Žodis valstybės tarnautojams ir politikams apginti (9)

Kažkada, kai dirbau teisme, vienas žmogus, praeidamas koridoriumi mestelėjo: „Tu dirbi geriausiai, bet tau ne valstybės tarnyboje dirbti...“ Žinoma, pasipiktinau. Atrodo, dūšią atiduodavau ir še kad nori... Pradirbau 16 metų ir išėjau. Supratau, kuo netikau biurokratijos aparatui – greičiausiai negebėjimu lenktis stipresniam ir ėsti silpnesnį. Dabar galėčiau dėtis „sistemos“ auka, bet... Šįkart norisi apginti nuolat puolamus valstybės tarnautojus ir politikus. Ne, nesakau, kad jie šventi, tačiau jie taip pat žmonės.

Tiesa apie „nupirktus“ konkursus

Dažnai girdėdavau ir tebegirdžiu kalbas apie „suorganizuotus“ konkursus, „nupirktas“ pareigas ir pan. Iš tiesų – anksčiau, maždaug prieš 20 metų, buvo gana paprasta „pastatyti“ reikiamą žmogų į reikiamas pareigas. Iš pradžių užtekdavo ateiti „pasikalbėti“ su vadovu pačiam arba kam nors iš artimų. Įdarbinti pagal darbo sutartis nebuvo sudėtinga. Vėliau atsirado reikalavimas būtinai skelbti konkursus. Kai konkursai vykdavo pačiose į pareigas priimančiose įstaigose, vadovui tiesiog užtekdavo komisijai pasakyti, kuriam pretendentui surašyti aukštesnius balus. Arba paprasčiausiai pateikti atsakymus į komisijos sugalvotus klausimus iš anksto. Sugalvoti pareigybių aprašymus, pritaikytus prie konkretaus pretendento, – taip pat nieko naujo. Tokia sistema ėmė striginėti, kai atsirado raštu pateikiami klausimai apie visus pagrindinius įstatymus. Jie būdavo pateikiami centralizuotai, tam tikrą dieną ir valandą. Iš anksto sužinoti, kokie bus klausimai, galimybės beveik nebuvo, tačiau buvo įmanoma pažiūrėti ankstesnius klausimų variantus ir šiek tiek pasimokyti. Išmokti visus įstatymus ir žinoti jų plonybes, nežinant, kas klausinėjančius gali dominti, yra gana sudėtinga...

Logikos uždaviniai – ir ne matematikams

Po to atsirado kiti pasunkinimai – privalomas intelekto testui prilygstantis egzaminas, kuriam registruotis turėdavai iš anksto. Dažniausiai grupės besitestuojančių susirinkdavo Vilniuje. Buvo metas, kai ir Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, bet vėliau galbūt būdavo per mažai pretendentų. Sėdėdavai specialiai testavimui paruoštoje vietoje, prie kompiuterio, o jis automatiškai pagal programą pateikinėdavo kiekvienam skirtingus klausimus ir čia pat pateikdavo įvertinimą. Būdavo pateikiamos skaičių, geometrinių figūrų sekos, grafikai, lentelės, loginiai uždaviniai... Ir nesvarbu, kad visai ne matematikos mokytoju ruošiesi dirbti. Neatsakei reikiamo kiekio klausimų – marš lauk iš pirmo turo. Antroje šio, vadinkime, intelekto testo dalyje būdavo pateikiami kitokio pobūdžio klausimai – modeliuojamos galimos situacijos darbe, tikrinamas gebėjimas pritaikyti įstatymus. Mano atveju iš dalyvavusių tokiame teste pusę reikiamų teisingų atsakymų sugebėjo pateikti maždaug pusė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Šis egzaminas, turintis galią trejus metus, taip pat dar nieko negarantavo. Dar reikėjo sudalyvauti darbo pokalbyje pačioje įstaigoje. Va, čia jau galėjo kažkas pramest, jeigu nepatikai.

Norinčių dalyvauti konkursuose - trūkumas

Su tokia sistema kai kurioms įstaigoms tiesiog pradėjo trūkti pretendentų. Vadovų, įstaigose atsiradusių sovietmečiu, pageidaujamų žmonių gebėjimai neatitikdavo to „intelekto testo“ reikalavimų. Du kartus neišlaikius loginių uždavinių testo, pusei metų būdavo neleidžiama vėl jį laikyti. Dar pasitaikydavo absurdų, kad ir gabūs bei išsilavinę žmonės pritrūkdavo vieno ar dviejų balų ir iš galimybės dar kartą laikyti testą išlėkdavo kaip kulkos... O atlyginimai valstybės tarnyboje – ne kažką... Pavyzdžiui, posėdžių sekretorės teisme atlyginimas, jeigu be priedų už stažą bei kvalifikaciją, buvo tik vos didesnis nei ten pat dirbančios valytojos. Būdavo, kad į paskelbtą konkursą niekas neatvykdavo arba atvykę nesurinkdavo reikiamo kiekio balų.

