Gačionių dvaras vėl priima lankytojus: tai, ką parodo naujieji šeimininkai, yra netikėta ir įspūdinga (foto) (0)

Dvarai, juose puoselėjama kultūra ir dvariškių gyvenimas visais laikais kėlė žmonių smalsumą. Šiandien, kai nemaža dalis senųjų Lietuvos dvarų ir dvarviečių yra apleistos, pamirštos, neprižiūrimos, visuomenei dar labiau rūpi pamatyti bei sužinoti, kaip atkurtose dvarų sodybose – tose, kurios nepaverstos valstybiniais muziejais, o įsigytos privačiomis inciatyvomis – gyvenimą kuria jų XXI-ojo amžiaus šeimininkai. Žinodami tai, prieš ketverius metus Gačionių dvarą iš barono Piotro Roseno įsigiję vilniečiai Sigutė ir Gintaras Balčiūnai, nusprendė šią vasarą vėl atverti dvaro vartus lankytojams. O čia užsukusiųjų laukia tikrai įspūdingi atradimai, kurių, kaip bebūtų, geriausia ieškoti su gido pagalba.

Apie ką kalba?

Į nuo stogo iki rūsio sutvarkytą, atnaujintą ir išpuoselėtą dvarą „Rokiškio Sireną“, dar prieš pradedant turistinį sezoną, įsileidę sutuoktiniai atvirai pasakojo apie vykusius dvaro restauravimo darbus, aprodė ne tik virš 13 ha ploto išvalytą bei sutvarkytą parką, bet ir visus dvaro rūmų pastato aukštus (lankytojai paprastai bus įleidžiami apsižvalgyti tik I-ajame). Atvėrė buvusioje dvaro karietinėje įrengto mini „Ford“ muziejaus duris, kuriame – 5 reti senoviniai „Ford Model T“ automobiliai, nuvedė pasigėrėti šalimais tyvuliuojančio ežero pakrantėje besidriekiančiu 128 m pontoniniu tiltu, kurio viduryje – stiklinis namelis, šeimininkai pasakojo apie baigiamą statyti koplyčią, jau pasodintą apie 1 ha vynuogyną...

Net nekyla abejonių, kad Gačionių dvaras taps vienu labiausiai Rokiškio apylinkėse lankomų objektų, bet reikia atkreipti dėmesį, kad kol kas lankytojai bus priimami tik dvi dienas per savaitę: penktadieniais ir šeštadieniais 12-16 val. galima aplankyti dvaro parką, o šeštadieniais 11 val. ir 14 val. – rezervavus iš anksto, numatytos pažintinės ekskursijos/paskaitos grupėms.

Ekskursijos po valdas metu visus regimus vaizdus lydėjo itin išsamus, žaismingas ir labai įdomus pokalbis su šeimininke Sigute, tačiau apie viską – nuo pradžių.

 Dalelė istorijos priminimui...

Nuo 16 a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minimas Gačionių dvaras gyvavimo laikotarpiu priklausė ne vienai kilmingų bajorų giminei: Rajeckiams, Kulvinskiams, Klikovičiams, o paskutiniuosius 200 m. – baronams Rosenams, kuriems po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo sugrąžintas.

1828-1829 m. iškilęs medinis Gačionių dvaro pastatas buvo laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių medinių dvarų Rokiškio krašte, į kurį buvęs jo savininkas P. Rosenas ne tik priimdavo smalsuolių grupes ir aprodydavo valdas, bet šiltuoju metu ir pats čia gyveno. Tačiau naujieji savininkai neslepia – pradėję tvarkyti pastatą pagal savo norus ir patogumą, rado medinį namą „visokį“: originalų vidinių sienų tinką buvo pakeitęs gipso kartonas, supuvę rąstai vietomis buvo užpurkšti montavimo putomis, o kai kur jų dalies iš vis nebuvo, pirmojo ir antrojo aukštų perdangoje sudėti stiklo vatos paketai, dėl netinkamos hidroizoliacijos, buvo prisisunkę vandens ir jo perteklius pradėjo lašėti per pirmojo aukšto lubas...

