Vyndarystės tradicijos Lietuvoje: jos egzistuoja, o prie jų kūrimo stipriai prisideda Ilzenbergo dvaras (0)

Jeigu vartant internetinę enciklopediją „Vikipedija“ žvilgsnis nukryptų į kategoriją „lietuviški gėrimai“, paieškoje būtų tik vieną subkategoriją – „Lietuvos alus“. Nuostabos tai nekelia, juk Lietuva nuo neatmenamų laikų buvo ir yra aludarių kraštas, o diskusijų apie lietuviškų vynų gamybą tikriausiai nė nebūtų. Tačiau laikai keičiasi ir Rokiškio kraštas jau gali pasiūlyti nebe tik išskirtinių, tik čia gaminamų mėsos gaminių, sūrio produktų, bet ir vyno. Suklusti priverčia ir tai, kad vos 30 km nuo Rokiškio nutolęs vienas didžiausių Baltijos šalių vynuogynų, iš kurio vaisių čia pat gaminama ir ne viena rūšis vyno.

Prieš pusantro šimto metų

„Jeigu žiūrėtume istoriškai, tikriausiai, mes labiau alaus ir midaus kraštas“, – šypteli su Ilzenbergo dvaru bendradarbiaujantis vyno meistras Andrius Diliautas, tačiau iš karto priduria, kad teigti, jog vyndarystės tradicijos Lietuvoje neegzistuoja – neteisinga.

„Pavyzdžiui, vaisinių vynų gamyba, tiek namuose, tiek pramoniniu būdu, vystoma jau pastaruosius 100-150 metų. Turiu omenyje obuolių, serbentų ir panašius vynus. Taigi, juos jau galima būtų įvardinti kaip tradicinius lietuviškus vynus“, – teigia vyndarys.

Pasak jo, vyndarystės tradicijos platesniu matu Lietuvoje nebuvo išvystytos, dėl gana akivaizdžios priežasties – sovietmetis: „Tuo laikotarpiu veikė tik viena didesnė vyno gamykla, buvo daug ribojimų. Tik atgavus nepriklausomybę, vaisinių vynų gamyba pradėjo populiarėti“.

Ir naujosios tradicijos...

Šiandien, pasak A. Diliauto, jau kuriamos naujos vaisinių vynų tradicijos. Jo kurti vaisiniai vynai, tokie kaip: obuolių, vyšnių-aronijų, obuolių ledo, juodųjų serbentų-aronijų ir kt. jau pelnė prizines vietas įvairiuose čempionatuose, o jis pats yra pelnytai vadinamas vienu garsiausių vyndarių visoje Lietuvoje,

Vyno meistras neslepia – jo aistra vyndarystei prasidėjo būtent nuo vaisinių vynų. Vėliau susidomėjimas šiuo amatu augo ir A. Diliautas pradėjo mokytis apie vynuoges ir dabar augina apie 400 skirtingų vynuogių veislių. 5 ha vynuogyną vyndarys pasodino ir prižiūri Ilzenbergo dvare – čia augina 20 vynuogių veislių.

Ypatingi procesai

Remdamasis senomis, dvariškomis tradicijomis ir šiuolaikinių technologijų deriniu, A. Dilautas kuria receptūras, pasižyminčias išskirtinėmis skonio ir aromato savybėmis: „Ilzenbergo dvare turime pneumatinį presą, kuris švelniai spaudžia sultis ir ypatingai tinka baltojo vyno gamybai. Reguliuojame spaudimo jėgą, naudojame įvairias programas ir sultis išgauname kuo švelnesniu būdu. Tai padeda išvengti nereikalingo kartumo, apsaugo nuo oksidacijos. Vėliau, jeigu gaminame baltą vyną, fermentuojame sultis. O jei vynas gaminamas iš raudonų uogų, vyksta meceracija – pirminė fermentacija, kai pradžia vyksta kartu su žievelėmis ir uogų minkštimu. Tai padeda ištraukti kuo daugiau spalvos ir medžiagų iš uogų. Galiausiai, viskas fermentuojasi šiuolaikinėse nerūdijančio plieno talpose“.

Vynuogynai – retenybė

Nepaisant to, kad Lietuvoje daugėja vyndarių, išmanančių vyno gaminimo eigą ir procesus, vynuogininkystės tradicijos mūsų šalyje vis dar gana menkos: net istoriniuose šaltiniuose tikslių duomenų apie vynuogių auginimą Lietuvoje – mažai. Žinoma, kad nuo XIV a. vokiečių bajorai, šiaurės kraštuose, veisė vynuoges. Tikėtina, kad Ilzenbergo dvare vynuogės augintos nuo XVI a. „Visgi, kalbėti apie vynuogių auginimo tradicijas mūsų šalyje – sudėtinga. Taip, pirmųjų bandymų auginti vynuoges būta dar prieš kelis šimtus metų: dvaruose ar vienuolynuose. Tačiau reikia pripažinti, jog tai buvo labiau egzotika. Rimtesnė vynuogininkystė neišsivystė dėl labai aiškios priežasties – klimato sąlygų“, – pastebi A. Diliautas.

Vynuoginojai – iš už Atlanto

Tačiau vyndarys pažymi, kad klimato atšilimas, nors ir nėra teigiamas procesas, lietuviškai vyndarystei atveria naujas perspektyvas: mūsų krašte galima sėkmingai užauginti vis daugiau vynuogių rūšių.

„Klimatui šylant, vyndarystės tradicijos slenka vis labiau į šiaurę. Lenkai mokėsi iš čekų ir vokiečių, o mes mokomės iš lenkų“, – šypteli A. Diliautas, bet pažymi, kad turi kontaktų ir platesniu mastu, pavyzdžiui, yra užmezgęs ryšius su Šiaurės Amerikos vynuogininkais.

„Juk ten irgi yra tokių vietų, kuriose žiemos šaltos, bet žmonės nori turėti savo vyną. Tai – Viskonsino, Minesotos valstijos ir pan. Jų veislių turime ir Ilzenbergo dvare“, – teigia vyndarys.

Paklaustas, kokius vynus labiausiai mėgsta lietuvaičiai, A. Diliautas neslepia – dauguma baidosi saldžių vynų ir prioritetą teikia sausiems.

Atveria naujas galimybes

„Vis dėlto, Lietuvoje šiaurinis klimatas daro įtaką tiek vynuogių, tiek kitų vaisių rūgštingumui. Todėl ne kiekvienais metais pavyksta padaryti sausą vyną iš kiekvienų uogų. Norint panaikinti rūgštį, tektų vyną skiesti vandeniu. Vis dėlto, tai tikrai ne išeitis, todėl ieškome balanso, kad vynas išliktų koncentruotas, kad sulčių išliktų kuo daugiau (kalbant apie vaisinius vynus), o saldumas nebūtų perteklinis, bet subalansuotų rūgštį. Lietuviški vynuogių vynai taip pat gana rūgštūs, todėl kartais tenka palikti tą likutinį cukrų, kad subalansuotų rūgštelę“, – užsimena A. Diliautas ir pastebi, kad saldesnių vynų nereikėtų bijoti. Jie, kaip ir sausi, gali būti labai kokybiški ir gardūs.

Pasak vyndario, konkurencija Lietuvoje kol kas nėra didelė. Erdvės vyndarystei – daug. Todėl nors istoriškai Lietuva ir nėra vyno kraštas, naujas tradicijas galima kurti jau dabar.