Zefyrinė joga: smagus pavadinimas, žaismingas ir naudingas užsiėmimas (0)

Pasiutpolkę šiandien šokančiame pasaulyje juodupietė Irina Paberžienė gyvena ramiai ir užtikrintai – atradusi jogą moteris sako išmokusi kiekvieną dieną priimti tokią, kokia ji yra. Šiandien pašnekovės kredo – paprastas: viskas gyvenime turi vykti natūraliai, nes ne viską jame galima kontroliuoti ir kai visa tai priimi, atsiranda daugiau pasitikėjimo, ramybės ir lengvumo. Jogos keliu I. Paberžienė pirmąjį žingsnį žengė būtent tada, kai pati jautėsi pavargusi nuo visko ir pasimetusi, bet per kelerius metus sustiprėjusi šiandien sako jaučianti norą asmenine patirtimi dalintis su bendruomene, tad praėjusį rudenį pirmoji rajone apie jogą pradėjo kalbėti vaikams, o netrukus ketina šiuos užsiėmimus vesti ir suaugusiesiems.  

– Kada įvyko Jūsų pažintis su joga ir kodėl sugalvojote, kad dabar pati norite su ja supažindinti kitus?

– Susidomėjau šiuo užsiėmimu, nes buvau „įstrigusi“ rutinoje: nebežinojau kur judėti toliau ir ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo. Būtent tada mano gyvenime atsirado joga, kurios pradžia buvo pas Rokiškyje jogos užsiėmimus vedančią Mintautę. Lankiau užsiėmimus trejus ar ketverius metus, stebėjau save, savo kūną. Po kurio laiko pradėjau jausti ne tik fizinius pokyčius, bet ir pokyčius mintyse. Atrodė, kad po truputį tiesiuosi, stiprėju, keičiasi mano mąstymas. Meditacijos padėjo man sulėtėti, atsirado daugiau vidinės laisvės, pradėjau gilintis į save. Besidžiaugdama šia nauda ėmiau galvoti, kad joga gali būti ne tik man, bet ir kitiems. Ypač – vaikams, juk jie – tokie pat žmonės, jiems irgi reikia įvairių atsakymų. Taip po intensyvios praktikos prasidėjo mano kelias į vaikų jogą: baigiau specializuotus jogos kursus vaikams ir praėjusį rudenį pradėjau vesti užsiėmimus – „Zefyrinę jogą“ – mažiesiems Rokiškio krašto gyventojams. Tai tapo vienu prasmingiausių mano gyvenimo pasirinkimų.

– Pavadinimas skamba labai smagiai, tačiau pagalvojus apie judrius vaikus ir ramybės, susikaupimo užsiėmimą – jogą – kyla minčių, jog tai – nesuderinama. Ar ši mintis – klaidinga?

– Jie patiria geras emocijas, bendrystę ir džiaugsmą būti čia ir dabar. Taip, didesnėse grupėse kartais būna triukšmo ir šurmulio, juk vaikai – ne suaugusieji, kurie žino, kur atėjo ir, kad užsiėmime reikalinga disciplina, susikaupimas, kantrybė. Tačiau supratau, kad vaikams patinka joga, nes kai tris savaites stažavausi Šri Lankoje, grupės manęs labai pasiilgo... Net nesitikėjau to (šypteli – aut. past.). Šiuo metu vedu jogos užsiėmimus Juozo Tūbelio progimnazijoje 5-8 klasių mokiniams, po pamokų pirmokai turi galimybę dalyvauti jogos veiklose visos dienos užimtumo projekte. Dviejuose darželiuose (l/d „Varpelis“ ir Juodupės darželyje) dirbu net su septyniomis vaikų grupėmis – mažaisiais „jogiukais“, kurie stebina savo gebėjimu susikaupti ir augti. Per žaidimą, kuris yra mūsų užsiėmimų esmė, mes einam į judesį ir kvėpavimą, vaikai mokosi pažinti save, susikaupti, nurimti.

– Ir kiek laiko Jums pavyksta suvaldyti padykėlių grupę?

– Užsiėmimas trunka apie valandą, o grupėje yra 10-13 vaikų. Daugeliui joga asociacija labiausiai su kvėpavimu. Bet tai – ne tik kvėpavimas. Pirmas dalykas, nuo kurio pradedam, yra apšilimas: apšildom kūną, atliekam tempimus, ir tik paskui „išsikvėpuojam“. Joga yra visuma, nes mes žiūrim ir į maistą – ką dedam į burną, ir kaip gyvenam. Joga yra apie atsipalaidavimą, apie gyvenimą be streso ir nerimo, apie gebėjimą gyvenime priimti viską, ką jis duoda. Su vaikais viską darome žaidimo forma: kvėpuojam kaip bitutės (užkemšam ausis ir zvimbiame), kvėpuojam per šiaudelį (sustatom lūpas lyg švilpimui). Atkreipiau dėmesį, kad vaikai nemoka kvėpuoti per nosį... Nors iš tikrųjų daug ir suaugusiųjų neteisingai kvėpuoja: pilnas kvėpavimas vyksta tada, kai žmogus įkvepia, jo pilvas išsipučia, o iškvėpus – subliūkšta. Tad vaikai mokosi stebėti kvėpavimą, o paskui einame žaisti – turime jogos kamuolių ir prisigalvojom labai daug įvairios veiklos. Tos valandos jiems dar būna mažai, nori pasibūti ilgiau: aš tikrai neverčiu vaikų daryti kažko, ko jie nenori.