Neturėjo tikslo turizmui

Vesdama į dvaro parką šeimininkė Sigutė neslėpė – šeima Gačionių dvarą įsigijo ne dėl noro verstis turizmu: „Mūsų užmanymas buvo labai paprastas – rami kaimo vieta prie ežero šeimai. Vyras ieškojo sodybos, kad vaikai augdami galėtų po pievas ir vandenį lakstyti. Mintis tikrai graži ir aš pritariau. Tinkamos vietos nerado gal metus sakydamas, kad nėra lūkesčius atitinkančios sodybos. Bet rado parduodamą dvarelį... Neturėjom minčių verstis turizmu ir tuo labiau – užsidirbti iš to, nors baronas Piotras, iš kurio Gačionių dvarą pirkome, iš šios veiklos gyveno: priimdavo žmones nakvynei, organizuodavo degustacines vakarienes. O mes norėjome erdvės šeimai“.

Vis tik, šeimininkės teigimu, pati vieta „diktuoja“, kokia nori būti – žmonės yra įpratę, kad Gačionių dvaras – lankytinas objektas ir naujas šeimininkas negali ateiti tik su „liepiamąja nuosaka“, bet derėtų jausti ir atsakomybę subalansuoti asmeninį ir visuomenės poreikį. Todėl vieningai buvo nuspręsta, kad nors tai yra šeimos, namų erdvė, ir niekas nereikalauja ja dalintis, kažkiek jos visgi būtų galima atverti lankytojams.

Tad ką pamatys visuomenė?

 Kur ežeras?

Anot Sigutės, perkant šį dvarą, 13-os ha (beveik 14 ha) teritorijoje iš laukinės gamtos „atkovota“ buvo tik 3 ha parko. Visa kita – savaime pasisėję krūmynai, medeliai bei šabakštynai. Pašnekovė juokėsi pasakodama vyro pasamdyto arboristo pirmuosius įpūdžius Gačionių dvarvietėje: „Pasikvietėme specialistą, kad aptvarkytų parką, nes visas plotas buvo apaugęs krūmais, tikras šabakštynas. Po apsilankymo jis savo įspūdžius pasakojo lyg anekdotą. Sako: „Stovime su Gintaru miške, o jis rodo kažkur į tolį ir sako, kad ten yra ežeras, kurį nori matyti nuo namų laiptų. Aš ten nieko nemačiau. Paėjau gabalą kelio link to, neva, ežero, (iki karietinės), bet vis tiek jo nemačiau. Taip ir nesupratau, ko iš manęs nori“. O grįžęs namo žemėlapyje pamatė, kad ežeras iš tikrųjų yra. Galite įsivaizduoti, jog darbo čia buvo įdėta tikrai nemažai“.

Dalindamasi Gačionių dvaro istorija, naujoji šeimininkė pasakojo, kad ežeras anksčiau buvo dvaro nuosavybė, bet kai nuosavybės teisės buvo grąžintos Rosenų giminei, ežeras dėl savo dydžio jau buvo įrašytas į Valstybinių vandens telkinių registrą, tad nuosavybės teisių į jį giminė nebeatgavo. Baronas ežerą nuomojosi. Tą patį dvaras daro dabar – ežerą nuomojasi ir kasmet jį įžuvina. 3 km ilgio bei 1,5 km pločio vandens telkinio pakrantėje, kuri ribojasi su dvaro parku, įrengė pontoninį 128 m ilgio tiltą, o jo viduryje sugalvojo pastatyti stiklinę oranžeriją.      

Tęsdama pasakojimą apie „atkovotą“ parką, S. Balčiūnienė kalbėjo apie jame įrengtus takus, kuriais einant galima grožėtis pastatytomis skulptūromis, pasėdėti erdvioje pavėsinėje – rotondoje – ir pasiklausyti paukštelių čiulbėjimo, matyti net 9-ių tarpusavyje kanalais susijungusių tvenkinių tinklą – vieną pirmųjų hidrologinių „išradimų“ Lietuvoje, praeiti buvusių klojimo, oficinos, ledainės, kalvės pamatus, grožėtis atsivėrusiu peizažu.

Senovinis rožynas ir tulpės už namo kainą...

