Dekanas Eimantas Novikas: „Tikėjimas yra asmeninis atsiliepimas į Dievo kvietimą“ (0)

Jeigu žiūrėtume į religijų istoriją Lietuvoje, po Nepriklausomybės atkūrimo ėmė kurtis nemažai netradicinių religinių bendruomenių, nors ir pabudo anksčiau tikėjimą pamiršę katalikai – jie uoliau ėmė lankytis bažnyčiose ir nebeslėpti savo tikėjimo Dievu. Ir dabar daugelis savivaldybių derina savo šventes ir svarbius įvykius su katalikų kunigais, bažnyčia, įtraukdami juos į aktyvų pilietinį gyvenimą. Dalis krikščionių vis tik yra pasirinkę netradicinėmis laikomas religines bendruomenes, kurios iškrinta iš konteksto ir nesulaukia tiek valdžios dėmesio bei pagalbos. Ką mano apie tikinčiųjų bendruomenes, kurios sakosi esančios krikščionimis, paklausėme Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekano Eimanto Noviko.

Mūsų žiniomis, Lietuvoje be katalikų yra krikščioniškomis laikomos tikinčiųjų bendruomenės: metodistai, sekmininkai, liuteronai, Naujųjų apaštalų bažnyčia, Septintosios dienos adventistų bendruomenė, Jehovos liudytojai, „Tikėjimo žodis“. Bendruomenių gali būti ir daugiau. Jose tikinčiųjų skaičius mažesnis. Dalį jų žmonės vadina sektomis, kita dalis – seniai pripažintos valstybės, bet vis tiek likę kažkur užnugaryje.

Dekanui pamąstymui pateikėme visą šūsnį klausimų: „Kokias žinote krikščioniškas (ar tokiomis besidedančias) konfesijas Lietuvoje? Ar tarp jų yra tokių, kurias laikytumėte žalingomis? Ar įmanomas katalikų bažnyčios sutarimas su kitų konfesijų tikinčiaisiais, jeigu jie nesilaiko tam tikrų katalikų tradicijų, tačiau kartas nuo karto apsilanko bažnyčioje, meldžiasi Dievui? Ar teko susidurti su bandančiais įpiršti savo tikėjimą krikščioniais (ar neva tokiais)? Ką manote, ar teisingas kelias yra eiti per namus ir siūlyti tikėjimą per literatūrą, skaitant Bibliją? Juk sakoma, kad krikščionio tikslas ir yra eiti nuo durų prie durų, skelbiant gerąją naujieną... Kaip yra iš tiesų? Kaip manote, ar yra Lietuvoje religijų, kurias reikėtų uždrausti? Ar tikinčiajam užtenka vien tikėti Dievo buvimu, jam melstis ir kartkartėmis ateiti į bažnyčią ir jis jau bus geras krikščionis? O galbūt geram krikščioniui užtenka gyventi meile artimui savo ir jis bus išganytas?“

Sulaukėme tėviško pamokymo apie tai, kaip turėtų elgtis tikintysis ir kas tai yra tikėjimas Dievu. Dalinamės juo:

„Ir dar pasakė „Sek paskui mane“...

Kalbant ir diskutuojant apie religijas, pirmiausiai reikia suprasti save kaip asmenį, trokštantį bendrystės ir bendravimo. Tikėjimas yra dialogas, atsakymas tam, kuris į Tave kreipiasi. Dievas sukūrimo metu užkalbino žmogų ir sukūrė jį garbingą ir orų. Man tai yra išeities taškas, kalbant apie žmones ir jų tikėjimus.

Manau, kiek žmonių, tiek gali būti ir įsitikinimų, nes tikėjimas yra asmeninis atsiliepimas į Dievo kvietimą. Taigi žmonės bendrauja ir, jei išlaikoma pagarba ir orumas, viskas tvarkoje. Religinis bendravimas vadinamas ekumenizmu, kurį vykdo religijų vadovai. Maldos namai turi būti visiems atviri ir, su jais susipažinus, juose galima rasti ir santykį su Dievu. O tam tikros tradicijos ir papročiai nebūtinai yra religiniai veiksmai. Santykis kuriamas tarp žmonių ir pasitaiko aštresnių nuomonių, bet viso matas yra laisvė, ir didžiausia Dievo dovana kiekvienam, ir niekam nevalia jos nepaisyti bei paminti. Evangelizacija būtų krikščioniškas terminas, skelbiant gerąją naujieną. Gali būti ir apsilankymas namuose ar darbo vietose. Katalikai stengiasi atsiklausti ar susitarti susitikimą. Daugeliu atvejų esame kviečiame pasimelsti, palaiminti namus, pabūti kartu įvairiais gyvenimo atvejais ir tai, manau, yra tikriausias bendravimas. Negalima varžyti laisvės, o valdžios institucijos turi tam tikrus svertus, kuriais galima palaikyti tvarką ir užtikrinti žmogaus garbę ir orumą. Prieš palikdamas mokinius, Jėzus uždavė klausimą Petrui: „Ar myli mane?“. Petras atsakė: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad Tave myliu“. Šiandien, esant karo situacijai Ukrainoje ir kada patiriame asmeninius išgyvenimus, daugeliui reiktų paklausti, ar žinau, kad Viešpats mane myli. Daugelis pamąsto, kur šiandien Dievas, kur jo veikimas. Atsakyčiau palygindamas įsimylėjusius žmones, kad ir jiems neužtenka susitikti kartą per metus, jie trokšta būti kartu visada.

Linkiu visiems būti garbingiems ir oriems bei tą nuoširdžiai palaikyti ir puoselėti laisvės dvasioje. Bendraukime nuoširdžiai bendruomenėse.“

Ačiū klebonui dekanui už paskatinimą, toleranciją ir visų palaikymą tikėjime.