Atsibudo numirę perst (12)

Konstitucinis teismas paskelbė verdiktą – tiesioginiai merų rinkimai prieštarauja Konstitucijai. Panašu, kad mūsų visos trys valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė, kurios turėtų viena kitą kontroliuoti, vienu metu ne tik pasiekė dugną, bet ir iš apačios joms dar kažkas pabeldė. Viena aišku: jos turi nuostabų talentą erzinti visuomenę pačiu netinkamiausiu metu. Elgiasi taip, kaip mano močiutė mėgdavo sakyti: „Brisiau Brisiau, sa sa sa, te supuvus kilbasa“.

Konstitucinio teismo sprendimas tikriausiai atspindi įstatymo raidę. O įstatymo dvasia nervingai rūko kamputyje. Nes kurmiarausio pločio akiračio politikai, teisininkai, biurokratai seniai ją pamiršo. Įstatymo dvasia – toks bjaurus, sunkiai apčiuopiamas daiktas. Jam pajusti neužtenka būti vieno universitetų „bukulauru“ (naujadaras, dabartinės Vyriausybės dėka vis labiau įsigalintis visuomenėje). Neužtenka graužti įstatymus, skaityti protingų dėdžių parašytas knygeles. Įstatymo dvasia reiškia suprasti ne sausą raidę, o kaip vienoks ar kitoks sprendimas gali atsirasti visuomenėje, kokias trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes jis gali sukelti žmonių gyvenime. Tam reikia šio to daugiau, nei užsivilkti mantiją. Tam reikia to, ko šiandien labiausiai trūksta mūsų visuomenėje ir politikoje – strateginio mąstymo.

Šis sprendimas, kuris, beje, yra nekvestionuojamas ir vykdomas, juokingas keletu aspektų. Pirmiausia, teisėjai gerai supranta jo trumpalaikes pasekmes. O jos sako, kad iš neteisės negali gimti teisė. Ir automatiškai kyla rajonų tarybų priimtų sprendimų legitimumo klausimas. Taigi, jei jau konstatuota, kad merai išrinkti pažeidžiant pagrindinį šalies įstatymą, logiškas žingsnis būtų koks? Teisingai. Paleidžiamos visos rajonų tarybos, merai tampai laikinai einančiais pareigas ir skelbiami pirmalaikiai Savivaldybių tarybų rinkimai. Tačiau toks žingsnis, vadinkime daiktus savaisiais vardais, dabar valdžioje esančioms politinėms jėgoms yra visiškai nenaudingas. Kaip jūs manote, kokios politinės jėgos pirmiausia gautų į skudurus tokiuose rinkimuose? Todėl priimtas „saliamoniškas“ sprendimas: Konstitucinio teismo nutarimas dėl to, kad tiesioginiai merų rinkimai prieštarauja Konstitucijai, įsigalios... 2023 m. gegužės 3 d. Žodžiu, merai išrinkti kaip ir neteisėtai, bet neteisėtais jie taps 2023 m. gegužės 3 d. Ir 2023 m. kovo mėnesį turėtų būti rengiami nauji Savivaldybių tarybų rinkimai. Pagal šį paskelbtą, bet neįsigaliojusį (ir 2023 m. kovo mėn. vis dar negaliosiantį) sprendimą, teoriškai tiesiogiai merus galėtume rinkti trečią kartą. Logika kur?! Įstatymo dvasia kur? Tai jei nenorėjote skelbti tokio sprendimo, tai ir Konstituciniame teisme šio klausimo svarstymą reikėjo atidėti iki 2023 m. gegužės 3 d. Kad niekam nekiltų klausimo dėl priimamų sprendimų teisėtumo. Ir visi: politologai, žiniasklaida tyli uodegas pabrukę. Visiems va šitaip gerai.

O kodėl gerai? Nors turėtų būti labai negerai. Nes derinant teismų sprendimus pagal politines aktualijas galimai pažeidžiamas vienas esminių šiuolaikinės demokratinės valstybės principų – valdžių atskyrimo principas. Kai įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios privalo kontroliuoti viena kitą. O šitas kepurės nukėlimas: „sprendimas įsigalios 2023 m. gegužės 3 d.“ yra reveransas kam?

