Konstituti-tuti-ta. Ačių. PMS ir VSD. Arba, Hiustone, mes turim problemų (8)

„Hiustone, mes turim problemų“, – tai tipinis kreipinys amerikiečių filmuose apie astronautus. Mat Hiustono apylinkėse yra kosminių skrydžių valdymo centras. Frazė apie Hiustoną ir problemas buvo pakartota tiek kartų, kad ilgainiui tapo viena populiariausių bet kokiems netikėtiems nesklandumams apibūdinti.
Jei reiktų apibūdinti šalies politiką, tai „Hiustone, mes turim problemų“ būtų nuolatinis. Kaip kelininkams „žiema užklupo netikėtai“. Sausio mėnesį.
Šią savaitę peno pasilinksminti rokiškėnams suteikė mūsų apygardos Seimo narys. Tipinė naujokų klaida. Žurnalistams jie – lengvi taikiniai. Jie – kuriems prieš trejetą savaičių laimėta pergalė suteikė sparnus, o dabar skaudžiai nutupdyti į žemę. VSD, PSD ir... PMS jiems – to paties lizdo paukščiai. Mokesčiai kažkokie tai. Nors, kaip norisi grubokai pajuokauti, kai jau Seimo narį užklumpa VSD, tada ir psd nebetoli (trūkstamas raides įrašykite patys).

Problema yra ne momentiniai nusišnekėjimai, kaip Konstituti-tuti-ta, ar buvusios švietimo ministrės lankstinuke korektūros klaida – ačių. Taip, tos klaidos labai matomos, labai simptominės ir labai juokingos. Tačiau bėdų politinėje sistemoje yra kur kas daugiau. Ir jų tik daugės. Trisdešimt metų visuomenės nespręstų problemų, trisdešimt metų valstybės laivelio vairavimo pasroviui, ima duoti savo bjaurius vaisius.
Kaip juokaujama, ne taip sunku pasiekti pergalę, kaip išlaikyti jos rezultatus. Taigi, trapi valdančiųjų dauguma ir vyriausybės formavimo pirmosios problemos jau rodo tam tikrus pavojingus signalus. Pirmiausias raudonas skambutis yra tas, kad Vyriausybė jau yra formuojama labai netolygiai. Palyginkite, pavyzdžiui, kandidatus į Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministrus. Skirtumai akivaizdūs: nuo puikaus, valstybės tarnyboje užsirekomendavusio lyderio, iki iš kažkokios advokatų kontoros (pati savo CV Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapyje konkrečiau nenurodo) ištrauktos jaunos pretendentės. Toks pasirinkimas, žinant ir bendruosius, ir specifinius niuansus, kelia labai didelių klaustukų.
Teisingumo ministerija nėra toji, kurioje būtų galima ramiai kimarinti iki kadencijos pabaigos. Justitia est fundamentum regnorum – teisė yra valstybės pamatas. Ir tai ne tik graži sentencija, skirta pastatams ir diplomams papuošti. Teisės viršenybė – Vakarų civilizacijos esmė ir prasmė. Gal mums, kuriems gerus 50 metų teisė ir teisingumas buvo parodija, tai skamba keistai, bet nieko, turime pratintis. Dura lex sed lex – griežtas įstatymas, bet įstatymas.
Dabar gi jausmas toks, kad kažkas mažą geltoną pūkuotą ančiuką įmetė į akvariumą su piranijomis, ir plauk, kaip išmanai. Gal tas ančiukas, Dieve duok, ir išplauks. Bet jo uždavinys ne akvariumą perplaukti. Jo darbas kovoti su akvariumo piranijomis. O kai kiekviena piranija atskirai, turi daugiau žinių, patirties ir dantų už ančiuką, o pajutusios kraują jos dar ir į nemenką gaują susiburia, tai pasekmės, kaip patys suprantate... Ar mums – o ministrą samdo tauta – reikia vos paplaukiančių ančiukų?
