NUOMONĖ: Mūsų signatarai. Kovo 11 –ąją pasitinkant (0)

„Įvykių liudininkai negali liudyti istorijos. Nesakau, kad jų prisiminimų nereikėtų rinkti. Tačiau tokie prisiminimai nėra istorija, tai – tik to žmogaus įspūdis“. (Aleksandras Abišala)

Lietuvoje 1990 m. vasario 24 dieną pirmą kartą po 50 sovietų okupacijos metų šalyje įvyko laisvi ir demokratiniai rinkimai į tuometinę Aukščiausiąją tarybą, o jau kovo 11 dieną išpildė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio siekį – priėmė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Už šį Aktą balsavo 124 deputatai, 6 susilaikė.

Teko laimė ir man ne tik dalyvauti Atgimimo aušroje, Sąjūdžio rinkimų programos kūrime, bet ir iš arti pažinti daugelį įdomių ir Lietuvai nusipelniusių žmonių-signatarų, kaip antai: Kazimierą Uoką, Egidijų Klumbį, Audrių Butkevičių, Aleksandrą Abišalą, Juozą Oleką, Vytenį Andriukaitį. Jei J. Oleką pažinau dar nuo medicinos studijų laikų Vilniaus Universitete, tai su Vyteniu artimai susipažinome jau bendraujant atkūrus Lietuvos Gydytojų sąjungą 1989 metų gegužės 19 d., Audrius Butkevičius pagal profesiją taip pat gydytojas. Mus suvedė Sąjūdis nuo pat pirmų jo kūrimosi dienų Rokiškyje. A. Butkevičiaus dėka steigėme tremtinių klubą ir jis buvo 1988 metų rugsėjo 9 d. Rokiškio sąjūdžio mitingo dalyvis, pirmasis pasakęs kalbą šiandieninėje Rokiškio Sąjūdžio aikštėje. Uždariausias ir paslaptingiausias iš visų buvo K. Uoka, nors su juo buvo bendrauta daugiausiai. Išgauti iš jo sakinį ir sužinoti, suprasti ko jis nori, buvo be galo sunku. Jis dažnai vieną galvodavo, kitą sakydavo. Tai buvo gan savotiško ir uždaro būdo žmogus. Rokiškyje rinktam signatarui K. Uokai nebuvo svetimas Rokiškio kraštas. Jo mama kilusi nuo Jūžintų. Kaip ir kito Rokiškio signataro E. Klumbio, pastarojo motinos šaknys iš Panemunėlio.

1990 metais rengiantis rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio grupės sprendė ganėtinai nelengvą klausimą, kokius kandidatus iškelti nuo Sąjūdžio. Aš norėjau ir įtikinėjau bendražygius, kad bent vienas iš kandidatų būtų mūsų žmogus iš paties iniciatyvinės grupės. Panašios pozicijos laikėsi daugelio Sąjūdžio grupių miestuose ir rajonuose, todėl savo signatarus turi šalia esantys Anykščiai, Zarasai, Biržai, Kupiškis, Pakruojis, Joniškis, Utena. Deja, mūsų sprendimas buvo kitoks.

1990 sausio 18 d. Sąjūdžio Rokiškio skyriaus tarybos posėdyje dalyvavo architektas Algimantas Nasvytis, poetas Marcelijus Martinaitis, darbininkas Kazimieras Uoka, gydytojas Egidijus Klumbys. Buvo sprendžiamas klausimas dėl kandidatų iškėlimo į vasario mėnesį vyksiančius Aukščiausiosios Tarybos (vėliau Atkuriamasis Seimas) rinkimus Rokiškio 102 ir 103 rinkimų apygardose. Skyriaus taryba buvo susiskaldžiusi. Rajono kolūkių vadovai ir rajono vadovybė iškėlė ir palaikė Sąjūdžio Rokiškio skyriaus tarybos nario Romualdo-Felikso Kriaučiūno kandidatūrą. Sąjūdžio tarybos narys ir Rokiškio darbininkų sąjungos skyriaus vienas iš įkūrėjų  Leonas Jankauskas pasiūlė iškelti kauniečio, darbininkų sąjungos įkūrėjo  K. Uokos kandidatūrą. Teresė Gailiūnienė, kuri Rokiškio taryboje atstovavo Rokiškio tremtinius, netikėtai pasiūlė E. Klumbio kandidatūrą ir pranešė, kad su juo jau kalbėta, jis sutinka. Kilo įnirtingos diskusijos, per kurias mano pasiūlymas liko neaptartas. Žodžio neturėjo net ir atvykę svečiai Marcelijus Martinaitis ir Algimantas Nasvytis. Po audringo aptarimo apsispręsta Rokiškio 102 rinkiminėje kelti K. Uoką, Rokiškio rajono Obelių kaimiškojoje apygardoje Nr. 103 palaikyti Rokiškio tremtinių klubo pasiūlytą kandidatą E. Klumbį. Balsavimo metu iš 15 Sąjūdžio tarybos narių susilaikė tik pats Romualdas Feliksas  Kriaučiūnas  jis buvo remiamas kolūkių vadovų, save tapatinusių su Sąjūdžiu).

