam nereikia, kad svečias dėl savo nepatyrimo, žioplumo įsiveltų į nuotykius svečioje šalyje.

Taigi, į susitikimą su gidu susirinkome geras tuzinas keliautojų. Absoliuti dauguma – rusai. Buvo pora baltarusių, o iš lietuvių – tik mes. Gidas – egiptietis, kaip paaiškėjo, krikščionis, stačiatikis.

Pirmiausia gidas kalbėjo apie elementariausias gyvenimo taisykles. Apie tai, kas įskaičiuota į viešbučio paslaugas. Būtent tada sužinojome, kad mums priklauso ir vienas nemokamas apsilankymas viename iš dviejų restoranėlių – kinų ar italų. Kita svarbi informacija – apie internetą. Viešbutyje jis, kaip ir daugelyje, yra labai silpnas, ir tinka nebent susirašinėti su artimaisiais trumposiomis žinutėms. Gidas pasiūlė įsigyti  vieno iš trijų operatorių – Vodafone – kortelę, į kurią įskaičiuoti 4 GB interneto duomenų. Kortelė vienkartinė, nepildoma. Ji kainavo 5 dolerius. Taupiai naudojant, to savaitei atostogų pakako.

Kita svarbi informacija – apie medicininį draudimą. Kokiais atvejais jis galioja, kokiais – ne. Ta informacija buvo labiau skirta rytiniams kaimynams. Mat jie dėl savo taupumo dažnai ignoruoja draudimą apskritai, arba nusiperka minimalų paketą. Žinoma, neįsiskaitę, kas parašyta smulkiomis raidėmis. Todėl ir sulaukė įspėjimų, kad už kai kurių kelionėse patirtų traumų gydymą gali tekti mokėti iš savo kišenės. Kad problemų kiltų mažiau, buvo priminta, kad vanduo iš krano naudojamas tik praustis. Dantis valytis ar, tuo labiau, gerti, vandens geriau įsipilti iš viešbutyje esančių aparatų.

Ne mažiau svarbi informacija apie pinigus. Gidas paaiškino, koks euro, dolerio ir Egipto svaro kursas yra daug maž priimtinas. Oficialus kursas buvo 17,4 svaro už eurą ir 15,6 – už dolerį. Pasak jo, jei perkate parduotuvėse, problemų nekils. Tačiau jei susigundysite prekiautojų paslaugomis, tuomet geriau mokėti svarais – mažesnė tikimybė susimokėti „kvailio mokestį“. Jei turite banko kortelę, tuomet valiutą geriausia keisti bankomate.

Jei kilo nesklandumų su viešbučio personalu, netenkina kambarys, paslaugų kokybė – šiais klausimais visuomet privalote kreiptis į gidą, jis padės išspręsti problemas.

Kita, ne mažiau svarbi, informacija yra kelionė namo. Mes, lietuviai, gavome detalią instrukciją, kaip užpildyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro deklaraciją grįžimui. Ją pildyti labai svarbu: Hurgados oro uoste, pateikiant dokumentus skrydžiui, jos reikalaujama. Kitas svarbus niuansas – skrydžio namo laikas gali keistis. Mums, beje, taip ir nutiko. Todėl informacija apie jį skrydžio išvakarėse iškabinama skelbimų lentoje. Informuojama, iki kada privalote išsiregistruoti iš viešbučio, kada atvyks į oro uostą vešiantis autobusas. Ir praktika parodė, kad kai kurie lietuviai įsigudrino šią informaciją praleisti pro ausis. Ir dėl to gerokai pasinervino. Bet apie tai – vėliau.

Ekskursijos, ekskursijos...

Dar Lietuvoje mums buvo paaiškinta, kad ekskursijos užsakomos vietoje. Jų pasirinkimas išties didelis. Į ką reikia atkreipti dėmesį jas planuojantis?

Visų pirma, į laiką. Hurgada yra arčiausias nuo Kairo kurortinis miestas. O didžioji dauguma lankytinų objektų yra arba Kaire, arba jo apylinkėse. Galimi du kelionės būdai – lėktuvu (kas yra patogu, bet gerokai brangu), arba autobusu. Renkantis kelionę į Gizą prie piramidžių, ar Luksoro šventyklas, pirmiausia reikia paskaičiuoti, kad kelionė autobusu pasižiūrėti jų truks... maždaug parą. Ką reiškia kelionė su septyniomis nakvynėmis? Tai reiškia, kad atvykimo ir išvykimo dienas turite nurašyti į nuostolius. Lieka penkios pilnos dienos. Taigi, jei susiplanuosite keliones į Gizą, Luksorą, dar norėsite paplaukioti ir panardyti, dar kupranugariais pajodinėti ar dykumoje pasivažinėti keturračiais, laisvo laiko ilsėtis nebus. Ir vargu, ar po paros autobuse į Gizą ir atgal, kitą rytą jodinėjimas kupranugariais pasirodys tokia jau patraukli idėja.

