Lietuva – informacinių technologijų šalis? Jūs rimtai? Kai įstatymų leidėjai gyvena būtuoju laiku (33)

Jau trisdešimt metų Lietuva save pozicionuoja kaip moderniųjų, ypač informacinių technologijų šalį. Jūs rimtai? Po to, ką parodė LNK laidoje „KK2“, apima tik neviltis ir svetimos gėdos jausmas.

Pabandykite kur nors įsidarbinti, nemokėdami dirbti MS Office. Bet kur, bet kokioje įmonėje. Parodykite man nors vieną penktoką, nesugebantį atsidaryti Word, paruošti skaidrių? O mūsų išrinktiems Seimo nariams, pasirodo, galima viso to nemokėti. O kam?

Mes kalbame apie proveržį, apie XXI a., o mums vadovauja, mūsų gyvenimo tikrovę ir ateitį reglamentuoja žmonės, įstrigę XX a. devintajame dešimtmetyje. Mūsų laisvai Lietuvai tuoj bus trisdešimt vieneri. 1995-aisiais atsirado pirmasis lietuviškas tinklalapis. Užaugo ištisa karta, kuri nežino, kaip galima gyventi be kompiuterio. O jiems vadovauja tie, kurie net Word įjungti nemoka.

Mano pirmoji pažintis su kompiuteriais prasidėjo tolimais 1994 m., kai į tuometinę Rokiškio 3-ąją vidurinę mokyklą atvežė pirmąją jų siuntą. Rusiškus kompiuterius. Kuriais buvo galima programuoti „Basic“ kalba: piešti piešinėlius, kurti  „ciklas cikle“ metodu snaiges ir panašius dalykus, žaisti šachmatus ir lenktynes kelių pikselių automobiliukais. Šviesios atminties direktorius Gediminas Matiekus niekada ir neslėpė siekiantis, kad jo mokyklos moksleiviai turėtų visa, kas prieinama geriausio.

Technika, žinoma, tobulėjo, žengė septynmyliais žingsniais. Su ja akis į akį susidūrėme Vilniaus universitete: jo Skaičiavimo centro klasėse, bibliotekose. Mes, Istorijos fakulteto studentai, kitados juokavome, kad kaip ir dera istorikams, kurie turėtų rašyti dantiraščiu molinėse lentelėse, kompiuterizuotas darbo klases gausime vėliausiai. Tas vėliausiai... buvo kokiais 2001-aisiais. Aš jau savo bakalaurinį darbą prieštvaniniais 2001-aisiais rašiau pasiskolintu kompiuteriu. Kompiuteris buvo įspūdingas: 64 MB operatyviosios atminties, jame buvo instaliuoti Windows 98. Atsimenu, kaip panašiai tuo pat metu parodoje Infobalt mes gavome dovanų unikalų leidinį – Lietuvos interneto svetainių katalogą. Įsivaizduojate šiandien tokį dalyką – visų šalies interneto svetainių katalogą? O jis buvo... Maždaug gero žurnalo storio...

Jau 2000-aisiais aš vairavimo egzamino teorinę dalį Vilniaus policijos komisariate laikiau kompiuterine programa. Jau vairavimo mokykloje uždavinius taip sprendėme.

Mano pirmasis kompiuteris, pirktas 2002-aisiais, buvo prašmatnus: 128 MB operatyviosios atminties, 30 GB talpos standusis diskas, netgi diskasukis (tiesa, neįrašantis) bei 17 colių įstrižainės monitorius per visą stalą. Atrodė įspūdingai, pirktas iš valstybės paskolos, teikimos studentams. Kainavo jis studentei, gaunančiai 168 litų magistranto stipendiją, įspūdingą sumą – 1000 Lt kompiuteris ir 700 Lt monitorius. Pažiūrėkite į dabartinio savo kompiuterio duomenis. Skirtumai įspūdingi.

