NUOMONĖ. Kaip atkūrėme Vasario 16-sios šventę 1989 metais Rokiškyje (0)

Žmogus – ne angelas ir ne žvėris. Ir nelaimė ta, kad trokšdamas tapti angelu, neretai jis tampa žvėrimi (Blezo Paskalis).

Okupantai-užkariautojai taip pat norėjo būti žmonėmis ir dešimtmečiais mums piršo komunistinę ideologiją. Daugelis ją tikėjo ir net palaikė.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvą vėl paskelbus  nepriklausoma, pastarieji be jokios atgailos ėmė teigti, kad jie ir ne kas kitas gelbėjo Lietuvą, mat, tik būdami komunistų partijos nariais, galėjo atvirai kolaboruoti su to meto sovietų valdžia ir per ją veikti. Antraip iš mūsų nieko nebūtų likę. Tačiau daugelis, ypač tremtinių, jau nuo mažens jautė ir žinojo  visai kitą šeimos ir šalies istoriją, tragediją. Net ir dabar, praėjus daugiau nei 32 laisvės  metams iš rajono atsakingų asmenų ir net politikų lūpų dar tenka išgirsti paaiškinimą kodėl jie nedalyvavo, aktyviai neprisidėjo prie to meto sąjūdžio veiklos todėl, kad nežinojo savo šeimos istorijos, niekas nekalbėjo apie ištremtuosius artimus ir gimines, nes to jiems niekada nesakė tėvai bei mokytojai, o ir jie patys neskaitė uždraustos literatūros, nesidomėjo istorija. Tiesiog buvo paklusnūs ir geri.

1989 metų vasario mėnuo mums, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Rokiškio iniciatyvinės grupės nariams, buvo ne tik dar vienas viešas išbandymas, bet ir kvietimas drąsiems eiti kartu ir kalbėti. Į šį mitingą, kaip ir pirmąjį 1988 metų rugsėjo 9 dieną, buvo eita gerai apgalvojus, pasitarus. Žinojome, kad esame sekami KGB, tačiau slėptis mums jau nebereikėjo. O ir Rokiškio Sąjūdis, kaip visuomeninis judėjimas, buvo oficialiai įregistruotas ir tai davė peno veikti.

Dar 1988 metų lapkričio 6 d. pirmą kartą Nepriklausomybės aikštėj iškėlėme autentišką trispalvę vėliavą (dabar saugomą Rokiškio krašto muziejuje), kurią sovietmečiu išsaugojo rokiškietė M. Deksnienė. Tų pačių metų spalio 28 d., Vėlinių išvakarėse, pirmą kartą buvo pagerbti Lietuvos kariai savanoriai, laisvės kovotojai, aplankytos jų žūties ir laidojimo vietos, o atminimo žvakutės uždegtos ne tik Rokiškio krašte. Pagerbiant 1919–1920 m. žuvusius Lietuvos karius savanorius, surengtas minėjimas Červonkos (Latvija) kapinėse prie didingo paminklo. O 1988 lapkričio 15 d.  komunistinio rajono laikraščio „Spalio vėliava“ puslapiuose pasirodė ir LPS Rokiškio iniciatyvinės grupės pirmasis leidinys „Atgaiva“, prie kurio išleidimo prisidėjo jame dirbantys Jonas Mažeikis, Zita Stasiūnienė, Sigita Kilkuvienė,  Raimonda  Stankevičiūtė.

Nors buvome drąsūs, tačiau žinojome, kad visai ignoruoti visagalės tarybos valdžios negalime ir todėl iš anksto raštu informavome to meto rajono LDT VK pirmininką Vitą Kačinską apie būsimą renginį, savo rankomis gaminome kvietimus, plakatus ir taip skleidėme žinią. Sąjūdžio taryboje, kaip visada, buvo paskirti atsakingi už renginio organizavimą ir jo sklandų  vedimą.

Čia pirmuoju smuiku grojo Irena Ratkienė, Audronė Baltuškaitė, ką tik išrinktas sąjūdžio tarybos pirmininkas Kęstutis Vyšniauskas, mokytoja Vanda Vasiliauskienė, Algimantas Kuolas. Ir taip, 1989 m., pirmą kartą po daugelio metų, Vasario 16-ji drąsiai buvo paminėta prie Nepriklausomybės paminklo (autorius Robertas Antinis). Paminklo, kurio nedrįso nugriauti net aršiausi komunistai ir kuriame Lietuvaitė savo rankomis aukštai iškėlusi laiko svastiką primenantį ženklą. Mintis, kad Vasario 16-ąją reikią minėti čia, o ne kur nors kitur, gimė Irenos Ratkienės galvoje. Ji ir vedė mitingą. Pirmą kartą po daugelio metų mano lūpomis buvo prisimintas nepelnytai užmirštas mūsų žemietis Vladas Mironas, kuris 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu.

1938 m. kovo 24 d.–1939 m. kovo 29 d. signataras buvo dviejų Ministrų Kabinetų vadovas – Ministras Pirmininkas. Mūsų džiaugsmui ir nuostabai susirinko tūkstančiai. Žmonės grūdosi arčiau kalbėtojų, gaudė kiekvieną žodį. Daugelis su tautiniais rūbais, lietuviška atributika ir trispalvėmis. Tačiau tarp šios žmonių jūros nei man, nei kitiems sąjūdiečiams neteko matyti atsakingų darbuotojų iš partijos komiteto, jo agitacinio ir propagandinio skyriaus, pačių sekretorių. Jie vengė būti kartu, būti liudininkais įvykio, už kurį patys bausdavo ir persekiodavo. Minint šventę  iškeliama Šv. Mato bažnyčioje pašventinta ir išsaugota originali Lietuvos trispalvė pabuvojusi Sibiro platybėse. Vėliavą patikėjome iškelti tremtiniui ir sąjūdžio tarybos nariui Juozui Barysai.  Renginys buvo radiofikuotas. Tuo pasirūpino aktyvus to meto sąjūdžio rėmėjas Alvydas Baltakis.

Renginį sekė ir filmavo nedidele filmavimo kamera Rokiškio KGB darbuotojas ir tą jis darė atvirai, nesidrovėdamas, tarsi baugindamas. Tačiau į jį ir į KGB majorą niekas nebekreipė dėmesio Šiandien mes gyvename saugiai, tačiau, saugodami ir savo iškovotą laisvę, remiame brolius ukrainiečius. Iki vasario mėnesio pabaigos prisidėkime ir šį kartą prie paramos Ukrainai paskelbtos akcijos „Radarom“, kurios tikslas – surinkti kuo daugiau pinigų oro erdvės stebėjimo radarams ir taip padėti apsaugoti strateginius Ukrainos objektus nuo infrastruktūrą naikinančių priešo atakų. Ta proga paskambinkime savo mobiliuoju telefonu 1482 numeriu ir paaukokime bent 5 eurus, tuo pačiu tapdami ir pastoviu akcijos rėmėju.  

Su Vasario 16-sios švente, mano rokiškėnai! Už mūsų visų Laisvę!

Pavlius Gaigalas, LPS Rokiškio iniciatyvinės grupės narys