Tačiau parkas įspūdingas ne tik nuostabia savo metamorfoze, bet ir jame vešiančia flora bei fauna: vienoje parko pusėje pavasariais žiedus skleidžia girinės tulpės, kurios, anot dvaro šeimininkės, buvo auginamos senuosiuose dvaruose ir kai kur yra išlikusios iki šių dienų. Teritorijoje pastebimi ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų rūšių atstovai.

„Girinės tulpės žavios tuo, kad yra labai senos. Anksčiau tulpės buvo brangios: XVI a. už kelis tulpių svogūnėlius galėjai nusipirkti namą Amsterdame. Taigi, natūralu, kad į Lietuvą jos atkeliavo dvarininkų keliais. Gačionyse jų išlikę daug, tik svarbiausia yra nepjauti pievos, kol jos nenužydės“, – pasakojimu apstulbino S. Balčiūnienė.

Senieji dvarai neįsivaizduojami be įmantrių rožynų, tad ir šiandien Gačionių dvaro prieigas puošia atkurtas rožynas. Jį rodydama moteris šyptelėjo, kad abu su vyru sutaria rožynų klausimu: „Mums labai patinka rožės. Jas mėgo ir dvariškiai, tad kai vyras jau tvirtai apsisprendė pirkti dvarą, aš paprašiau, kad jeigu jau daryti parką, tai kaip Palangos, su rožynu. (juokiasi – aut. past.). Esu kilusi iš Palangos, man parko etalonas yra Palangos parkas, kuriame puikuojasi Tiškevičių rožynas. Paprašėme pagalbos tų pačių „Sibirkos rožyno“ specialistų, kurie rengė Palangos parko rožyną. Visgi didelį darbą čia, kaip ir visur kitur dvare, atliko mano vyras, studijavęs knygas apie rožynus ir parkus ir yra galutinio rožyno projekto autorius“.

Kalbėdama apie gyvūnus, pašnekovė džiaugiasi ne tik čia gyvenančių stirnų ir baltųjų garnių kaimynyste, kurios sakė net nebesureikšminanti, bet ir nuostabiai kukuojančių varliagyvių – kūmučių – draugija, sako parke mačiusi plasnojant drugelį machaoną, lakstant šermuonėlių ir net lūšį. Pastarąją išdavė „nusikaltimo vietoje“ sniege palikti pėdsakai.

 Nekuria, o atkuria

Einant vienu iš parko takelių stabtelėjusi S. Balčiūnienė atkreipė dėmesį, kad išpuoselėti rožynai šalia dvaro rūmų balansuoja su paprasto jauno miško ploteliu parko viduryje. Anot moters, tvarkydami teritoriją jie nebuvo suinteresuoti parką padaryti pedantiškai švariu.

„Liko nedidelis miško elementas, o ir pats teritorijos valymas vyko ne tiek dėl mūsų norų, bet dėl būtinybės: čia auga seni uosiai, kurių dauguma, deja, serga uosių maru ir dėl to jų vidus yra išpuvęs. Užėjus stipresniam vėjui šie medžiai virsta. Šalia kelio į Jūžintus auga daugiau nei 200 m. senumo liepų alėja, bet šie medžiai labai džiugina ir nekelia rūpesčių. Jie saugo dvarą nuo šiaurės vakarų vėjų, aprūpina liepžiedžiais ir bites, ir mus. Tai – patikimas ir tvirtas medis“, – patikino šeimininkė.

Viso pokalbio metu moteris ne kartą pabrėžė faktą, kad šeima nesiekia perkurti dvaro. Priešingai – nori viską „atkapstyti“ bei atkurti ir nusijuokia, kad turi vos keletą „invazinių“ dalykų, pavyzdžiui: dvi skulptūras parke (žaidžiančių kiškių bei vaikų mėgstamos pasakos herojų) ir šildomas grindis dvaro pastate.

Net iš toli matoma balta medinė rotonda, o ankstesnė kažkada yra stovėjusi tame parke vos keletą metrų į šoną nuo dabartinės – senosios vietą žymi ratu augančios 5 liepos ir dar tiek pat jų kelmų. 