Kitas klausimas, kurį turite paliesti, yra kokybė. Suprantu, kad paplaukioti laiveliais ar panardyti, dykumoje pasivažinėti keturračiais ar pasijodinėti kupranugariais – paslauga daug maž visur vienoda. Na, gal pas kažką bus puošniau pabalnotas kupranugaris ar keturratis naujesnis...

O štai renkantis istorinę kelionę beveik 100 proc. jos sėkmės lemia gidas. Žinoma, jei apie Egipto civilizaciją skaitėte Vikipedijoje ir jums visos piramdės vienodos, tada didelio skirtumo nėra, apie ką kalbės ir ką pasakos. Tačiau istorikui-profesionalui išgirsti perpasakotą vadovėlio skyrelį apie senovės Egiptą – ar to tikrai reikia? Dar Lietuvoje buvome sutarę su vyru, kad rinksimės tik vieną kelionę: norėjome pamatyti piramides. Orientacinė tokios kelionės kaina – apie 60 Eur žmogui. Kelionės į piramides buvo siūlomos dvi. Viena, pigesnė, kaip ir numatėme, kainavo po 95 dolerius, bet buvo suteikiama 35 dolerių nuolaida, taigi, visumoje kainavo po 60 dolerių. Jos metu buvo siūloma aplankyti: Gizos piramides, senąjį Kairą ir papiruso muziejų. Antroji, brangesnė kelionė (120 dolerių, ir 35 dolerių nuolaida, taigi viso – 85 doleriai žmogui), buvo kokybiškai kitokia: Nacionalinis Egipto muziejus, kuriame slypi visi didingiausi civilizacijos lobiai, įskaitant garsiąją Tutanchamono kaukę, Gizos piramidės, kelionė po senąjį Kairą, aplankant koptų bažnyčią, pastatytą vietoje, kur Egipte tris mėnesius nuo Erodo persekojimo slėpėsi Šventoji šeima. Į kainą buvo įskaičiuoti ir pietūs laive, kuris kone valandą plukdė Nilu. Ir, svarbiausia, – JOKIŲ PARDUOTUVIŲ. Taigi, galime susumuoti, kas buvo įskaičiuota į tuos 85 dolerius: kelionė pirmyn ir atgal, gido paslaugos, bilietai į Egipto nacionalinį muziejų, bilietai į piramidžių teritoriją, pietūs ir maždaug valandos plaukimas Nilu. Logiškai mąstant, kaina normali, priimtina. Ir vargu, ar kažkiek ženkliai kitur įmanoma už tai sutaupyti. 

Mes, lietuviai, galėjome rinktis angalkalbį, lietuvį ar rusakalbį gidą. Mūsų viešbučio gidas rekomendavo rinktis rusakalbį – visų pirma, jis profesionalus istorikas, kita vertus, užsiminė, kad lietuvis gidas visgi gali turėti žalingą įprotį ekskursantus užvežti pakeliui į vieną kitą krautuvę. Taigi, pasirinkome brangesnę kelionę ir nekantriai laukėme išvykos.

Dar viena kelionė – pažintinė po Hurgadą, trukusi maždaug 3 valandas, ir kainavusi anksčiau 20 dolerių, dabar buvo nemokama. Užsiregistravome ir į ją.

Hurgados įdomybės

Kelionė po Hurgadą – mikroautobusiuku. Mūsų gidas – jaunas koptas Sameras. Kelionės principas paprastas: mikroautobusiuku važinėjama po Hurgadą tol, kol surenkami visi tos kelionių agentūros klientai, norėję tądien pamatyti miestą. Gidas, kaip jau minėjau, egiptietis, puikiai kalbantis rusiškai. Pagal savo pagrindinę profesiją – restauratorius. O laisvu laiku uždarbiaujantis gidu. Šalyje, kurioje vidutinis atlyginimas apskritai yra 200 dolerių, o turizmo sferoje – 300 dolerių, tai normali praktika. Egiptiečiai dirba daug ir dėl to, kad jų šalyje pensijų sistema yra taikoma tik valstybės tarnautojams ir kariams. Likę gyventojai savo oriai senatvei turi užsidirbti patys.