Gauti pinigų „pro šalį“ galimybės nėra didelės

Sakytumėte, kad galbūt užsidirbdavo kažkokiu būdu papildomai? Kai kuriose įstaigose bei pareigose, kurios reikalauja mažiau atsakomybės – įmanoma. Tačiau kyšiai teisme – mitas arba gerokai „išgražinta“ realybė. Bet kokiu atveju jie būtų didelė rizika. Saldainių dėžė ar šokoladas, pripažįstu, kad realu, tačiau visada netikėtai ir gana retai. Dirbti kitose pareigose po darbo valandų mano atveju buvo beveik neįmanoma, nes dažnu atveju tekdavo protokolus neštis rašyti namo. Na, sakykime, čia jau mano negebėjimas dirbti greit ir produktyviai...

Nemąstantis nepaklius

Šiuo metu logikos patikrinimo testo Valstybės tarnybos departamente atsisakyta, tačiau išlikusi krūva kitokių reikalavimų, kuriuos atitikti yra sudėtinga. Ypač dideli reikalavimai - vadovams. Vien jau pateikti dokumentus dalyvauti konkurse reikalauja elementaraus kompiuterinio raštingumo.

Ką aš tuo norėjau pasakyti? Ogi tai, kad eilinis gatvės praeivis į valstybės tarnybą bei vadovus vargiai paklius. Reikia išsilavinimo, žinių, sugebėjimo mąstyti, greitai reaguoti (pvz., logikos testą reikėjo atlikti per nustatytą laiką). Ir dar noro nuolat pateikinėti duomenis apie savo šeimą, ko reikalauja privačiųjų ir viešųjų interesų deklaravimas, dirbti už stabilią, bet sąlyginai nedidelę algą, atsidurti oponentų kritikos taikiklyje, žinoti, kad bet kas, kas tik turės asmeninių sąskaitų, gali pakenkti karjeroje... Visa tai tenka dažnam iš valstybės tarnautojų ir vadovų srėbti.

Ar būti politiku finansiškai apsimoka?

O politikai? Kartais galvoju, kad į politiką eina arba kitur nepritapę, arba ištroškę dėmesio, arba galimai turintys finansinių interesų. Tarybos nariai už atstovavimą savo rinkėjams daugumoje savivaldybių gauna gana mažus atlyginimus. Pavyzdžiui, Pakruojo rajono savivaldybėje anksčiau tai buvo 100 litų, Radviliškio savivaldybėje – 30 eurų per mėnesį. Na, plius lėšos kanceliarinėms išlaidoms.

Gal labiau pasisektų, jeigu piliečiai išrinks į Seimą, tačiau, pripažinkime, ten patekti nėra lengva. Dažnu atveju, tai - nemažos investicijos į savo veiklos reklamą.

Koks protingas motyvas būtų eiti į politiką? Manau, geriausias rinkėjų pasirinkimas – žmonės, kurie nori save kompensuoti, realizuoti. Tie, kurie patekdami „prie lovio“ pageidauja proteguoti savo ir šeimos valdomas įmones, - pavojingi. Senu sovietiniu papratimu tokie prisuks „maklių“, ištaškys valdiškus pinigus, suklaidins žmones, kurdami pasakas apie neegzistuojančius dalykus. Machinatoriai ir manipuliatoriai – tokie vis dar dažnai bando save „prakišti“ visuomenei. Tai tokie, kurie jau turi pinigų, bet jiems reikia dar ir dar.

Užtarimo žodžiai jauniesiems politikams

Vis dažniau į politiką ateina jauni žmonės, bet dažnas sovietinio raugo persunktas žmogus juos kritikuoja ir šaiposi. Neva žiopli ir nieko neišmano. Jaunimėlis, be abejo, blūsta savaip, bet tai nėra tie nuo senų laikų įprasti biurokratai. Kritikuočiau šiuolaikinio jaunimo nemokėjimą rezultatų siekti atkakliu darbu, nesugebėjimą išklausyti kitos visuomenės dalies – senjorų ir žmonių iš provincijos, šiokią tokią aroganciją, tačiau jie palenkia tikrumu ir nuoširdumu, ko seniesiems politikams trūksta.

Gerai suprantu, kad būti valdžios atstovu ar dirbti biudžetinėje įstaigoje yra sudėtinga, tačiau žinau ir tai, kad žiniasklaidos pareiga – kritikuoti valdžios sprendimus, tad... Bandau pažvelgti iš abiejų pusių. Ir kartais tiesa yra sunki.