Piranijos, jau, beje, ančiukui dar tebetabaluojant už pakarpos virš akvariumo, užuodė galimą kraują. Tiesa, buvo imtasi ir atsakomųjų manevrų: dėmesį nuo kandidatės patirties ir išsilavinimo nukreipti, kaip čia mandagiau pasakius, į labiau matomus dalykus: tatuiruotes ir tautybę. Krūvą politikų palaikymo vardan netgi savo tatuiruotes pademonstravo. Bet, kaip sakoma, barba non facit philosophum – barzda filosofu nedaro. Kaip ir tatuiruotės turėjimas ar neturėjimas – ministru. Tatuiruotė – asmens apsisprendimo, jo pomėgių, asmeninių pažiūrų atspindys. Kai kas netgi bandė parėkalioti, kad mūsų, kaip visada „tamsuoliškoje“ ir „davatkiškoje“ šalyje su tatuiruote į ministrus nepriims. Deja, rėksniams teko nusivilti. Už langų XXI a. ir kūno piešiniu nei nustebinsi, nei išgąsdinsi. Kur kas blogiau, kai renkantis teisingumo ministrą, kalbama VIEN TIK apie tatuiruotes. Dar bjauresnis buvo pačios kandidatės pypsėjimas, esą jos nenorima kaip lenkės. Aukos pozicija, aišku, yra puiki. Tačiau ar būsimas ministras turi kelti, dovanokite, gailestį? Pagaliau, juk Lietuva yra daugiatautė valstybė. Ir mums visiškai vienodai žydi sodai, kokios tautybės, kokios lyties, pavardės, seksualinės orientacijos ir kokios w žmogus užims ministro postą. O štai jo žinios, idėjos, patirtis mums netgi labai ne dzin. Bet apie tautybę ir tatuiruotes šiuo atveju kalbėti yra lengviau. Lengviau įžvelgti, tskant.
Tokios kandidatės atsiradimas apskritai yra labai rimtas skambutis visai Lietuvos politinei sistemai. Kodėl? Nes reikalavimų kartelė tabaluoja jau kažkur ties plintusu. Į aukščiausius valstybės postus ateina nekvalifikuoti žmonės. Kol kas tai galima laikyti vieno žmogaus problema. Tačiau rimčiau su politikos virtuve susiduriantys mato, kad nekompetencija, nekvalifikacija, neišsilavinimas prasismelkė nebe į savivaldos, nebe į regionų, o jau ir į didžiąją politiką. O tą pamatyti plika akimi gana sunku. Nes dauguma politologų, apžvalgininkų, kurie turėjo rėkte rėkti, vis dar kantriai tyli. Mūsų savivaldos, regionų politika apskritai nesulaukia apžvalgininkų dėmesio. O jei ir sulaukia kokios žinutės šalies žiniasklaidoje, tai iš stiliaus „ką matau, tą ir dainuoju“.
Savivaldos ir regionų politika yra politikų kalvė. Iš čia turi ateiti politikos lyderiai. Dabar ramiai atsiverskite rajono tarybos sąrašą. Ir kiek jame lyderių? Pasižiūrėkime į ką tik praėjusią Seimo rinkimų kampaniją. Į debatus. Jei politikai nesugebėjo pasiruošti daugmaž tinkamų atsakymų į 30 iš anksto paruoštų klausimų, jei vengė debatų it velniai kryžiaus, o tie, kurie atėjo, ir atsakinėdami į aptakius klausimus, į iš tiesų geranoriškų, neklampinančių žurnalistų klausimus, sugebėjo nusišnekėti. Atleiskite, kam reikalingi politikai, bijantys savo rinkėjų?
Jokiu būdu neteisinu Vidmanto Kanopos interperetacijų Konstitucijos, VSD ir PMS tema, bet, ranką prie širdies pridėkime, ar mūsų rajono tarybos narių dauguma būtų pasirodę geriau? Man kasmėnesinis rajono tarybos posėdis būdavo kantrybės išbandymu. Labai niežti nagai į tokius posėdžius atsinešti virbalus ir mezginį. Nes mezgimas ramina. O ramiai išklausyti kelias valandas marazmų atvira forma, tiesiai šviesiai sakau, trūksta kantrybės. Ir gaila laiko. Kurį galima praleisti daug produktyviau.