– Ar visi vaikai gali užsiimti joga?

– Gali visi, tačiau trejų-ketverių metų vaikui tikrai dar sunku sukaupti dėmesį ilgesniam laikui. Sudėtinga su tokiais jaunais dirbti ir specialistui, tad užsiėmimuose laukiu jau šiek tiek ūgtelėjusių vaikučių. Čia reikia gilintis į prasmę ir kuo anksčiau vaikas pradės, tuo greičiau jis išmoks būti kantresniu, labiau susikaupusiu.

– O kokią naudą duoda joga, be teisingo kvėpavimo ar lankstumo mankštinantis?

– Ką duoda joga? Gal discipliną, susikaupimą. Tačiau svarbiausia jogoje, kaip jau užsiminiau, yra savęs atradimas, laiko sau skyrimas – gebėjimas atsipalaiduoti, paleisti emocijas. Kartais mes nemokam pabūti su savimi. Mes dirbam, ilsimės, tačiau mažai skiriam tikro laiko sau, dėl ko prasideda problemos, pirmiausia, su kūnu, emocijomis. Dalindamasi asmenine patirtimi galiu pasakyti, kad man joga tapo ne tik fizine praktika, bet ir gyvenimo būdu. Savo kasdienybėje stengiuosi vadovautis pagrindiniais jogos principais – jama: ahimsa – neprievarta sau ir kitiems; satya – tiesa ir nuoširdumas; brahmacharya – saikas, energijos tausojimas; asteya – nevogimas, pagarba tam, kas ne tavo; aparigraha – neprisirišimas.  Aš mokausi tuo gyventi kiekvieną dieną. Tai nėra tobulas kelias, tai – procesas. Bet tikiu, kad po truputį kiekvienas iš mūsų gali tai atrasti ir pritaikyti savo gyvenime. Šiandien žmonės skuba, lekia, bet pamiršta svarbiausią dalyką – ryšį su savimi. Kai pradėjau judėti į savo vidų ir gilinti žinias, viskas tapo paprasčiau. Atradau save ir tai pakeitė mano gyvenimą. Joga prasideda nuo mūsų vidaus, kaip mes išsireiškiame, kaip mes gyvename – kokioje harmonijoje. Nuo to prasideda joga. Ne tik mankšta ir kvėpavimu.

– Dabar Jūs kalbate jau apie suaugusiuosius, tad gal neapsiribosite vien tik vaikų joga?

– Na... (šypteli – aut. past.), dabar vedu jogą vaikams, bet tikrai turiu minčių į susitikimus pakviesti ir suaugusiuosius, kadangi rimtai gilinuosi į šį procesą. Baigiau vienerius kursus nuotoliu, o visai nesenai grįžau iš Šri Lankos, kur tris savaites intensyviai, po 8 val., mokėmės žmogaus anatomijos, analizavome kūno struktūrą, gilinomės į jogos filosofiją: mudras, čakras, į pranos – gyvybinės energijos – sampratą. Tai buvo ne tik mokymasis, bet ir stiprus vidinis virsmas, pareikalavęs asmeninės disciplinos, ištvermės ir drąsos išeiti iš komforto zonos. Visgi būtent tai atvėrė man naujus horizontus ir leido dar labiau pažinti save. Grįžusi jaučiuosi kitokia – stipresnė vidumi, aiškiau suprantanti savo kelią. Visa tai atsispindi ir mano kasdienybėje: kiekviena mano diena prasideda medituojant, pasveikinant saulę, o gyvenimą aš priimu tokį, koks jis yra. Mes per daug įsileidžiam į save negatyvą, o reikia, tiesiog, gyventi, atsipalaiduoti ir išmokti viską paleisti, nelaikant nieko prie savęs prisirišus. Nuo sukaupti negatyvo ir visos mūsų bėdos: jeigu skauda nugarą, galvą, dar nereiškia, kad tai – miego problema... Išmokus paleisti, kitaip žiūrėti į pasaulį, tampa lengviau kiekvieną rytą keltis.

– O ar joga leidžia svajoti? Jei taip, kokia Jūsų svajonė?

– Mano svajonė – atidaryti jogos studiją ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kol kas turiu nedidelę erdvę savo namuose Juodupėje, kurioje galiu priimti porą žmonių seansui. Atšilus orui, ketinu juodupiečius pakviesti į užsiėmimus miestelio parke. Joga yra ir sportas, o tuos, kurie galvoja priešingai, kviečiu išbandyti ir patiems įsitikinti (šypteli – aut. past.). Pasaulyje joga vis labiau populiarėja. Ypač vaikų joga, kuri jau ir mokyklose tampa privaloma.

– Dėkoju už tokį išsamų pristatymą.

P. S. Informacijos apie juodupietės pristatomą vaikų jogą galite rasti socialinio tinklo „Faceboo“ paskyroje „Zefyrinė vaikų joga Rokiškis“.