Drąsiai kreipiasi į specialistus

Pasmalsavus, ar įsigiję kultūros paveldo objektą žmonės susidūrė su didelėmis kliūtimis jį tvarkant, ar privalėjo laikytis specialių reikalavimų ir nurodymų, Sigutė patikino, kad priėmę sprendimą įsikurti Gačionyse, jie patys neturėjo kitos vizijos, kaip tik atkurti dvarą pagal jo klestėjimo laikmetį.

„Mes norime, kad viskas: tiek išorė, tiek vidus, būtų ne pagal XXI a. madą, bet išlaikytų XIX a. stilių, kuriuo pagrindiniai dvaro rūmai ir buvo pastatyti. Taip, Gačionių dvaro interjeras gal ir neatrodė konkrečiai ir tiksliai būtent šitaip, kaip mes jį įrengėm, tačiau stengėmės atspindėti apskritai to laikmečio dvaro dvasią. Vyras norėjo atkurti taip, kaip dvarai atrodydavo. Buvo tikrai daug sričių, kur mes samdėm specialistus – XIX a. medžio, dekoro ir kt. restauratorius, išmanančius to laikmečio koloritą, specifiką. Tačiau idėjinis, emocinis ir visoks kitoks visko autorius čia visur yra mano vyras“, – didžiuodamasi kalbėjo S. Balčiūnienė.

Dvaro vidų restauravę specialistai nebuvo paskutiniai, į kuriuos konsultacijų kreipėsi sutuoktiniai: „Dvare iš viso buvo 19 pastatų. Mes neturim tikslo ir galimybių jų visų atkurti, nes viena – atkurti, kita – įveiklinti. Didįjį Šeštadienį prieš Velykas pasodinome du vynuogynus, o kiek tolėliau šiuo metu yra statoma XIX a. stiliaus medinė koplyčia. Tarėmės dėl jos ir su jėzuitais, ir su pranciškonais, pažįstamais kunigais, kad nepadarytume neteisingai. Mes visko tikrai neišmanome ir nebijome tartis su specialistais“.

Siekis – šviesti

Vis tik pokalbio su naujaisiais Gačionių dvaro savininkais metu nekyla abejonių, kad įžvalgų, supratimo ir žinių dvarų kultūros, Lietuvos istorijos srityse jie yra sukaupę ne ką mažiau, nei konkrečių sričių specialistai. Ar visu tuo, kuo dalinosi su „Rokiškio Sirena“,naujieji šeimininkai dalinsis ir su atvykstančiais lankytojais? S. Balčiūnienė šypteli, kad ekskursijas po Gačionių dvarą ves istorikas, ne vienos knygos apie dvarų kultūrą autorius Eimantas Gudas, dvaro istorinį tyrimą atlikęs Šarūnas Subatavičius arba pats dvaro šeimininkas. 

Šeima šioje situacijoje, anot moters, turi motyvą žmonėms parodyti, ką reiškia dvaro atkūrimas, dvarų estetika, nori „auginti“ žmonių supratimą, kad dvarai yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis, tik dėl tam tikrų įvairiausių istorinių kontekstų – labai nustumta, sumenkinta, taip pat – dažnai neteisingai politiškai ir tautiškai interpretuota.

„Deja, apie tai labai mažai kalbama. Mes norime, kad žmonės žinotų daugiau dvarų istorijos, norime šviesti visuomenę, kad atvažiavę į Gačionis ne tik galimai pasigrožėtų, kaip atkurta, bet ir sužinotų bei pažintų savo krašto istoriją. Todėl ir siekiame dalintis, nes dalinimasis praturtina abi puses“, – dalinasi žiniomis pašnekovė rodydama, kad dėl tų pačių istorinių kontekstų ir priežasčių jų dvaro stiebą puošia būtent Vytis, o Gačionių dvaro pastogę – pagarba istorijai: jungtinis iš keturių čia šeimininkavusių bajorų giminių herbų sukurtas Gačionių dvaro herbas.

Pasak pašnekovės, anksčiau dvarai turėdavo dideles žemės valdas, buvo ten plėtotų ūkio, amatų, verslų būstinės. Dabar dvarai dažniausiai matomi vidury miestelių, tačiau iš tų dvarų yra viskas atimta, jie – „apipjaustyti“ iki sklypo būtino pastatui. Taigi šiais laikais imtis tokių dvarų atkūrimo, juos įveiklinti yra labai sunku.

