Naujojo Seimo darbas – ne sviestu patepta: kaip situaciją mato rokiškėnas T. Barauskas? (0)

Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Deja, nuo pat pirmųjų dienų susidaro įvaizdis, kad naujai išrinkto Lietuvos Respublikos Seimo darbo pradžia, toli gražu, ne sviestu tepta. Ir, nors Lietuva – ne Amerika, skandalų netrūksta ir čia: ažiotažą sukėlę socialdemokratų partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės politiniai viražai, piliečių protestai prieš formuojamą valdančiąją koaliciją, kurios sudėtyje – savo pasisakymais ne geriausią reputaciją užsitarnavęs Remigijus Žemaitaitis. Ar tikrai ta pradžia yra tokia sunki, kaip atrodo iš šalies ir ar minėtos aplinkybės trukdo sklandžiai pradėti darbus, „Rokiškio Sirena“ pasiteiravo Sėlos rytinėje apygardoje į Seimą išrinkto Tado Barausko.

– Pirmiausia pasmalsausiu, kokios emocijos valdė praėjusį ketvirtadienį, po duotos Seimo nario priesaikos, o toliau jau būtų įdomu sužinoti, kaip sekasi ir kiek ryžtingai esate nusiteikę darbams, kai tokia sunki atrodo ta pradžia?

– Pradėkim nuo priesaikos: prisiekiau, grįžau į savo vietą, bet to momento, kai po manęs priesaiką davė kitas žmogus, tikrai nepamenu. Sakyčiau, normali žmogiška emocija, juk pirmą kartą visos Lietuvos dėmesys nukreiptas į tave. Po to jau vėl pradėjau sekti. Rajono taryboje kai prisieki, tas momentas irgi jaudina. Dabar apie pirmuosius darbus: dirbu socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotoju. Pirmadienį darbas prasidėjo 11 val. – buvo seniūnų sueiga, kurioje aptarėme reikalus: susidėliojom komitetus, jų pirmininkus, pavaduotojus, visas proporcijas. Gintautas Paluckas jau buvo susitikęs su šalies Prezidentu Gitanu Nausėda, apsitarė dėl ministrų kandidatūrų. Neslėpsiu, norėtųsi lengvesnės tos pradžios, bet yra tokia, kokia yra... Galiu pasakyti atvirai: iš vidaus žiūrint viskas yra daug paprasčiau, nei vakare stebint antraštes portaluose. Paskaitau ir atrodo, kad ne toje vietoje dirbčiau, nes viduje procesas tikrai einasi labai normaliai.

– Viduje einasi normaliai, bet išorėje – visuomenės protestai prieš koalicijos su „Nemuno aušra“ formavimą.

– Aš į tą reikalą žiūriu kiek kitaip: turėjo dešinieji daugumą, valdžią, ir ją prarado. Aš matau tam tikrą pyktį ir susinervinimą iš anos pusės, bandymą suerzinti ir kiršinti visuomenę.

– O gal čia tikrai yra visuomenės nusivylimo, jei pradėsim nuo pat pradžių, kai socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė prieš rinkimus kalbėjo vienaip, žadėjo vieną, o rezultate – pasielgė, kaip pasielgė. Žiūrint iš rinkėjo perspektyvos, ji „pakišo kiaulę“. Aišku, ginsi partijos pirmininkę ir stosi į jos pusę...

– Neginsiu. Ir nereikia net rinkėjų – ir mano, mūsų, lūkesčiai buvo visai kitokie, ir mes tikėjomės, kad pirmininkė darys būtent tokį žingsnį – bus premjerė. Bet padarė kitokį. Žmogiškai aš ją suprantu, visgi, labai ginti šitoje vietoje neturiu dėl ko.

– Ar jums, partijai, jos pasitraukimas irgi buvo netikėtas, o gal, visgi, kažkas apie tai žinojo?

– Ar visiems – aš tikrai nežinau. Bet man tai buvo netikėta, nustebino, nes aš įsivaizdavau, kad ji bus premjerė. Ir mano lūkesčių ji šioje vietoje tikrai nepateisino.

