Kvailiai su iniciatyva, arba šaltibarščių spalvos „laisvė“ (59)

George Orwell tyliai rūko kamputyje, stebėdamas, kaip XXI a. įsibėgėjus, šaltibarčių spalvos „Laisvės“ partija įvedinėja cenzūrą ir minčių policiją.  Laisvės partija de facto tampa draudimų partija. Ir dar kokių. Kėsinamasi į prigimtinę žmogaus teisę – žodžio laisvę.

Tai, ką prieš kelias dienas dar buvo galima laikyti vienos ministrės su iniciatyva pasamprotavimais, pilnu tempu bandoma realizuoti. Laisvės partijos frakcija Seimui pateikė Administracinių nusižengimų kodekso pataisas. Pagal jas, tas, kuris „viešai tyčiosis dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiūrų“, sulauks baudos. Baudos nuo 300 iki 1000 Eur. Ką tik sulaukėme žinios: pasiūlymą Laisvės partijos frakcija visgi atsiima. Su teise sugrąžinti. Po diskusijų su visuomene.

Kad atsiima, tai ačiū Dievui. Tik nuo kada su visuomene galima diskutuoti apie... cenzūrą? Tokia logika sekant, kodėl nepadiskutuoti, pavyzdžiui, apie perauklėjimo stovyklų kitaminčiams būtinybę. Juk tai tik kitas cenzūros „levelis“, kaip dabar mėgsta sakyti į kompiuterinių žaidimų virtualybę panirę jaunieji mūsų kostiumuotieji.

Visuomenė gavo labai skaudžią pamoką. Iki šiol buvo manoma, kad populistus gali išrinkti tik vadinamoji „antroji Lietuva“, kitaip sakant „runkeliai“, o jei jau visai tiesiai šviesiai, tai mes – Lietuvos rajonų gyventojai. Mes, tie neprogresyvieji, kurie į darbą vaikštome džinsais, o ne brangiais kostiumėliais, gyvename ne moderniuose stiklo urveliuose, o senuose sovietiniuose daugiabučiuose. Važinėjame ne madingais paspirtukais, o senais neekologiškais kibirėliais ant ratų. Mums populistus išrinko „progresyvūs“:  į kiekvieną sakinį įterpiantys po keturis anglų kalbos žodžius, o rašto kalba bendraujantys ikonėlėmis, mintinai pasakantys 10 populiariausių mėsainių prekybos taškų. Kitaip sakant, asmenys, laikantys save šio krašto ateitimi. Tai jie atvedė į šalies politinį elitą naujuosius, nepabijokime to žodžio, komjaunuolius. Kurie įsikalbėtų idealų vardan pasirengę perkurti seną pasaulį.

Politinės minties seklumą rodė du esminiai dalykai: Laisvės partija iš esmės atėjo su dviem idėjomis – LGBT bendruomenės teisės ir kanapių legalizavimas. Pabandykite prisiminti ką nors daugiau iš jų programos? Kažkaip neišeina. Ir iš veiksmų prisiminti neišeina. Partija, kaip ir kiekvienas paskubomis sukurtas proginis projektas, susidūrė su dviem visiems populistams būdingomis problemomis: idėjų stoka ir kompetetingų žmonių trūkumu. Idėjų stoką kiekviena populistinė partija iš esmės nesunkiai gali užmaskuoti šūkiu: dangus – paukšteliams, vanduo – žuvytėms, žolė – žvėreliams! Kitaip sakant, viskas visiems ir už dyką. Ir, kas juokingiausia, tas šūkis dažniausiai suveikia.

Tačiau populizmo tragizmas yra tame, kad geriausia bausmė tokiems pažadukams yra išbandymas valdžia. Kitaip sakant, jauniems ir gražiems, laisviems ir inovatyviems įteikus vėliavą į rankas, paaiškėja, kad jie nei modernūs, nei inovatyvūs. Ir vienintelis dalykas, ką barikadose jie gali nuveikti, tai iššaukti į save plytų ir akmenų krušą. Kitų ginklų į rankas jiems duoti nepatartina: dėl nekompetencijos dėtuvę iššaudys sau į kojas.