Iš kur tokie „genijai“ atsiranda? Juolab, kad tokių drevinukų yra visose politinėse jėgose. Taigi, mes kalbame apie labai rimtus politinės sistemos trūkumus. Šiuo metu Lietuvoje vis dar registruotos 29 politinės partijos, iš kurių likviduojamos keturios. Didžiausioje politinėje partijoje – Lietuvos socialdemokratų – sąrašuose yra 16 759 nariai, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų – yra 13 772 nariai. Dešimties tūkstančių narių ribą dar peržengia... Darbo partija su 10 772 nariais. Ir viskas. Liberalų sąjūdis turi 7719 narių. Kitos neperžengia nė 5 tūkst. narių. Dauguma makaluojasi tarp 2-3 tūkst. Išdalinkite tai matematiškai per 60 Lietuvos savivaldybių. Ir giliai įkvėpę pamąstykite, koks gali būti potencialas, kai sąrašinių narių rajone yra apie 50, iš jų realiai ateina ir kažką siūlyti bando, optimistiškiausiu variantu, pusė, t. y. 25 asmenys. Taigi, 25 asmenys yra tiek, kiek yra narių rajono taryboje. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad net savivaldybių tarybų rinkimams sąrašus sudaryti yra problematiška. Prisipažinsiu, turiu tokią bjaurią ydą – kai gaunu prieš rinkimus knygelę su sąrašais, labai mėgstu markeriu išbraukti, mano galva, atsitiktinius ar netinkamus žmones. Ir spėkite, ar daug žmonių lieka? Atmeskite tuos, kurie į sąrašus įtraukiami tik dėl grožio, kitaip sakant, užima pareigas, nesuderinamas su rajono tarybos nario statusu. Ir kiek tų žmonių ruošiasi palikti savo darbo vietas dėl galimybės ketverius metus kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį kelias valandas praleisti su vaizdu į beprasmius ginčus? Mainais už tai gaudami kanceliarinių išlaidų išmoką ir atlygį už faktiškai posėdžiuose praleistas valandas. Galiu pasufleruoti: eilinis rajono politikas, kaip politikas, net minimalios algos neuždirba.
Taigi, turime visiškai nustekentą politinę sistemą. Ir labai brangiai kainuojantį pigų valstybės valdymą. Kodėl politikoje nėra lyderių, nėra jaunų veidų? Viskas labai paprasta. Kelintą kartą sakau: man irgi buvo siūloma vieta sąraše į rajono tarybą. Gal ir išrinkę būtų. Tačiau paskaičiavus, kad turėčiau atsisakyti ne tik žurnalisto, bet ir dizainerio-maketuotojo darbo mainais už galimybę vieną kartą per mėnesį dalyvauti poprastėse politinėse disuksijose, ir už tai į šeimos biudžetą parnešti kelias kapeikas? Ne ką geriau ir kitoje jaunųjų politikų kalvėje. Kaip manote, kokia Seimo nario patarėjo alga? Atsakau – 711 Eur į rankas. O dabar pagalvokite, kaip už tokią algą pragyventi Vilniuje? Netgi ir Rokiškio rajone tai yra mažiau, nei vidutinė alga. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad patarėjas uždirba mažiau, nei statybininkas apdailininkas, ir maždaug tiek, kiek prekybos centro pardavėja. Todėl patarėjai paprastai dirba mažiausiai dviejuose darbuose. Aš irgi taip dirbau. Jau senokai Aušra Maldeikienė rašė, kad už tokią algą neįmanoma nusisamdyti teisininko, ekonomisto ar kito specialisto, kuris dirbtų vien tik tą darbą.
Ne ką geriau ir savivaldybėje, jos įstaigose. Šiandien matoma, kad niekas nebesiveržia į seniūnų, į mokyklų direktorių postus. Taip pat laisvėja ir specialistų vietų. O ir į jas patenkantys asmenys ne visuomet yra stipriausi. Kodėl? Nes valstybės tarnyba tapo prastai apmokamu darbu. Šiandien valstybės institucijos dėl specialistų beviltiškai pralaimi kovą privačioms struktūroms. Taigi, valstybinio sektoriaus darbo kokybė iš esmės menksta. Išimtis – viena vienintelė valstybės institucija, kurios profesinę šventę šiomis dienomis minėsime. Apie tos instuticijos sėkmės paslaptį jau kelis kartus rašiau, kartotis nebesinori. Juolab, kad jos patirties, kaip užsispyrę asilai, kitos institucijos perimti nenori.