Pasižiūrėkime, kas pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį teismą 2019 m. rugsėjo 27-ąją? Dauguma – tuometinei Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausantys Seimo nariai, dar keli „tvarkiečiai“, „darbiečiai“, „socdemai“. Dabar sudėliokime datas: tiesioginiai merų rinkimai buvo pirmą kartą surengti 2015 m. Kodėl niekas tada nesikreipė? Kodėl tada visiems buvo gerai? Primenu, kad 2019 m. kovą įvyko antrieji Savivaldybių tarybų rinkimai, kuriuose buvo tiesiogiai renkami merai. Vadinasi, po ketverių metų Seimo narių grupelė pagal principą „atsibudo numiręs perst“ sugalvojo, kad reikia dėl to kreiptis į Konstitucinį teismą. Taigi, išvada peršasi savaime: kažkam tiesioginių merų rinkimų sistema yra labai nepatogi.

Ir tą galima suprasti iš to, ką patys politikai sunkiai maskuoja. Problema yra ta, kad kai kuriuose rajonuose, ir netgi didmiesčiuose rinkimus vis laimi „ne tie“. Kas tie ne tie? Vieni dar bando it figos lapeliu prisidengti terminais „karaliukai“, „carai“. Kiti nesislapsto ir tiesiai šviesiai įvardija pavardes: R. Malinauskas, V. Matijošaitis, Ž. Pinskuvienė. Politikai, kurie mūsų besiformuojančiam politiko-biurokratiniui „isteblišmentui“ yra kaip, atleiskite, rakštis subinėj. Mūsų „tradicinės“, „geros ir teisingos“ politinės jėgos tiesiog nesugeba jų įveikti pagal dabar galiojančias taisykles. Todėl reikia keisti ne savo darbą, ne ieškoti naujų, gabių, talentingų lyderių, siūlyti darbus ir idėjas, o imti ir pakeisti... žaidimo taisykles. Nes taip lengviau. Nes būtų šalyje taika ir gerovė, bet va „durni rinkėjai“ vis išrenka ne tuos. Nes kai valdžioje buvo „tie“, kauniečiai pavasarį gatvių duobėse tulpes ir hiacintus sodino. Dabar nebesodina. Ir ne dėl to, kad duobė – netinkama klomba gėlytėms. Duobių sumažėjo. Ir ne vienetais, o kartais. Todėl ir renka „misterį krabą“, o ne tuos, kuriuos mero poste nori matyti siaurakelniai stiklinių urvelių gyventojai. Nes, matote, tik „durnas rinkėjas“ gali džiaugtis, kad nebelaužoma važiuoklė duobėse.

Šis „durnų rinkėjų“ leitmotyvas skamba jau senokai. Na, tikri parazitai tie rinkėjai: tai jie valstiečius į Seimą, tai pinskuvienes į merus, tai G. Nausėdą į prezidentus išrinko. Kieno ten vajus prieš Prezidento rinkimus buvo „atimk pasą iš babytės“? Ar tik ne „užingridų“?

Apie tai, kaip „skauda“ tokie merai, rodo ir faktas, kad netgi kai kurie žiniasklaidos atstovai, tiesa, dar tik privačiuose postuose, skundžiasi, kad derėtų merams įvesti riboto kadencijų skaičiaus taisyklę. Ei, mieli kolegos, ne nuo to pradedam. O gal geriau būtų įvesti tokią taisyklę pirmiausia Seimo nariams. Nes kai kurie ten, Seime, panašu, jau apsigyveno.

Ir kaip gražiai koreliuoja šis Konstitucinio teismo sprendimas su dabar jau aiškiai girdimais siūlymais keisti Seimo rinkimų mišrią sistemą, atsisakant vienmandačių apygardų. Nes kai balsuojama pagal sąrašus, tendencijos vienos. O kai balsuojama vienmandatėse, pirštais nerodysime kurios politinės jėgos, netgi nepaisant bendrųjų tendencijų, gauna į skudurus. Kaip vaikai smėlio dėžėje – nepavyko kastuvėliu prilupti Petriuko, einu, pasiskųsiu mamai, ji Petriuką nubaus.