Kadangi mūsų viešbutis – pačiame miesto centre, tai keleivius mikroautobusiuko vairuotojas pradėjo rinkti nuo mūsų. Netrukus iš kaimyninio viešbučio atėjo kita lietuvių pora. Pasilabinome, paklausėme, kaip sekasi, kaip jie įsikūrė. Sameras mūsų paklausė, kodėl tiek daug lietuviškų žodžių baigiasi galūne -as. Paaiškinome, kad tokia galūnė rodo žodžio vyriškąją giminę. Tuomet Sameras prisipažino, kad mūsų kalba domisi, tačiau kartą buvo gerokai „išsidūręs“: mat mes dažnai sakome žodį „ačiū“, kuris egiptiečio klausai labai primena čiaudulį. Tad Sameras, išgirdęs jį, ir palinkėjo lietuviams „į sveikatą“. Kitas Samerą dominęs klausimas buvo apie lietuviškas pavardes. Jis jau buvo girdėjęs, kad mūsų moterų pavardės atspindi jų šeimyninį statusą. Paaiškinome jam detaliau.

Kelionė po Hurgadą buvo ganėtinai įdomi keliais aspektais. Pirmiausia, miestas jau tampa Rusgada. Čia nekilnojamąjį turtą superka Rytų Europiečiai. Ir todėl vietiniai jų nelabai mėgsta. Priežastis paprasta – norintis vesti egiptietis turi turėti du dalykus: būstą ir darbą. Musulmonų šeimose dar yra ir tam tikra dovana auksu ar pinigais, kuri tampa tam tikra garantija jaunajai skyrybų atveju. Koptai, kaip ir katalikai, tuokiasi tik kartą, skyrybos negalimos. Todėl koptė moteris ištekėdama puikiai žino, kad vyras turės rūpintis ir išlaikyti šeimą visą gyvenimą. Išimtis skyryboms, jei neištikimas sutuoktinis buvo sugautas nusikaltimo vietoje.

Pagal tradicijas, jei tuokiasi musulmonai, jaunosios šeima apstato baldais miegamąjį arba virtuvę jaunavedžių namuose. Kol nėra namų, tol egiptietis – ir musulmonas, ir koptas, vesti negali: niekas už jo netekės. Taigi, iki rytų europiečių antplūdžio, 90 kv. m būstas Hurgadoje kainavo apie 20 tūkst. dolerių. Taigi, buvo daugmaž įperkamas. Dabar jis pabrango... 3 kartus. Jei žmogus turizmo sferoje uždirba 300 dolerių, tai kiek jam reiks tam būstui taupyti?

Nors Egipte vyraujanti religija yra islamas, visgi penktadalį šalies gyventojų sudaro krikščionys. Vieni su kitais sugyvena taikiai. Tačiau tam tikrų panašumų požiūryje į moteris visgi yra. Moterys krikščionės yra laisvesnės už musulmones. Nors egiptietės pagal tradiciją gali ir nedirbti, tačiau koptės gali pačios rinktis. Štai Samero sesuo yra stomatologė ir sėkmingai dirba. Moterys gali rinktis net kario, policininko karjerą: tai daroma savanoriškai. Turizmo sektoriuje viešbučių patarnautojais, kambariniais, padavėjais dirba vyrai. Animatoriais – Rytų Europos, Azijos gyventojai. Egiptietės moterys (ir musulmonės) dirba grožio salonuose, spa, masažuotojomis (tikromis masažuotojomis, o ne tuo, apie ką pagalvojote). Uždirba, žinoma, mažiau už vyrus.