Prisiminkite pirmuosius žaidimus: pasjansą „vorai“, kuris jo kūrėjų teigimu, buvo sugalvotas tam, kad pripratintų žmones naudotis pelyte. Strateginius žaidimus „Civilization“, „Stronghold“. Buvo ir šaudyklės, žinoma. Kadangi aš jų nežaidžiau, tai ir prisiminti sunkoka. Apie Word, Excel, PowePoint programas ir kalbėti neverta: niekas mūsų jomis naudotis nemokė. Mokėmės vieni iš kitų, bandymų ir klaidų metodu. Atsimenu, netgi tokia miela programėlė buvo, kuri mokė spausdinti akluoju metodu. Tai buvo ne mokyklos, ne universiteto programų dalis. Mes to mokėmės savarankiškai. Tai buvo savaime suprantama. O be to, ir įdomu. Po paskaitų eidavome į Skaičiavimo centrą, kad ten galėtume pasiieškoti įdomios informacijos. Yahoo ar Altavista naršyklėse (ar beprisimenate tokias?), kūrėmės savo pirmuosius elektronius paštus. Siuntinėdami CV ar rašydami darbus sėdėjome naktimis interneto kavinėse (naktinės valandos buvo ženkliai pigesnės).

Jau tada, XXI a. pačioje pradžioje, niekas nebeturėjo net menkiausių iliuzijų, kad bus galima apsieiti be kompiuterio.

Štai 2004-asiais Rokiškio verslo klubas suorganizavo mokymus įmonių darbuotojams. Užsirašiusiųjų buvo daug. Ėjome ir mes. Ne mokytis. Lapelio ėjome, pažymėjimo, ECDL egzaminus laikėme. Iki šiol to pažymėjimo taip ir neprireikė. Kam XXI a. gali prireikti pažymos, kad moki dirbti Word, Excel, Internet Exploer? Juk niekas neprašo pažymos, dovanokit, kad mokate vaikščioti ir kalbėti.

Vėliau atsirado kita svajonė – nešiojamieji kompiuteriai, nuostabiai patogu. Visas archyvas vienoje vietoje. Kauno technologijos universitete pradėjau studijuoti 2007 m. Jau pirmajame kurse mes kūrėme... interneto svetaines, egzamine dėliojome algoritmus. Photoshop, CorelDraw valdymas buvo privalomas. Antrajame laikėme braižymo AutoCad programa, 3ds max vizualizacijų egzaminą. Vėliau sekė kitos programos, įskaitant ir InDesign, be kurių jau tada buvo neįsivaizduojamas bet kurios redakcijos, leidyklos darbas. Mes net studijų knygelių nebeturėjome: atsiskaitymai buvo universiteto kompiuterinėje sistemoje. Tai buvo prieš dešimt metų.

Ketverius metus dirbu nuotoliniu būdu. Mano darbo vieta – kompiuteris, jo krepšys ir interneto modemas. Keliauja su manimi ten, kur patogu. „Rokiškio Sirenos“ numeriai visą vasarą į spaustuvę keliavo net ne iš Rokiškio rajono.

Namuose, kaip ir dera pagal formulę (n+1), dviems žmonėms yra trys kompiuteriai. Netgi mezgimo žurnalus nustojau pirkti: raštas kuo puikiausiai matyti ir ekrane. Televizoriaus nejungiau... kokius šešerius metus, ir, tiesą sakant, nepasigedome. Dulkes renka ir įrašantis DVD vaizdo grotuvas.  

Ir staiga matau – mūsų rajono rinkėjų išrinktas Seimo narys „ant visos Lietuvos“ pademonstruoja, kad nemoka Word įjungti. Kaip? Jūs man paaiškinkite, kaip? Kaip tai įmanoma? Juk prieš dvidešimt metų jo bendraamžiams buvo keturiasdešimt su trupučiu. Panašiai tiek, kiek mano tėvams. Mano tėvų darbo kompiuteriu stažas artėja prie 20 metų. Mama, medicinos seselė, mokėjo programuoti sudėtingą anestezijai reikalingą aparatūrą. Seselė. O čia vadovas, blyn. Vadovas.

Nesuprantu vieno: kaip tuometiniams keturiasdešimtmečiams galėjo būti neįdomu tokia naujovė, kaip kompiuteris?! Kuris, skirtingai nuo paprastų mirtingųjų, pavyzdžiui, studenčiokės iš daugiavaikės šeimos, jiems buvo laisvai prieinamas? Pats brangiausias, galingiausias, įdomiausias. Negi iš paprasto, žmogiško smalsumo nebuvo noro pabandyti jį prisijaukinti? Įsijungti nors vieną žaidimą? Parsisiųsti ir perskaityti įdomią knygą (žinau, žinau, nelegalu, bet visgi)? Pačiam parašyti elektroninį laišką? Keturiasdešimtmečiam žmogui? Tokia visą gyvenimą keičianti naujovė?

