Vietoj pasiskolintų eksponatų į Vatikaną „grįžo“ krašto muziejaus kolektyvas (0)

Kai Rokiškio krašto muziejaus kolektyvas ėmėsi įspūdingo projekto – bendradarbiavimo su Vatikano Apaštališkąja bažnyčia, iš kurios skolinosi Rokiškiui ir Lietuvai itin reikšmingą parodą „Vytis ir Lelija“, tikriausiai nepagalvojo, kad užsimegs graži draugystė ne tik dirbant prie projekto, bet ir po jo. Jau gruodžio viduryje rokiškėnai žinojo, kad parodai pasibaigus keliaus kolektyvinių atostogų į Romą.

Jei kviečia, dar nereiškia, kad tikrai kviečia   

Nors tai buvo asmeninės kolektyvo narių atostogos, jos buvo inspiruotos būtent darbinės patirties – iš Vatikano Apaštališkosios bibliotekos atsivežtos parodos „Vytis ir Lelija“. Krašto muziejaus komunikacijos koordinatorė Jolita Jurevičienė po kelionės juokėsi, kad paroda ne šiaip įkvėpė aplankyti Romą, bet tapo atsaku į tiesioginį kvietimą.

„Parodos atidaryme Rokiškyje dalyvavęs Apaštališkosios bibliotekos vadovas net keletą kartų kvietė apsilankyti Romoje. Nors kažkas juokėsi, kad jei italai kviečia, tai dar nereiškia, kad iš tikrųjų kviečia. Visgi nutarėme kvietimu pasinaudoti iš karto, nelaukiant kol jis pasimirš – jau gruodžio mėn. susiskaičiavom, kiek yra norinčių jį atliepti ir keletui dienų keliauti į Vatikaną (muziejininkai darbinių atostogų buvo išvykę keturioms dienoms – aut. past.). Mūsų buvo 12-a. Daugumai tai buvo pirmoji kelionė šia kryptimi – tik trys (jų tarpe ir aš), į Romą vykome nebe pirmą kartą“, – dalijosi muziejininkė.

Anot J. Jurevičienės, nors nemažai ji jau buvo mačiusi, ši kelionė taip pat buvo kupina pirmo karto įspūdžių, kurių įsimintiniausiu tapo visai netikėtas susitikimas su lietuviu, Liberijaus bazilikos arkikunigu, kardinolu Rolandu Makricku.

Atvėrė užrakintas duris

Muziejininkė pasakojo, kad antrąją kelionės dieną grupė su gide vaikščiojo po Šv. Petro baziliką ir besiklausant gidės pasakojimo žmonių minioje išvydo R. Makricką: „Jis ėjo kaip tik pro mus. Gidė jį užkalbino sakydama, kad esame muziejininkų grupė iš Lietuvos, iš Rokiškio, o jis iš karto pasidžiaugė žinantis, kad būtent mes skolinomės parodą iš Vatikano Apaštališkosios bibliotekos. Pokalbis buvo trumpas, gal 3 min. trukmės, tačiau paliko didžiulį įspūdį. Mes net gavome kardinolo palaiminimą“.    

Krašto muziejaus kolektyvas susitiko su Lietuvos Respublikos ambasadore prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaite-Mažyliene, kuri dalijosi savo darbo dienų iššūkiais. J. Jurevičienė šyptelėjo, jog dažnai atrodo, kad ambasados prie Šventojo Sosto darbuotojų darbas susijęs su bažnytiniais reikalais, bet tikrai taip nėra. Iš viso Vatikane ambasadas turi apie 200 įvairių, ne tik katalikiškų, šalių, o tai reiškia, kad yra dirbama įvairiausios tematikos diplomatiniais klausimais.

Rokiškio muziejaus kolektyvas lankėsi Vatikano muziejuje, o patekę į Apaštališkąją biblioteką, kur turistai apskritai neįleidžiami, dar ir pravėrė užrakintas duris...