– Tada gal nereikia pykti ir dėl protestų, juk V. Blinkevičiūtė sakė, kad sėkmės atveju į koaliciją su „Nemuno aušra“ tikrai neis. Dabar – pati pasitraukė ir, prašau...

– Tą kalbėjimą aš galiu palyginti su situacija kadenciją baigusioje valdžioje. Jei pažiūrėsim, maždaug, pusantrų metu atgal, prisiminsim, kaip Ingrida Šimonytė žadėjo po NATO viršūnių susitikimo atsistatydinti. Ir Vyriausybė sakė atsistatydins. Visi laukėm, bet, deja, lūkesčių jie nepateisino. Dabar – labai panaši situacija. Tie politikai – kaip politikai: ir kairėje, ir dešinėje kartais prisikalbam (šypteli – aut. past.).

– Tai gal reikia mokytis pasverti savo žodžius? Pasirodo, ne visi geba, net ir tie patyrę.

– Ir aukščiausio kalibro politikai prisikalba, visko būna. Kartais ir iš kantrybės išveda: išeini iš darbo ir „uuuuužž“ – spiečius žurnalistų su kameromis. Suprantu, jie dirba savo darbą, o mes – savo ir vakare pasižiūrim, kaip tas darbas visiems pavyko.

– Grįžkime prie valdžios formavimo aktualijų: sakei, kad tik iš lauko pradžia atrodo labai sunki.

– Patys žinom, kas kiek vietų laimėjom, kokios kvotos, susidėliojom ir problemų nėra. Jei sakytų, kad mes čia paskutinius balsu renkame, kalbiname, bet taip nėra: seimo pirmininką ir pavaduotoją išsirinkom nubalsavę didele persvara, susidėjom komitetus, apsikalbėjom ir tiek iš opozicijos, tiek ir pozicijos, didelių prieštaravimų nebuvo. Susitikime buvo Liberalų sąjūdžio atstovė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Mindaugas Lingė ir labai dalykiškai buvo aptarti visi reikalai.

– Ar tokį sklandų darbą šiuo momentu matote ir ateityje? Jis – įmanomas?

– Tikrai įmanomas. Koalicija yra skaitlinga – 86 žmonės, tikrai galim priimti sprendimus ir nesam ant bedugnės krašto, kad kiekvieno balsavimo metu galvotumėme: „Mums užteks balsų ar ne“. Sprendimus priimsim.

– Dėl daugumos suprantu, bet ar galite pasitikėti pačiais žmonėmis? Kadenciją baigusiame Seime ne kartą matėme, kai koalicijos partneriai: Laisvės partija ir TS-LKD, pradėjo pyktis ir nebepalaikyti vieni kitų, nes: „Jūs nebalsavai už tą, mes nebalsuosim už aną“?

– Žmogiška... Ir pas mus dabar yra 86 žmonės, kiekvienas turi savo matymą ir suvokimą. Tikrai nebus taip, kad per ateinančius ketverius metus viskas eisis sklandžiai ir idealiai. Bus ir kibirkščių, ir pasibarimų viduje. Tuo net neabejoju. Rokiškio taryboje yra 25 žmonės, dauguma buvo mūsų – 17-os atstovų, ir ten pasibardavom. Aš neatsimenu tokios valdžios, kad nebūtų buvę tokių dalykų.

– O gal pameni, ar buvo kada nors tokia sunki naujojo seimo pradžia?

– Buvo. Tikrai nesame stebuklas ir ne vienetinis atvejis. Labai sunkiai sekėsi ir prieš ketverius metus. Jei pažiūrėsim dar toliau atgal, 2000-aisias socdemai Seime laimėjo 50 vietų, bet į daugumą nuėjo Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. Tik pusę metų dirbo kartu, labai sunki pradžia buvo.

– Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Ar tavęs, naujoko, neišgąsdino toks ne visai sklandžiai prasidedantis darbas naujoje vietoje?