Atsakyti paprasta – tiesiog neįdomu. Kaip neįdomus pats gyvenimas. Kyla kitas natūralus klausimas: kaip galima kurti tai, ko nesupranti? Kaip galima kurti ateities įstatymus, o kartu su jais ir ateities tikrovę, nesuprantant visuomenės dabarties? Šiandien 80 m. babytė ne tik turi facebook, bet ir kas sekmadienį žiūri po kelias šv. Mišias. Babytės skaito laikraščius pdf formatu, babytės sugeba apsipirkti elektroninėje krautuvėje, bendrauti su anūkais ir proanūkiais Skype. O čia Seimo nariai...

Kokios yra šiandienos mūsų gyvenimo realijos? Word, Excel, PowerPoint yra minimali kompiuterinio raštingumo kartelė. Juk ir „KK2“ neprašė šio žmogaus nubraižyti savo kabineto 3D vizualizaciją AutoCAD ar 3ds max. Viso labo surinkti tekstą Word.

Ar gali suprasti propagandos, kibernetinio saugumo iššūkius žmogus, kuriam atsidaryti Word yra iššūkis? Ar jis suvokia, ką reiškia lietaus vandeniu užpilta Registrų centro serverinė? Ar jis suvokia, ką reiškia duomenų saugumas internete? Ar jis bent supranta, pavyzdžiui, kaip dirba freelanceris (laisvai samdomas darbuotojas)? O juk jis tuoj spręs dėl mokesčių pakeitimų. Ar toks žmogus bent iš tolo suvokia, kaip funkcionuoja šiandienos medicina, kai rentgeno nuotrauka, padaryta Rokiškyje, aprašoma Vilniuje? Žemės ūkis, kai daugelis procesų valdomi nebe grėbliu ar bidonu, o vienu mygtuko paspaudimu? Nuotolinis mokymas ir jo galimybės? Ar suvokia, kokių kompetencijų reikia mūsų šiandieniams moksleiviams? Juk jis kuria jų gyvenimą. Žmogus, kurio gyvenimas – būtuoju laiku, kuria valstybės ateitį mažiausiai dešimtmečiui priekin? Kur žiūri Valstybės saugumo departamentas, leisdamas Seimo posėdžius rengti nuotoliniu būdu? Man būtų labai įdomu sužinoti, kaip žmonės, nemokantys įjungti Wordo, juose balsuoja? Ir kas gali garantuoti, kad vietoj šito „informatikos genijaus“ ten nebalsuoja iš svetimos valstybės prisijungęs koks hakeris?

Mes į aukščiausius valdžios postus renkame žmones, kurių kompetencija, kompiuterinis raštingumas prilygsta valytojo? Apie prekybos centro pardavėjos kompetenciją nekalbėkime: jų darbo vietos seniai kompiuterizuotos. Ir įsivaizduokite, kas nutiktų, jei paprašytumėte tokį dėdę Maksimoj pasverti kad ir saldainius? Arba atskirti vieną iš penkių pomidorų rūšių. O jos atskiria. Sekundės greičiu. Tačiau kaip vaikai gąsdinami? Nesimokysi – dirbsi kasininku prekybos centre. Juk niekas nesako: nesimokysi, išrinksim tave į Seimą?

Kalbame juk ne apie techninę problemą – nesugebėjimą rasti ir paspausti Word ikonėlę. Kalbame apie pasaulio supratimą apskritai. Stebimės, kad neturime lyderių, strategų. O iš kur jų bus, jei renkamės būtąjį laiką. Kuriam jau prieš dvidešimt metų nebuvo įdomus jį supantis pasaulis, tad ką jau bekalbėti apie šiandieną? Kaip jis gali vadovauti žmonėms, kuriems technologijos – duonytė kasdieninė? Kaip mes, dirbantys sudėtingiausiomis technologijomis, galime elementariai tokius žmones gerbti. „Dėve dėve“, „Svetima gėda“, „Ką, pamatę tai, žmonės gali pagalvoti apie Rokiškį ir rokiškėnus“, – taip LNK „KK2“ vaizdelį šiandien komentuoja mano bičiuliai.

Gali būti aktualu: Dynamics 365