Puikiausias tokios nekompetencijos pavyzdys – mūsų mieloji teisingumo ministrė. Su viso labo bakalauro diplomu ir darbo patirtimi, kurios įprastinėmis sąlygomis neužtektų tapti vidutinės įmonės juridinio skyriaus vadove, žmogus buvo pastatytas vadovauti teisėkūros sistemai. Apie suvokimą, kas yra įstatymų raidė ir įstatymų dvasia rodo jos paskutinis demaršas su cenzūros įvedinėjimu. Tai, ką siūlo ši miela dama ir Laisvės partija – ne šiaip klaida, nesusipratimas. Tai kasimasis po valstybės, po demokratijos pamatais.

Suprantama, kad Laisvės partija užsiangažavo ginti vienos gyventojų grupės teises. Tokie jie galėjo būti tuomet, kai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Tačiau dabar reikia prisiminti, kad Ir teisingumo ministrė, ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas privalo paisyti nebe vienos grupės, o visos visuomenės interesų. Ir ta visuomenė gali būti ir ne tokia „progresyvi“, ne tokia „pažangi“, kokios jie norėtų. Ir kad greta LGBT saviraiškos laisvės egzistuoja ir prigimtinės, Jungtinių tautų saugomos žodžio ir sąžinės laisvės. Kurių nepaisymas mūsų šalį pastatytų į vieną eilę ne su pažangiaisiais Vakarais (nors kai kuriems progresyviesiems taip atrodo), o į gretą su Rusija, Baltarusija, Kinija. Ar mes to norime? Kuo mūsų interneto patruliai, cenzoriai skirsis nuo kaimyninės šalies anekdotu tapusio „Roskomnadzoro“?

Kam reikia keisti įstatymus? Nes Laisvės partija viešojoje erdvėje kapitaliai pralaimi argumentų kovą ir dėl Stambulo konvencijos, ir dėl partnerystės įstatymo, ir dėl daugelio kitų dalykų, kuriuos užsiangažavo ginti. Taip nutiko, nes kaip ir visiems populistams, jiems trūksta kompetetingų specialistų. Ir sveiko proto suprasti, kad visuomenė (o ji ir yra valstybės suverenas), tokių dalykų tiesiog nenori ir jiems priešinasi. O oponentų pusėje, kurioje susibūrė ne tik rėksmingi plebėjai su plakatais, bet ir patyrę teisės, politologijos specialistai, argumentų, kodėl nereikia ratifikuoti Stambulo konvencijos, kodėl partnerystės įstatymas yra ne visai tinkamas, vežimu vežk.

Puikus sprogstamasis iniciatyvos, nekompetencijos ir kvailumo derinys buvo Žmogaus teisių centro aktyvistės pasisakymas apie tai, kad kunigai negali kalbėti apie politiką. Nekompetencija lenda pro ausis pirmiausia dėl to, kad Žmogaus teisių centro aktyvistei neatleistina neišmanyti, kas yra žmogaus teisė į sąžinės ir žodžio laisvę. Ir spręsti, kokiais klausimais turi pasisakyti dvasininkas, o kuriais būtų gerai jį užčiaupti! (primenu, kad kalbama ne apie eilinę Zosę iš gatvės, o Žmogaus teisių centro atstovę, visgi), tai šiek tiek, švelniai tariant, parodyti, kad žmogus neišmano srities, kurioje, atleisk Viešpate, dirba. O kvailumas – dar ir viešai tai pademonstruoti. Kita vertus, kalbėti kvailystes – irgi žmogaus teisė. Kuria tas žmogus sėkmingai pasinaudojo. Kai tokie žmogaus teisių „gynėjai“, nenuostabu, kad žmogaus teises tenka ginti... nuo jų.