Sameras pasakojo, kad svarbi priežastis moterims nedirbti yra tai, kad jos rūpinasi šeima. Egiptiečiai ne tik nekonservuoja produktų: jų šalyje yra 3-5 derliai per metus, bet ir nešildo maisto. Jis patiekiamas šviežias. Moterys jau nuo ankstyvo ryto skuba į turgus, pirkti daržovių, žuvies, mėsos. Mėsa – brangi, jos kilogramas gali kainuoti iki 14 dolerių. Egiptiečiai valgo veršieną (pati vertingiausia), jautieną, kupranugarieną, triušieną, vištieną, kalakutieną. Hurgada atsirado žvejų kaimo vietoje. Žuvies čia sugaunama ir valgoma daug. Žvejams mieste stovi paminklas prie to turgaus, o pati turgavietė yra gausiai turistų lankoma vieta. Mat joje galima pigiai įsigyti skaniai paruoštų jūros gėrybių bei žuvų. Jei turistas išsirinko žuvį, tai per keliolika minučių ji bus išdorota, iškepta, tereiks tik pasiimti. Patys jos nepirkome, tačiau iš kitų viešbutyje gyvenusių lietuvių girdėjome, kad turguje įsigytus produktus geriau suvalgyti viešbučio kambaryje ar paplūdimyje, mat viešbučio personalas pyksta pamatę, kad kažkas valgo ne vietoje pagamintus produktus. Pyktis suprantamas – apsinuodijimai žuvies produktais yra gana pavojingi, ir taip nutikus, žinoma, aiškinamasi priežastys. O rasti kaltus, kai buvo valgomas gatvės maistas, patys suprantate... Apskritai, net ir viešbutyje tiekiamo maisto į kambarius neštis negalima. Mat nesukontroliuosi, kaip tas maistas buvo laikomas.

Pirmoji ekskursijos stotelė – pagrindinė restoranų gatvė. Vieta – pasakiškai graži. Vienoje pusėje – restoranėliai ir kavinukės, kitoje – prieplauka, kurioje pramaišiui stovi ir prabangios jachtos, ir buriniai laivai, kurie čia tiesiog vadinami „piratų“.  Pasivaikščioti po šią vietą skiriama valanda. Grožimės dailiais restoranėliais, užėjome į vieno vidų. Kainos – „lietuviškos“, juk tai brangiausia Hurgados vieta. Palmių pavėsyje įsitaisęs vyrukas su kupranugariu. Rožine skrybėle papuoštas gyvūnas patraukia mano vyro dėmesį: išeis puiki nuotrauka apie kupranugarį disko stiliumi. Vos pamatęs mobilųjį, vyrukas ima šaukti: „one dollar“ ir bando įsiūlyti mums pasijodinėti. Į aiškinimus, kad tam neturime laiko, ramiausiai atšauna: nieko, kiti palauks. Sameras įspėja – plačiai pasklidęs pokštas, kad užlipti ant kupranugario – 5 doleriai, o nulipti – 20, yra visai ne mitas.

Kita stotelė – didžioji Hurgados mečetė. Įspūdingas, išties gražus statinys. Anksčiau buvo galima įeiti ir į jos vidų. Dabar – ne. Gidas atsiprašo, kad arčiau prieiti negalėsime, ir rodo, kodėl: prie mečetės stovi šarvuotas policijos automobilis ir pareigūnai su automatais. Pasirodo, kad vos prieš kelias dienas buvo atšaukta karinė padėtis. Policijos, karių prie turistinių objektų išties nemažai. Nieko nestebina ir pro viešbučių paplūdimius reguliariai praplaukiantys kariniai kateriai. Ir dangų raižantis „chinook“ sraigtasparnis. Hurgadoje yra trys oro uostai ir vienas jų – karinis.

Kita stotelė – firmos „Nefertiti“: didžiausios Egipte aliejų, arbatų, prieskonių gamintojos salonas. Jos gaminiai laikomi kokybiškais, nes viskas auginama įmonei priklausančiose fermose. Kaip pasakojo Sameras, nors vaistai Egipte ir aukštos kokybės, bet šalies gyventojai daugiau dėmesio skiria profilaktikai. Ir vartoja įvairiausius aliejus. Populiariausias – juodojo kmyno, mūsiškai juodgrūdės, aliejus, kuris yra nuo visų ligų. Populiarus ir jojoba aliejus. Tačiau pirkti bet kur, pasak Samero, tokius aliejus rizikinga: jie vaistais nelaikomi, už jų padirbinėjimą mirties bausmė netaikoma, taigi, išvadas darykite patys.

Taigi, salone, vos įėjus pro duris, ant registracijos stalelio matome įsitaisiusį išpuoselėtą naminį katiną. Katės senovės Egipte buvo šventos, ir šie gyvulėliai čia mylimi iki šiol: ir vietinių, ir turistų. Ir laikomi ne tik namuose, bet ir įstaigose, parduotuvėse. Gyvulėlis mėgaujasi aplinkinių dėmesiu ir oriai leidžiasi paglostomas: maždaug, ne tai kad labai reiktų čiupinėjimų, bet būsiąs maloningas ir leisiąs dvikojams juo pasidžiaugti.