K. Uoka ir E. Klumbys, iškelti Rokiškio Sąjūdžio, laimėjo rinkimus ir tapo Atkuriamojo Seimo signatarais. Per visą rinkimų laikotarpį Sąjūdžio taryba dirbo labai aktyviai ir vieningai. E. Klumbio patikėtiniais buvo paskirti Paulius Gaigalas, Tadas Chadyšas, Teresė Gailiūnienė, Kęstutis Vyšniauskas, o K. Uokos – Irena Ratkienė, Leonas Jankauskas, Algimantas Kuolas. Toks padėjėjų pasidalijimas Sąjūdžio taryboje buvo pasirinktas dėl artėjančių rinkimų batalijų ir jų sudėtingumo. E. Klumbiui kaimiškoje rinkiminėje apygardoje buvo labai sunku kovoti su tuometiniu rajono žemės ūkio skyriaus valdytoju E. Nemicku ir sąjūdiečiu Romualdu Feliksu Kriaučiūnu. K. Uokai sekėsi kur kas lengviau prieš iškeltą vienintelį oponentą – akademiką, miškininką Leonardą Kairiūkštį (kilęs  nuo Čedasų). Rinkėjai norėjo matyti vykstančius debatus. Salės, kuriose kalbėdavo K. Uoka, visada būdavo pilnos. Jį sutikdavo ir išlydėdavo plojimais. Visai kitokia atmosfera vyravo kaimiškose vietose. Tačiau Egidijus buvo užsispyręs, kantrus ir atkaklus, dalyvaudavo pokalbiuose net tada, kai salėje jo laukdavo vos keli rinkėjai. Atvykusius autobusu į Rokiškį abu būsimus signatarus apgyvendindavome ir maitindavome savo namuose, vežiodavome po rajoną į susitikimus su rinkėjais savo transportu, aktyviai dirbome agitacinį  darbą. E. Klumbys dažnai apsistodavo K. Vyšniausko mamos bute Jaunystės gatvėje. K. Uoką visą laiką priglausdavo L. Jankauskas, vėliau tapęs etatiniu Seimo nario padėjėju. Be jo visuomenine padėjėja buvo paskirta ir Sąjūdžio tarybos narė Irena Ratkienė.  

1992 m. balandžio 30 d. Rokiškio Sąjūdžio taryboje buvo svarstomas E. Klumbio elgesys dėl išėjimo iš Seimo Sąjūdžio frakcijos. Jis perėjo į nuosaikiųjų – kairiųjų frakciją. Seime vyraujant nesutarimams tarp sąjūdiečių, imta ruoštis naujiems rinkimams. 1992 metų lapkričio 11 dieną Atkuriamasis Seimas buvo paleistas.

1992 m. rugpjūčio 12 d. rajono Sąjūdžio taryboje kandidatu į naujus seimo rinkimus vienmandatėje Rokiškio apygardoje vėl iškeltas  K. Uoka, o daugiamandatėje – L. Jankauskas. K. Uoka labai nedaug teatsiliko nuo laimėtojo Rokiškio socialdemokrato Vytauto Sauliaus. K. Uoka 1992 metais į Seimą buvo išrinktas nuo Lietuvos tautininkų sąjungos. Vėliau taip pat buvo renkamas Seimo nariu (2008 2012 metų kadenciją išrinktas su TS-LKD sąrašu.). E.Klumbys seimo nariu taip pat buvo renkamas 2000-2004, 2004-2008, 2008-2012 metų laikotarpiu jau kaip Tautos pažangos partijos narys. Po 1992 metų mūsų artima draugystė su signatarais nutrūko, nors abu mielai apsilankydavo  Rokiškyje švenčių, metinių progomis, net ir asmeniškai. 2016 m. liepos 16 d. Kazimieras Uoka atsigulė amžinojo poilsio  Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

                                                                                                 Pavlius Gaigalas