Ankstesnioji merų rinkimo tvarka buvo labai naudinga pačioms tradicinėms politinėms jėgoms. Ne kartą ir ne du teko dirbti rinkimų naktį, kai dar bebaigiant balsus skaičiuoti, savivaldybės kabinetuose jau rinkosi partinukai ir siuntė delegacijas aukštu aukščiau ar žemiau, tartis dėl būsimos koalicijos. Ne rajono žmonių balsas tada lėmė, kas vadovaus rajonui. Lėmė susitarimai, „auksiniai balsai“. Ne už dyką duodami. Pusiau oficialiai buvo žinoma, į kurią partiją reikia stoti, kad galėtumei tapti kad ir kokios nors valdiškos įstaigėlės specialistu (net ne vadovu). Visas valstybinis sektorius, it sūris pelėsio grybiena, buvo peraugęs partinių ryšių gijomis. Ir visiems buvo patogu. Visi tylėjo, kai į ožio ragą buvo varomos valstybinės įstaigos, nes joms vadovavo žmonės iš „teisingų partijų“. Niekas nekvestionavo vykdomų projektų kokybės. Visiems buvo gerai. Merai keitėsi kaip kojinės. Ach, nedarysi taip, kaip dvylika draugelių liepia, lėksi kaip kamštis.

Politikų noras grįžti prie senųjų biurokratinių žaidimų rodo keletą pavojingų tendencijų. Šiek tiek ne į temą, bet to puikus pavyzdys yra Ekspertų taryba prie Vyriausybės. Niekieno nerinkti, niekam neatsakingi asmenys sprendžia, kaip valstybė ir visuomenė gyvens karantino laikotarpiu. Visuomenės išrinkti politikai tik oriai linkčioja galvomis „specialistai žino geriau“ ir įgarsina jų sprendimus. Apskritai, ne kartą jau rašiau, kad didžiulis paradoksas, bet mūsų politikai jau paniškai bijo rinkėjų. Juk ir dabartinis Konstitucinio teismo sprendimas iš esmės ką reiškia? Vėlgi grįžimą į tą situaciją, kai ne rinkėjai, ne valstybės suverenas, o tam tikra grupė žmonių: politikų, ekspertų, biurokratų „žino geriau“, ko tautai reikia. To puiki iliustracija yra premjerės frazė: jei nepatinka ši valdžia, po ketverių metų galėsite išsirinti kitą. O dabar, tuos ketverius metus be jokios balso teisės turime stebėti, kaip aukštyn kojomis verčiama valstybė?

Ką reiškia „Durnų rinkėjų“, „Atimk pasą iš babytės“ naratyvai: ar mūsų visuomenės tam tikra dalis mano, kad tauta, visuomenė, rinkėjai yra protiškai neįgalūs teisingai pasirinkti? Mieli politikai, teisės specialistai, gal jau nustokite vieną kartą mums movę, atleiskite, pampersus. Tai mes, o ne jūs, savo rankomis kuriame valstybės gerovę. Ši valstybė yra mūsų, o ne saujelės politikų reikalas. Ar mūsų pareiga tik mokesčius mokėti? Ne, mielieji. Kas moka pinigus, tas ir užsako muziką. Tiesioginiai rinkimai yra viena iš atskaitomybės visuomenei formų. Ir jei jų nelaimite, vadinasi, per mažai stengiatės.

Kokios visų jūsų, mieli politikai, pastangos, rodo „pamišęs spausdintuvas“ Seime. Kai kepami tokios kokybės įstatymai, kurie po septynerių metų pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Kaip to nematė ne tik įstatymus teikę Seimo nariai, bet ir jų suderinamumą su Konstitucija bei kitais teisės aktais tikrinę Seimo, ministerijų teisininkai? Kokie jie yra specialistai? Kiek „bukulaurų“ ten sukišta? Gal pirma susitvarkykite savo ministerijas, kontroliuokite savo pavaldinių darbą. Tada norint laimėti žaidimą, nebereiks keisti jo taisyklių.