 Išklausę paskaitas apie gydomąsias arbatas ir aliejus, kylame į prekybos salę. Kainos, sakykime atvirai, lietuviškos: už aliejaus indą teks pakloti nemenką pinigų sumą. O štai arbatų kainos – normalios: už tris arbatas (bendras svoris 1,3 kg) sumokėjome 13 Eur. Tame pačiame salone – ir kvepalų salė. Joje parduodami koncentruoti tiek arabiški, tiek vakarietiškus primenantys kvepalai. Kainos irgi nemažos, bet visumoje tokius pirkti apsimoka. Na, bet lagaminai ne guminiai, viso Egipto nenusipirksi.

Kita stotelė – prekybos suvenyrais centras. Dviejų aukštų. Ten yra visko – nuo garsių firmų drabužių, iki „arafatkių“ po eurą, saldumynų. Kainos fiksuotos, derėtis nepavyks. Bet ir nereikia: čia, gerai pasirausus, galima rasti tikrai gražių daiktelių. Tarkime, gana didelė, skoninga, be blizgučių, akmeninė katės statulėlė jums nekainuos ir 10 dolerių. Raktų pakabukas – apie dolerį. Panašiai tiek kainuoja ir magnetukas šaldytuvui, rašiklių rinkinys. Už dailią metalinę dėželę papuošalams – 10 dolerių. Yra ir pigesnių daiktų, tačiau tie labai jau kičiniai: kur gi tokį namuose dėsi?

Akivaizdu, ko mes buvome nuvežti į tą centrą: apmokant už prekes, pardavėjas teiravosi, iš kurio viešbučio atvykome. Taigi, galima numanyti, kad ir kelionės operatorius, ir gidas gauna tam tikrus komisinius. Beje, Hurgadoje yra ne viena šio tinklo suvenyrų parduotuvė. Ir iš tiesų joje parduodami daikteliai, mano subjektyvia nuomone, iš to, kas buvo siūloma, buvo vieni gražiausių ir kokybiškiausių.

Su policijos palyda

Antroji mūsų kelionė, šįkart jau – mokama, į Gizą pamatyti piramides. Svarbiausia – nepramiegoti. Viešbučio gidas įspėja: registratūroje mūsų laukia „sausas davinys“: pusryčiai. Nepamirškite ir vandens. Viešbutyje už litro talpos butelį sumokėjome du eurus. Sausajame davinyje, supakuotame pusryčiams, bandelės su sūriu, dešra, šokoladu. Kiekvienam – po šešias. Dar įdėta po bananą ir mažą pakelį labai skanių mango sulčių. Šiuo atveju labai valgiems reiktų paisyti patarimo „Dievu pasikliauk, bet ir pats nesnausk“ ir įsidėti papildomai kelis vaisius, kuriuos vakarienės metu galima ramiausiai nušvilpti viešbučio restoranėlyje. Iš viso to, ką mums įdėjo, suvalgėm tik bananus ir išgėrėme sultis.

Tai, kad Egipte dabar – žiema, tokiai kelionei palankus metas. Neduok, Dieve, parą praleisti autobuse plieskiant nežmoniškam karščiui, kuris dienomis dykumoje siekia ir 55 laipsnius. O kelias ir driekėsi dykuma.

Numatytu laiku mūsų pasiimti atvažiavo mikroautobusas. Surinkęs aplinkinių viešbučių keleivius, jis privažiavo prie didelio, naujo ir modernaus kelionių operatoriaus autobuso. Mūsų autobusiukas atvežė paskutinius keleivius, taigi, vietų jau nepasirinksi. Toliau kelias suka į Hurgados pakraštį, į didelę degalinę. Ten mūsų autobusas parkuojamas šalia dešimčių įvairiausių: ir vietinių, ir tarptautinių agentūrų ženklais pažymėtų autobusų.

Gidas informuoja, kad pas mus autobuse jau sėdi ginkluotas policijos pareigūnas. Privažiuoja kelios policijos mašinos su švyturiais, ir dešimtys turistinių autobusų rikiuojasi į vilkstinę, kurią veda policijos ekipažas su švyturiais. Tarp autobusų – taip pat policijos automobiliai. Kodėl toks dėmesys saugumui? Atsakymas paprastas – nors Egipte ir saugu, bet papildomos atsargumo priemonės nepamaišys. Mat turizmas – viena svarbiausių, iki revoliucijų, antroji šalies ekonomikos šaka. Ir būtent dėl pastarųjų metų neramumų turistų srautai Egipte sumenko kone perpus: nuo 38 mln per metus iki 21 mln.