Atvėrė užrakintas duris

„Kai pasakėme gidei, kad po ekskursijos keliausim į Vatikano biblioteką, jos reakcija buvo ganėtinai netikėta – moteris nustebo paaiškindama, kad turistų, ir dar grupėmis, biblioteka neįsileidžia, kad norint ten patekti reikia rašyti mokslinius darbus ir dar pilna visokių kitokių reikalų. Kad reikia turėti asmeninių ryšių norint ten įeiti. Jei atvirai – buvom pamaloninti šių žodžių, nes supratom, kaip mums pasisekė. Gidė pasiprašė ją vestis kartu, kaip mūsų vertėją“, – šypsojosi J. Jurevičienė.

Nors ekskursantų sąrašas bibliotekai buvo pateiktas iš anksto, su atstovais susisiekusi Rokiškio muziejininkė Santa Kančytė gavo „leidimą“ ir papildomam asmeniui – gidei. Pasak J. Jurevičienės, „sandoris“ buvo abipusei naudingas: rokiškėnai gavo lietuvišką pasakojimą, o bibliotekos atstovai galėjo kalbėti įprastąja Italų kalba. Ekskursiją po biblioteką vedė Rokiškio turistams jau pažįstama darbuotoja, prieš mėnesį buvusi Rokiškio muziejuje ir prižiūrėjusi, kaip pervežimui į Vilnių pakuojami istoriniai eksponatai – bulės.

Apie valandą trukusios ekskursijos metu muziejininkams buvo atrakintos „slaptos“ durys į Popiežiaus kanceliariją. Galimybę pamatyti tai, ką mato tik išskirtiniai asmenys, anot J. Jurevičienės, privertė dar labiau vertinti išvyką.

Kolektyvinės atostogos po pietų muziejininkams tapdavo asmeninėmis: jei pirmąją dienos pusę visi kartu keliaudavo gidų vedamose iš anksto suplanuotose ekskursijose, tai likusį dienos laiką leido kas kaip norėjo ir kur norėjo.

Ir vėl atradimai

Kelionė į Vatikaną rokiškėnams buvo kupina ne tik įsimintinų susitikimų, bet ir atradimų – lygiai taip pat, kaip ir pasiruošimas parodai „Vyris ir Lelija“, kurios metu į Lietuvą buvo atvežta ne tik Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės iliustruota bulė (ko muziejininkai labiausiai norėjo ir dėl ko kreipėsi į Vatikano Apaštališkąją biblioteką), bet ir užfiksuotas visai Lietuvai reikšmingas istorinis faktas – išeksponuotas lietuviškasis Motiejaus Valančiaus bulės vertimas, kurį atrado S. Kančytė.

Šios kelionės metu atradimu džiaugėsi Giedrius Kujelis, uždaroje ir lankytojams neprieinamoje prisikėlimo koplyčioje Romoje (Casa Generalizia della Congregazione della Resurrezione) pastebėjęs grafų Pšezdzieckių ir Lietuvos herbus.  

„Koplyčia priklauso Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo kongregacijai. Kongregaciją įkūrė Piotras Semenenko, tačiau vienas iš įkūrėjų yra ir Aleksandras Jelovickis, bulės „Neišpasakytas Dievas“ („Ineffabilis Deus“) į lenkų kalbą vertėjas. O šį vertimą iliustravo M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Ji ir su kongregacija buvo glaudžiai susijusi – rėmė šios koplyčios statybas, rėmė pačią kongregaciją. Kiti „dideli“ rėmėjai buvo Sobanskių šeima, o Idalija Sobanskytė-Broel Platerienė iliustravo lietuviškąjį bulės vertimą“, – sąsajas dėstė istorikas.

G. Kujelis pasidalino kelionėje padarytomis nuotraukomis, kuriose: centrinis koplyčios vitražas su prisikėlusiu Jėzumi ir vitražo apačioje esančiais popiežiaus Leono XIII bei šalia įkomponuoti Pšezdzieckių bei Sobanskių giminių herbai. Koplyčioje taip pat yra vitražas su Šv. Kazimieru, puoštas Lietuvos ir Lenkijos herbais. Lietuvos herbu puoštas ir Šv. Juozapato bei Šv. Mykolo archangelo vitražai, o įėjimo durų vitraže esantis angelas papildytas Pšezdzieckių herbu. Viską vainikuoja koplyčioje esanti epitafija M. Tyzenhauzaitei Pšezdzieckienei su jo bareljefu (aut. Antono Oleszczynski) ir Pšezdzieckių bei Tyzenhauzų herbais.