Kokias išvadas iš to galima padaryti? Labai paprastas. Turime labai pigų, bet labai didelį ir prastai veikiantį valstybės aparatą. Čia, užuot bandžius siekti kokybės, imama kiekybe. Vieno kvalifikuoto specialisto darbą dirba kokie 4-5 prastos kvalifikacijos. Vaizduojant deklaratyvųjį taupymą, nesukomplektuotos ištisos institucijos, tokios kaip Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, kuriame epidemijos akivaizdoje pritrūko viso labo 100 specialistų. Ir problema buvo išspręsta eiliniu „kariuomene gelbėk“ būdu. Kaip belaukdami epidemijos antrosios bangos apskritai turėjome nesukomplektuotą instituciją, kurioje trūko šeštadalio etatų, klausimai niekam nekyla. O turėtų.
Taigi, tokia nuskurdinta ir nusususi sistema negali duoti valstybei kadrų jau nebe savivaldybės, nebe regiono lygmens, o ministrų lygio politikams. Ir Laisvės partija iš 3019 savo narių tegeba pasiūlyti į ministro postus tik pradedančiuosius politikus. Tai reiškia, kad kvalifikuoti specialistai savo CV tokiais įrašais, kaip buvimas Teisingumo ministru, nemato reikalo tepti?
Pridėkime jau vis labiau išlendančias ir per trisdešimt metų nužudytos švietimo sistemos problemas. Kai kandidatai į Seimo narius ir net ministrus nebemoka teisingai užpildyti savo CV. Ką reiškia „Advokatės kontora“. Kiekviena kontora turi pavadinimą. Jūs įsivaizduokite, jei aš savo darbdaviui atneščiau CV su įrašu: „dirbau redakcijose“. Kaip manote, tai „praeitųׅ“? O kai kandidatai į Seimo narius, ministrus pildo tokias CV, viskas gerai? Tai ko stebimės, kad jie jau painioja VSD su PSD? Todėl, kad leidžiama taip elgtis.
Atrodytų, tokios klaidos yra smulkmenos. Tai ne smulkmenos. Jei kiekviena privati įstaiga atrinkinėja savo darbuotojus perpus atidžiau, nei visuomenė – ministrus, tai ko stebimės, kad valstybės politika sau, gyvenimas – sau. Kaip manote, ar normalu, kad vienintelė darbo patirtis kandidato į ministrus CV yra „advokatės kontora“? Ir nereikia teisintis, kad Seime yra ir įdomesnių veikėjų. Kaip sakoma, kiekviename kolektyve yra savų kvailių, tik gal neverta į juos lygiuotis?
Vieno gaila – kad nauja politinė jėga iš savo nepatirties, nežinojimo, kvalifikuotų kadrų trūkumo pastatė jauną žmogų „sušaudymui“. Po ketverių metų Seimo darbo patirties, ji, galbūt, jau galėtų būti neblogas kandidatas į ministrus. Bet dabar...
Tokia ministro kandidatūra yra šių problemų rinkinys ir atspindys. Blogiausia yra tai, kad taikinyje matomos tik tatuiruotės, jauno žmogaus nepatirtis. Bet nebandoma ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl taip atsitiko, kad tokios patirties žmonės ateina valdyti valstybės. Ir tokių vargo valdytojų tik daugės.
Palyginkime pastarųjų, kad ir dvidešimties metų, politinio gyvenimo kokybę. Debatų, analitinių laidų, apžvalginių straipsnių gausą. Detalius politikų interviu. Prastėjimas yra akivaizdus. Kas, kad pridengiamas naujumo, laisvumo šūkiais. Kai visa politinių procesų analizė suvedama, kad ir į labai drąsų Asiliuko pasirodymą ar bandymą perduoti „Mento spurgas“. Tokie pasirodymai įdomūs, provokuojantys, juokingi. Bet jie tik maži spalvingi stringai, nekaip teužmaskuojantys visą stamboką ir prastos formos sėdynę, kurioje atsidūrė visa politinė sistema.
Ir toliau bus tik blogiau. Mat į pensiją pamažu išeina karta, kuri pastaruosius 30 metų kūrė valstybę. Su kai kuo, ačiū Dievui, jau iš dalies atsisveikiname – su buvusiais kolūkių pirmininkais, partinių mokyklų absolventais. Tačiau ne mažesnė problema bus ir vietoj jų į visus politikos lygius ateinantys tuštučiai barškučiai. Ir ateinantys tuo metu, kai valstybei reikia rimtų struktūrinių pokyčių. O jų vien tik viešųjų ryšių agentūrų nupoliruotu įvaizdžiu neužkiši.