Ne geresnė ir teisingumo ministrė. Pirmas pavojaus skambutis dėl jos kompetencijos – įtemptu visuomenei laiku prisvaigo interviu apie nepaprastąją padėtį (kam apskritai visuomenę erzinti tuo, ko įvesti neplanuojama). O dabar štai nauja iniciatyva – kodėl gi nepabandžius šalyje įvesti cenzūros? Juolab, kad priežastis geležinė – kamputyje verkiantys barzdoti dėdulės balerinų sijonėliais, kuriuos kartais negažiu žodžiu pavadina. Įsivaizduokite, tokie mieli, bet va kažkam vis nepatinka. Kaip taip gali būti? Juk visi turėtų būti tokie, kokius įsivaizduoja šaltibarčių partijos gerbėjai. Tik kas jiems ta žodžio laisvė? Jiems, užaugusiems saugiuose tėvelių užantėliuose, paskendusiuose socialinių tinklų burbuliukuose, kur kiekvieną negiriantį, nepritariantį, ar, Dieve sergėk, kritikuojantį, galima paprasčiausiai „išbaninti“, cenzūra yra motina brangioji. Tai, ką jie daro savo asmeninėse paskyrose, tiesiog nori perkelti į visos visuomenės gyvenimą. Ir tada priimamas „genealus“ sprendimas – nepavyksta įtikinti, reikia užčiaupti!

Kodėl drąsiųjų Laisvės partijos žmonių su iniciatyva netenkina dabartinė situacija, kai bausmes už neapykantos kalbą reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas? Atsakymas paprastas: per mažai nubaudžiama. Kaip vyksta šis procesas? Kadangi galioja nekaltumo prezumpcija, tai valstybės pareiga įrodinėti, kad asmuo įvykdė kodekse nurodytą nusikalstamą veiką. Tą įrodinėja valstybės skirtas prokuroras, įtariamąjį gina advokatas, prireikus, teismas pasitelkia ekspertizę, kad tikrai įsitikintų, jog viešame įraše, pasisakyme buvo būtent tos nusikalstamos veikos požymiai. O ne groteskas, ironija, hiperbolizavimas ar kokia kita kalbinė raiškos priemonė. Be to, teismas vadovaujasi sveiko proto, proporcingumo kriterijais. Ir akivaizdu, kad teismas skiria rimtą nusikalstamą veiką nuo nemandagumo, elementaraus nežinojimo ir t. t.

Laisvės partijos adeptų iš esmės netenkina būtent tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra per rimta bausmė, kad ja būtų galima švaistytis į kairę ir į dešinę, tildant oponentus. Ir daugelis tų veikų, už kurias jie norėtų bausti: pavyzdžiui, „viešai tyčiosis dėl seksualinės orientacijos“, į baudžiamojo kodekso reguliuojamą lauką nepatenka dėl smulkumo, nereikšmingumo, yra ne tiesiog neapykantos skatinimas, o paprasčiausias nemandagumas. O mūsų šalyje, kaip ir visame demokratiniame pasaulyje, už elementarų nemandagumą baudžiamosios atsakomybės, ačiū Dievui, dar nėra. Ką prikišamai įrodė ir kunigo pranciškono atvejis, kai prokurorai už tai, ką jis pasakė viešoje erdvėje, atsisakė kelti bylą. Kita baudžiamojo proceso bėda – jis imlus laikui ir brangus malonumas. Ir ėmus valyti socialinius tinklus nuo smulkių barnių apraiškų, būtų tiesiog sukeltas teismų sistemos kolapsas. Tą supranta ir kurmio akiračio politikai.

Tam, kad būtų galima taikyti Minčių policijos metodus, reikia pasiekti, kad poveikio priemonės būtų universalesnės, o procesas – greitas ir našus. Iš vienos pusės atrodo, kad sumažinamas nusikalstamos veiklos pavojingumas – iš baudžiamosios į administracinę atsakomybę. Tačiau bauda net iki 3 tūkst. Eur (jei pažeidmas būtų pakartotinis) užčiauptų ir pačius drąsiausius. Jau dabar internete sklinda juokeliai, kad „tiesiog duoti į snukį bus pigiau“. Kitaip sakant, tikslai užčiaupti oponentus bus pasiekiami lengviau, paprasčiau. Todėl ir inicijuojamos Administracinių nusižengimų kodekso pataisos.

