Ką mąsto liaudis: ar turtingas - lygu blogas? (15)

Pataisykite, jeigu klystu, bet manau, kad lietuviams visais laikais būdinga skųstis. Ir dažnas iš jų dejuoja, kad neturi pinigų. Ne visi, kurie dejuoja, iš tiesų yra vargšai, bet čia - jau kita tema. 

Ilgai pliaukšti niekų tiesiog nėra nei laiko, nei prasmės. Iš patirties žinau - ilgus tekstus mažai kas skaito. Neįvardinsiu vardais ir pavardėmis, bet toks vienas žurnalistas iš krašto, iki kurio geriausia būtų važiuoti geležinkeliu (pigiau), keiksnojo vietos verslininkus ir politikus, neva tie, kurie turtingi - nesąžiningi, vagys, žulikai ir šiaip neaiškūs tipai. Atseit, jeigu turtingas - geras būti negali. Toks būtinai vagia, skriaudžia darbuotojus, mokesčių mokėtojus ir visus kitus, nes turi „per daug“ ir su kitais nesidalina. Žmogelis klausė (gal ne visai pažodžiui pasakysiu): „Kodėl tas turtingas negali paremti biedno, kodėl jis neduoda tam, kuris turi mažiau? Kodėl jis toks negeras?"

Kitas gi politikierius ir turtingas (žmonės taip sako) žmogus gyrėsi ir kedeno plunksnas, kad buvimas turtingu - žmogaus kokybės ženklas. Turtingas neva lygu protingas. Dar - drąsus, strategiškai mąstantis ir šiaip visokeriopai pranašesnis. Tai tie neturtingi - tinginiai ir nevykėliai. Oi, ne, suklydau - tokių verslininkų bei politikų yra ne vienas. Jeigu kažkas išsisuko koją ar suviduriavo, nedirbo dieną ar dvi - pasak tokių turtų mylėtojų, rodo žmogaus tingumą. Ir nieko čia nepadarysi. Atseit - nedirbi, tai ir neturi, nėra čia ko verkt.

Priminsiu ir tokį A. Užkalnį bei jo vardo koldūnus. Kas skaito internetus, žino, ką šis autorius galvoja apie „bobutes su gėlių rėmeliais“, dejuojančius ir mažai uždirbančius piliečius. Pasak maisto ir žmonių kritiko, nėra nepalankių aplinkybių ir visi patys kalti dėl savo neturto, nesėkmių, gyvenimo dugne, pakampėse, paraštėse ir kitose nepatogiose vietose...

O kaipgi tokioje situacijoje nepaminėti tautos patriarcho V. Landsbergio? Sako, kad jis tamsuolius bei nevykėlius įvardijo žodžiais „šunauja“ ir „runkeliai“... Beje, mane jau pataisė labiau išsilavinusi mergina, kad profesorius šunauja pavadino žurnalistus, o po to eiliniai žmogeliai to termino įsitvėrė, prisitaikydami sau. Atseit, tik daugelis „Delfio“ komentatorių rašo, kad tokius terminus „kolūkius sugriovęs ir šiferį išvogęs“ V. Landsbergis naudoja išjuokti neišsilavinusią minią, kuri loja ant elito ir dėl to yra kalta, kad loja, o realybėje viskas yra kitaip... Apie tai, kada buvo sukurti pavadinimai „šunauja“, „runkeliai“, „kirmėlynas“ ar pan., istorijos vadovėliai kol kas nerašo, tačiau tenka pripažinti, kad būtent dėl arogancijos didelei daliai Lietuvos šis dėdė nepatinka...

 Kuris iš jų teisus?

O vis tik gal turtinė padėtis - ne vienintelis žmogaus kokybę nusakantis bruožas? O ir apskritai - argi būna kokybiški ir su broku žmonės?

Būti turtingu - be abejo, yra gerai. Tai - didesnės galimybės. Tačiau, kai kažkas pasakoja turįs turtus vien sau ir tuo didžiuojasi („mano mašina - geresnė, mano namas - didesnis" ir pan.), anei čia penki, nei devyni... Žmogau, nu nesikeikiant, pagalvok, o kokia kitam nauda iš to, kad tamsta turi gerą mašiną ir gražų namą? Juk turi juos sau. Daugumą žmonių dar nuo smėlio dėžės išmokina (mamos, tėtės, dėdės, tetos, babos ir kiti sutikti žmonės) - reikia dalintis. Reikia duoti ir imti. Dalis tam - kuris padėjo, dalis tam - kuris nukrito ir negali atsikelti (atsikels, padėkos ir tu tapsi didvyriu), dalis tam - kuris pražus, jeigu niekas nepagelbės... Kartais smagu šiaip, dėl nieko, tiesiog iš malonumo dalintis kastuvėliu ir kibirėliu. Imk, žmogau, kask, savo smėlio dėžę ir atmink, kad vienam žaisti smėlio dėžėje būna laaabai neįdomu...