„Auksinė“ vieta automobilių mylėtojams

Atkurdami Gačionių dvarvietę, naujieji šeimininkai puoselėja ne tik aplinką ir dvaro vidų. Čia atvykusius lankytojus nustebins turima senovinių automobilių kolekcija, kurioje – unikalūs „Ford“ markės automobiliai. Kai kurie iš tų modelių yra vieninteliai išlikęs originalios komplektacijos modeliai pasaulyje. Jie – labai reti, tad automobilių istorija besidomintys žmonės, tikrai turės „kur seilę pavarvinti“. Bet – kodėl būtent „Ford“?

„Kartu su dvaru mes „paveldėjome“ daugybę senų nuotraukų. Vienoje jų, darytoje apie 1924 m. užfiksuota „Ford Model T“ modelio automobilyje sėdinti  barono Petro Roseno žmona Eugenija su jų trimis vaikais – Antanu, Stanislovu ir Galina. Baronas Piotras (Petro Roseno anūkas) pasakojo, jog šioje nuotraukoje matoma, kaip Eugenija važiuoja su vaikais į mokyklą Panevėžyje, o ją išlydi baronas Rosenas bei kiti dvariškiai. Kartą, kai vyras pamatė užsienio aukcione seną „Ford“ automobilį, kuris buvo toks pat, kaip Rosenų minėtoje nuotraukoje, aš paprašiau, kad būtinai jį paimtų“, – lankytojų centro patalpoje eksponuojamą 1922 m. „Ford T Sedan“ automobilį pristatė Sigutė. Šis automobilis, anot moters, yra puikios techninės būklės ir ypatingas tuo, jog žinomi tik trys likę tokie visiškai originalūs automobiliai ir tik šis – Gačionių dvare – vienintelis su originaliu odiniu stogu...

Moteris juokėsi, kad visas Ford T penketukas, net seniausias, pagamintas 1909 m., yra važiuojantys, bet jų valdymo principai toli gražu neatitinka šiuolaikinių automobilių reikalavimų (stabdoma su rankena, užvedamas prisukimu), tad nei vienas jo vairavimo ypatumų nežino. Šiandien jie atlieka mini „Ford“ muziejaus eksponatų vaidmenį ir nėra praktiškai naudojami.

Truputį į patį dvaro rūmų pastatą

 Atvėrusi paties dvaro medinių neoklasicistinių rūmų duris, Sigutė dar kartą priminė, kad tai – šeimos erdvė, kurios tik tam tikra dalimi dalinsis su visuomene. Tačiau tai bus svarbiausius Gačionių dvaro istorijos momentus liudijantys kambariai: didžiulis valgomasis su 14 vietų masyvaus medžio stalu, atvykstant išskirtinio rojalio laukianti dvaro svetainė, įspūdingi pono ir ponios kambariai bei svečių kambarys, kuriame, teigiama, grafas Juzefas Veisenhofas rašė garsiąją, į XIX a. pabaigą bei Jūžintų kraštą ir Gačionių dvarą, jų apylinkes nukeliančią knygą „Sabalas ir panelė“.

Turistams bus atviras ir darbo kambarys, kuriame naujieji šeimininkai suklojo senojo originalaus (restauruoto) pušinio parketo likusias dalis, o sienas papuošė retu ir dekoratyviu senoviniu „Zuber“ panoraminiu tapetu, vaizduojančius medžioklės sceną. Toks pasirinkimas – ne atsitiktinis: Gačionių dvaras garsėjo šeimininkų meile medžioklei, turėjo medžioklinių ginklų kolekciją. Atvira lankytojams ir dvaro bibliotekos erdvė, kurioje Rosenai buvo sukaupę apie 2000 knygų.

Visi senoviniai baldai į Gačionis atkeliavo iš įvairiausių pasaulio šalių, tačiau vienas – rudas odinis fotelis – kuris pasitinka svečius hole vos įėjus į pastatą, čia „gyvena“ jau 200 metų...