Tačiau tunelinio mąstymo politikams, orientuotiems tik į vienos gyventojų grupės interesų gynimą, „nedaeina“, ką jie iš esmės prikrėtė, teikdami tokius pasiūlymus. Tai yra elementarus cenzūros įvedimas. Mat apie tai, ar padaryta veika, spręstų nebe teismas, o tam tikras pareigūnas, kitaip sakant, cenzorius. Sprendimas būtų priimtas vienašališkai, o juo nepatenkintas asmuo turėtų kreiptis į teismą, skųsti sprendimą, ir jau pats įrodinėti nesąs kupranugaris (kitaip sakant, ne valstybė turi įrodyti, kad jis nusižengė, kaip yra dabar, o asmuo turi įrodyti valstybei, kad buvo nekaltas, ne taip suprastas ir pan.). Akivaizdu, kad tokius nusižengimus tiriančiam pareigūnui būtų skirta neproporcingai didelė atsakomybė: jis turėtų būti ne tik policijos pareigūnas, bet ir lingvistas, ir istorikas, ir psichologas, ir t.t.

Pirmoji cenzūros kregždė jau sklando interneto platybėse: policija sugalvojo įvesti virtualaus patrulio pareigybę, kuris ženklintų, jo manymu, netikamus komentarus. Vienas dalykas, kai komentarą vertina eilinis pilietis, kurio balsas lygus komentarą parašiusiojo balsui, o visai kas kita, kai ženkliukus dėlioja uniformuotas, valstybės įgaliotas pareigūnas. Sutikite, svoris yra visiškai kitoks. Tam, kad apskritai būtų vertinamas pasisakymas, būtina žinoti jo kontekstą, ar tai buvo piktybinis pasisakymas, ar elementari klaida. Ir nuo kada pas mus klysti uždrausta? Kita vertus, o kur riba tarp to, kas yra nereikšminga, ir to, kur policijai verta įsikišti? Ar nebus taip, kad policijai teks vertinti dviejų moteriškių feisbuko ginčą, dėl, atleiskite, nucibusių pomidorų daigų (kurie de facto ir yra nucibę).

Kaip policija reaguos į va tokį komentarą po mano straipsniu: „Nu kralikiene ir prirasei.nebijai kad koks žvejys tau uzmes už tavo riebaus užpakalio“? Nepaisanto to, kad šį komentarą parašęs žmogus yra mažų mažiausiai nemandagus, nemandagus jis yra ir daugų daugiausia. Nei aš, nei mano, atleiskite, sėdynė, neprivalo niekam patikti. Protingas žmogus pasidarys savo išvadas apie rašiusįjį ir tiek. O mes dabar į tokias, atleiskite, „razborkes“ ketiname įtraukti valstybę? Kam to reikia?

Kaip galima kalbėti apie pareigūnų kompetenciją, jei jos trūksta pačiai teisingumo ministrei, kuri į pataisas įtraukė tokias nuostatas, kaip „pažiūros ir įsitikinimai“? Nuo kada pažiūros ir įsitikinimai yra apskritai valsybės veiklos laukas? Kita vertus, aktyviesiems draudėjams su iniciatyva verta prisiminti, kad cenzūra yra lazda su dviem galais. Ir kad gerai paieškojus, cenzorius, kad ir Žmogaus teisių komiteto pirmininko sienoje pusdienį akis, švelniai tariant, akis badžiusioje karikatūroje, matyt, rastų požymių pritaikyti baudą… Ir, perfrazuojant Šventąjį raštą, prieš imant tikrinti svetimus pasisakymus, galbūt vertėtų atidžiau peržiūrėti savuosius. Nes valdžia gali ir pasikeisti. O štai cenzorius liks…

Juolab, kad grėsmė, jog gali pasikeisti valdžia, ne tokia ir menka. Koalicija nėra itin stipri. Laisvės partijos rimtu veidu krečiamos kvailystės populiarumo neprideda ir didiesiems partneriams konservatoriams. Kuriems, akivaizdu, teks pasirinkti, kurioje barikadų pusėje teks atsistoti. Ir teks pasiaiškinti rinkėjams, kaip cenzūros įvedinėjimas suderinamas su Laisvės kovų palikimu, su pasipriešinimu sovietinei okupacijai. Ir čia jau frazė „Nepažįstu aš tų draugų“ nepadės.