Po mėnesio pažinties su Rokiškiu – vienu žvilgsniu per miestą (16)

Mėnuo pažinties su Rokiškiu. Ar užtenka tiek laiko susipažinti su miesto savitumu, pagauti jo esmę, nuotaikas, stipriąsias ir silpnąsias vietas? Be abejo, viskas dar tik paviršium praslysta. Neslėpsiu, kad, prieš važiuojant čia dirbti, buvo sakančių: „Į kokį čia pasaulio užkampį trenkiesi? Ten gi nieko nėra“. Ot, mielieji, ir netiesa.

Tas mano mažytis Pakruojis, iš kurio atsibaladojau į rokiškėnus pasidairyti, gal net daugiau vertas tuo užkampiu vadintis. Vien pagal gyventojų skaičių – Pakruojyje gyvena virš 4 tūkst. gyventojų, o Rokiškyje – beveik 12 tūkst. Pakruojyje nėra nė vienos (!) gamyklos, išskyrus AB „Dolomitas“ Petrašiūnų kaime ir „Klovainių skalda“, esanti taip pat ne pačiame Pakruojyje, o Rokiškyje – vien jau „Rokiškio sūris“ ko vertas... Galima vardinti ir daugiau dalykų, ko nėra Pakruojyje, bet kas yra Rokiškyje: senamiestis, daug prekybos centrų, keletas devynaukščių, aštuonaukštis savivaldybės pastatas, nemokami miesto autobusai, liaudies teatras, čiuožykla, baseinas... Kaip sako mano sūnus Augustas, trumpam užsukęs į Rokiškį, šitas miestas mažai kuo skiriasi nuo Šiaulių. Aišku, vaikinas gal kiek perdeda, bet tiesos yra – čia yra visos sąlygos gyventi kokybiškai ir įvairiai, nesijaučiant kokiu kaimo prasčioku.

Ne, nesėdėjau aš visą gyvenimą tame mažame Pakruojyje – gyvenau Šiauliuose, rašiau į Radviliškio laikraštį, bendravau su žmonėmis iš daugelio Lietuvos rajonų, tad galiu pasakyti, kad Rokiškis turi savo veidą. Vien išpieštos langinės vertos atskiros pastraipos. To nėra niekur. Ypač nustebino kiškių motyvas. Vis tik tenka sutikti, kad miesto pavadinimas yra Ro + kiškis. Kokį vaidmenį atliko kiškiai miesto istorijoje, dar pritrūko laiko išsiaiškinti, bet, tikiuosi, su laiku, pavyks.

Manyčiau, kiekvieno miesto širdis, grožis ir didelė vertybė – senamiestis. Rokiškis jį turi ir drąsiai gali pretenduoti į turistų simpatijas. Kas anksčiau buvo tuose Nepriklausomybės aikštės pastatuose, kurie dabar patraukė dėmesį, kada nors paprašysiu papasakoti vietos istorikų, architektų ar muziejininkų. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad jie išliko, naudojami ir miestą puošia. Turbūt rokiškėnai ir patys žino, kokią ypatingą turi bažnyčią (Rokiškio šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia). Spėju, kad būtent dėl jos didumo kol kas drąsos užsukti neatsirado. Prieš tokį statinį žmogus jautiesi toks mažas ir palyginti menkas, kad...

Kad savivaldybės pastatas būtų aštuonaukštis, kaip minėjau, dar matyti neteko. Pvz., net Šiaulių miesto savivaldybė yra įsikūrusi trijų aukštų pastate. Atėjus į tokį nemenką pastatą, kaip ir toje didingoje bažnyčioje, žmogus taip pat gali pasijusti mažas ir palyginti menkas. Kartais ir pagalvoju – o gal tokia ir buvo šio pastato architektų pagrindinė mintis?

Bežarstydama panegirikas Rokiškio miesto grožiui, rizikuoju „iš to rašto išeiti iš krašto“, tad keletas eilučių ir pastebėtiems negerumams. Gal ne tiek negerumams, kiek iki tol dėmesio nesulaukusiems dalykams. Daugiabučių rajone - gana daug pilkos spalvos, kai, sakykime, daug mažesniame Pakruojyje seniau statytus daugiabučius gerokai „paspalvino“ renovacija. Nors patys rokiškėnai galvoja, kad renovacijos procesas pas juos vyksta sparčiai, iš tiesų yra rajonų centrų, kuriuose – tik vienetai nerenovuotų namų. Nežinau, kas nutiko Rokiškio gatvėms, bet ir jos atrodo stokojančios dėmesio – telkšo daugybė balų, po kuriomis slepiasi duobės, ir dėl kurių, tikėtina, keikiasi vairuotojai. Ir nors daugelio rajonų priekaištų vietinei valdžiai vinis – nesutvarkyti keliai bei gatvės, rokiškėnams yra kur pasitempti. Pvz., kokiame Radviliškyje vietos politikai valdančiuosius tik už žvyrkelius piktai tekeiksnoja, nes turbūt dar nematė Rokiškio miesto gatvių...

Pastatai ir gatvės vis tik nėra svarbiausia. Kiekviename kaime ar mieste svarbiausi – jų žmonės. Kol kas sutikau beveik vien geranoriškus, įdomius ir protingus. Kur kreipiausi, su kuo bendravau, - visi geranoriški ir mandagūs. Nežinau, kokiomis gatvėmis turėčiau pasukti bei kur apsilankyti, kad pamatyčiau ir kitokių. Tikiu, kad patys rokiškėnai apie save galvoja kur kas blogiau. Jiems galbūt atrodo būk tai kaimynai prasti ar valdininkai netikę, o gal ir patys apie save nekaip galvoja, bet jau mėnesį žvalgantis į teismo posėdžių tvarkaraščius, matau, kad baudžiamųjų bylų čia - itin mažai. Aišku, nepaisant gana specifinių teikimų dėl priverčiamojo gydymo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje... Bet tai – jau ne Rokiškio problema, kadangi ten gydomi žmonės, padarę nusikaltimus visoje Lietuvoje.

Dar smarkiai neapžiūrėta sritis – verslai. Mačiau, kad yra verslininkų, gaminančių tai, ko nėra kitur, kad yra įdomių minčių paslaugų srityje... Daugelis verslų yra tų vietovių lobis, kadangi tai – ir darbo vietos, ir prekės bei paslaugos, ir turistai, ir mokesčiai į biudžetą... Taip pat dažnas verslą pradėjęs žmogus – pavyzdys ir spyris į užpakalį tiems, kurie netiki, kad gali kažko pasiekti.

Ir pabaigai – apie orus. Čia jau niekas neįtars šališkumu bei klaidingomis interpretacijomis. Kaip bebūtų keista, bet nei Pakruojyje (už maždaug 130 km), nei Radviliškyje jau keletą dienų nėra nei sniego, nei ledo ant šaligatvių. Bevažiuojant iš Rokiškio, galima stebėti, kaip pamažu akyse tirpsta sniegas pakelėse, kol galų gale jo nelieka. Grįžtant atgal – atvirkštinis reginys. Atrodo, tarsi vykstame į šiaurę, kur tik elnių betrūksta su rogėmis. Ta Lietuva tokia maža, kad bet kokie skirtumai atrodo toks didžiulis atradimas, kad apie tai norisi visiems papasakoti...