Kolona pajuda antrą valandą nakties (Egipte ir Lietuvoje laikas sutampa). Autobuse užgęsta šviesos ir mingame iki kitos stotelės pakeliui į Kairą.

Kodėl egiptiečiai savo merginas krokodilais vadina?

Prašvitus žmonės ima busti. Autobuso gidas ima pasakoti apie Egiptą, jo kultūrą ir istoriją. Jis paaiškina, kuo skiriasi egiptiečiai. Jis save kildina iš pačių seniausių šios žemės gyventojų. Jie aukšti, oda tamsoka. Ateiviai, arabų kilmės žmonės, yra žemesnio ūgio. Dar yra dykumų gyventojai beduinai. Kiek jų yra, niekas nežino. Šie klajoja po dykumas su šeimomis ir vaikais, be jokių asmens dokumentų. Beduinams vadovauja mokyčiausias žmogus, šeichas. Jis veda klajoklius nuo oazės iki oazės, nuo vandens telkinio iki vandens telkinio. Beduinai tuokiasi anksti. Jų grožio idealas: stamboka sveikais dantimis ir plaukais mergina. Grožis vertinamas kupranugariais. Kurie dykumoje yra vertingesni už žmogų. Gražuolės tėvai gali tikėtis gauti už dukrą iki 20 kupranugarių, kurių vieno vertė 1-1,5 tūkst. dolerių.

Miestuose gyvenantys egiptiečiai vesti neskuba. Kaip jau minėjome, tam reikia turėti pirmiausia būstą. Ir sukaupti lėšų būsimai žmonai. Nors musulmonas teoriškai gali turėti keturias žmonas, tačiau daugpatystė yra nebent kaimuose. Nors Egiptas yra labai jauna visuomenė, ten iki 25 m. gyventojai sudaro apie 75 proc. populiacijos, ir sakoma, kad kas 15 sekundžių Egipte gimsta vaikelis, visgi jau net vidutinio amžiaus, ką bekalbėti apie jaunimą, egiptiečiai mano, kad šeimas planuoti būtina. Normali šeima yra iki maždaug 4 vaikų. Tačiau išsilavinę, turtingesni jau augina 1-2.

Mūsų gidas neslepia: jis irgi dar negali vesti. Ir ne dėl to, kad sau nesurado... krokodilo. Jis dar nesukaupė butui. Ir širdies damos tėvai tiesiog neišleis dukros už jo. Savo merginas egiptiečiai vadina... krokodilais. Kodėl? Legenda byloja, kad senovėje kasmet Nilui kiekviena gyvenvietė aukodavo gražiausią savo merginą. Ji buvo tiesiog įvaroma į upę, kurioje ir paskęsdavo. „Taigi, gražuolės išnyko, liko vieni krokodilai“, – juokavo gidas.

Kad jau taip, tai klausiame, kokios tradicijos susiję su musulmoniškais drabužiais. Pasak gido, tai kiekvienos šeimos apsiprendimo reikalas. Dauguma Egipto moterų tradiciškai dengia galvas. Tačiau matyti ir tų, kur iš po šydo tik akys žiba. Pasak gido, jei moteris visa dengiasi, tai yra du variantai: arba ji labai graži, arba negraži. Vidutinės, kitaip sakant, vidutiniai statistiniai krokodilai veido neslepia...

Kitas smagus pajuokavimas apie vedybas yra, kas brangiau: vesti vietinę merginą ar rytų europietę. Vietinę merginą vesti iš pradžių brangu: reikia sukaupti pinigų dovanai. O štai rytų europietę galima vesti visiškai veltui. Užtat paskui, pasak gido, tik laikykis.

Taip bekalbant, dykumoje pamatome kylantį naują miestą, aptvertą sienos. Jis – naujoji Egipto sostinė. Senasis Kairas – daugiamilijoninis miestas, kuriame nėra... nė vieno šviesoforo. Perpildytas, siauromis gatvelėmis, nepatogus. Todėl ir kyla miestas baltomis sienomis, o šalia jo, kitoje kelio pusėje – modernus stadionas: egiptiečiai dievina futbolą.

Netrukus pasirodo ir senasis Kairas. Kontrastų miestas. Kuriame – ir stikliniai dangoraižiai, ir medinės, nežinia kokiais architektūriniais burtais besilaikančios lūšnos. Ir prabangūs automobiliai, ir asiliukų traukiami dviračiai vežimaičiai. Ir kopūstų daržai vidury miesto. Ir daugiabučiai namai be durų ir langų.

Bet apie tai – jau kitas pasakojimas...