Paveldo veislė – Lenny and Graces Kentucky Heirloom – apie tai, ką verta saugoti (4)

Ankstyvą pavasarį pas vieną Ukrainos kolekcionierių užtikau ištisą veislių lobyną. Katalogas įspūdingas: po kelis tūkstančius europietiškų ir amerikietiškų veislių, ir dar apie porą tūkstančių rusiškų. Sukandus dantis „prasinešiau“ per katalogą. Trijuose laiškuose iš Ukrainos atkeliavo daugiau nei 250 veislių sėklos. Viena iš jų – paveldinė Lenny and Graces Kentucky Heirloom.

Kas yra ir kas nėra paveldas

Pastaruoju metu Lietuvos pomidorų augintojai imasi gaivinti senąsias veisles. Tokias, kuriomis sovietmečiu pomidorų augintojos dalinosi sėklomis. Įvairių tų „veislių“ galima rasti. Juolab, kad ir jų pavadinimai neišliko. Mat gavus pomidorą ar kelias sėkliukes, sunku atsekti, kas tai per veislė. Todėl ir išliko jos kodiniais pavadinimais. Aš ir pati jau turiu prikaupusi tokių sėklų, kurios yra tikrai veislinės, bet pavadinimai arba susimaišė, arba buvo pamiršti. Ir mano kolekcijoje jau yra „Juodupės mėlynieji“ ir „Kaimynės ilganosiai“. O jei jais pasidalinti, tai tokiais pavadinimais ir ims keliauti per pasaulį. Taip ir atsiranda visokie „Giedorių rožiniai“. 

Aš veislių kolekcionavimu užsiimu tik porą metų, taigi, nesu didelė šios srities specialistė. Tačiau ir Lietuvoje, ir užsienyje pripažintos pomidorų augintojos, pavyzdžiui, Vi Koros slapyvardžiu prisistatanti kolekcionierė aiškiai apibrėžia, kas yra paveldas. Ji pateikia pomidorų ekspertų Craigas LeHoullier ir Carolyn Male apibrėžimą, kas yra paveldas: „Paveldėjimas - paveldu paprastai laikoma veislė, kuri dėl savo vertingų savybių buvo perduodama per kelias šeimos kartas“. Išskiriami ir keturi smulkesni paveldinių veislių porūšiai: tai komercinės, iki 1940 m. atviro apdulkinimo būdu sukurtos veislės, natūralaus kryžminimo būdu sukurtos ir kelias kartas savo savybes išlaikiusios veislės, ir pan. Tik tokios veislės gali prie pavadinimo pridėti žodį Heirloom.

Kodėl tai yra svarbu? Nes pomidorų veislių išvedimas – ganėtinai ilgas, žinių ir pasišventimo reikalaujantis procesas. Sėklos taip pat kainuoja nepigiai, todėl ir pirkėjai neturi būti apgaudinėjami, kad nepirktų katės maiše. Mat iš senųjų, paveldo veislių tikimasi puikaus, išraiškingo skonio, atsparumo tam tikroms ligoms. 

Paveldo šaltinis – JAV

Gana daug paveldo veislių atkeliauja iš JAV, mat ten pomidorų auginimas yra ganėtinai populiari veikla. Daugelis kolekcionierių ieško įdomių paveldinių veislių, perduodamų šeimose iš kartos į kartą. Tokių senovinių veislių patikra itin mėgsta užsiimti amišų bendruomenės. Ir ne tik jos. Įdomu tai, kad per JAV į Lietuvą sugrįžo dvi lietuviškosios paveldo veislės „Lithuanian“ ir „Lithuanian crested pink“. 

Taigi, paveldo veisles susigundžiau išbandyti ir aš. Viena iš jų – gražuolis Lenny and Graces Kentucky Heirloom. Ir neapsirikau. Tai išties puiki veislė. Ji išsaugojo senosioms veislėms būdingą atsparumą nepalankioms aplinkos sąlygoms. Ir dera ji puikiai. Štai ant vienos kekės po tris va tokius, po daugiau nei 300 g sveriančius gražuolius.

Šie pomidorai – Adamsų šeimos iš rytinio Kentukio paveldas, sėklos, keliaujančios iš rankų į rankas. Kaip veislė, imta platinti apie 1993-uosius. Tai indeterminantiniai pomidorai, vidutinio ankstyvumo, JAV pirmąjį derlių duodantys maždaug 82-ąją dieną po kilpelės pasirodymo (tai būtų labai ankstyvi pomidorai), bet mūsų klimato sąlygomis pirmuosius vaisius galima tikėtis skanauti maždaug nuo 100-110 dienų. Apskritai, pagal šiuos metus spręsti sunku, nes pomidorai dėl vėsių orų sunoko keliomis savaitėmis vėliau.

Šie pomidorai labiau tinka auginti šiltnamyje. Čia jie užauga iki 2 m aukščio. Augalas formuojamas 2-3 stiebais. Vaisiai stambūs: maždaug 400-700 g.

Žiūrėdama veislės aprašus, nustebau dėl kainos: už 20 sėkliukių prašoma 3,95 JAV dolerio. Tai maždaug atitiktų kainą, už kurią parduodamos mūsų augintojų užaugintų pomidorų sėklos: 10 sėklų pakelis, priklausomai nuo to, kas jas pardavinėja, gali kainuoti apie 1,5-3 Eur. 

Auksinis gražuolis

Iš pradžių buvau šventai įsitikinusi, kad tai vadinamųjų baltųjų pomidorų veislė: pradėję nokti pomidorai buvo vos vos gelsvi. Tokius ir nuskyniau. Vieną, prisipažinsiu, tokį ir suvalgėm. Tada skonis pasirodėl labai malonus, švelnus, švelniai saldokas. Toks labai tiktų tiems, kurie dėl padidėjusio skrandžio rūgštingumo negali valgyti rūgštesnių pomidorų. 

Tačiau dėl kitų straipsnių gausos kelioms dienoms atidėjau apžvalgos rašymą. Ir apžvalgai paliktas iš švelniai balkšvo, pomidoras virto gražiai auksiniu. 

Skonis irgi šiek tiek pasikeitė: liko toks pat švelnus, tik kiek išraiškingesnis, turtingesnis. Toks, kokio ieškoma auginant paveldines veisles. Toks „tikras“ pomidoras: kvapnus, sultingas, gardus. Pomidoras didelis, mėsingas. Odelė nors plona, bet ganėtinai tvirta. Taigi, ruošiant konservus, teks ją nulupti. Sėklų daug, jos nemažos, išsidėstę pomidoro pakraščiuose. Vidus mėsingas, sultingas. 

Dydis optimalus salotoms: vieno tikrai užteks dviems-keturioms porcijoms. Puikiai atrodo lėkštėje, patogus transportuoti, netęžta. 

Ar auginsiu kitąmet? Žinoma. Nes jau išėmiau ir padėjau raugti sėklas.