– Aš politikoje jau 23 ar 24 metai. Nebelabai mane kuo benustebinsi (juokiasi – aut. past.). Žinau ko einu, žinau savo siekiamybes ir kelią, nuostatus, kryptį. Žinau, kad visko būna ir iš karto sakau – per ketverius metus visko dar bus: ir pasibarsim, ir „pasikoliosim“, ir vėl kartu dirbsim. Tas pats buvo ir prieš tai, ir prieš tai... Juk sakiau, kad politika be skandalų, kaip sriuba be prieskonių (juokiasi – aut. past.).

– Kiek aštresnį klausimą: prokurorai jau nori atimti R. Žemaitaičio neliečiamybę. Nors jis ir pats yra sakęs, kad jei prokurorai to sieks, jis – atsisakys. Taigi, jei taip nutinka..?

– Nieko čia aštraus. Koalicijos sutartyje įtraukėm punktus, kad mūsų koalicijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra vietos antisemitizmui. Antras dalykas: yra numatyta, kad jei mūsų koalicijos žmogų norės patraukti į baudžiamąjį procesą, jokių ėjimų į Seimą – tas žmogus ir atsisako. Kalbu ne tik apie R. Žemaitaičio atvejį. Taip yra sutarta ir jei bus kitų situacijų – jei „prisidirbai“, būk geras ir atsakyk už tai. O ant kitų galvos nelipk – eik ir aiškinkis, tavo reikalai.

– Tik pradedat dirbti, atrodo, turėtų būti darbiniai klausimai ir mintys, o čia pašalinis rimtas aspektas. Juk tas žmogus pasižymėjęs savo aštriu liežuviu.

– Aštriu... Bet niekuo kitu, tik aštriu liežuviu. Čia ir yra įdomiausia: gal tai buvo rinkiminė retorika, gal norėjo taip patraukti rinkėją ir, na, perlenkė. Tikrai perlenkė. Šioje vietoje tegul atsako.

– Ar šis klausimas, ši tema buvo aptarta su pačiu R. Žemaitaičiu derinat koalicijos sąlygas? Kaip jis reaguoja?

– Taip. Jei jau ir koalicinėje sutartyje įtrakti minėti punktai, tai, vienareikšmiškai, situacija yra apkalbėta. O kaip reagavo – sunku pasakyti. Jis irgi priklauso seniūnų sueigai nuo savo partijos, tai, ką aš žinau, žmogus dirba savo darbą. O kai ateis laikas atsakyti, aš įsivaizduoju, kad ir atsakys.

–  O kaip vertini visuomenės protestus? Vienas jau įvyko, ketvirtadienį planuojamas dar vienas. Valdžios vyrai protestuotojams irgi nepagaili aštresnių žodelių.

– Nereikėtų taip. Esame demokratinė valstybė, kiekvienas gali išreikšti savo nuomonę taip, kaip nori. Aš palaikau galimybę protestuoti, šnekėti, rašyti, žinoma, laikantis pagrindinio principo – nepažeisti kito asmens interesų. Ačiū Dievui turim tokią galimybę pasisakyti, nes jei jau nebeturėsim, būsim kaip Baltarusija ar Rusija...

– Na, darbai vyksta pilnu tempo, o ar jau susirinkai savo komandą?

– Kaip ir buvo kalbėta, Rokiškyje pusę etato dirbs Aldona Minkevičienė, Zarasuose – buvęs meras Nikolajus Gusevas, o Vilniuje patarėja pasirinkau Ramintą Šimkuvienę. Ji turi teisinį išsilavinimą, padės prie projektų. Ne kiek politikė, kiek techninė darbuotoja. Rokiškyje dar kalbėsiu su jaunimu: visuomeniniu pagrindu noriu pasiimti 2­­-3 patarėjus. Būtent jie turėtų būti aktyviausi ir labiausiai matomi, nes tikrai duosiu erdvės su manimi visur važiuoti ir dalyvauti, pasirodyti. Gal užauginsim Seimo narį ar būsimą Rokiškio merą (šypteli – aut. past.).

– Paskutinis klausimas: ar jau turi Seime kabinetą ir kur apsistosi tomis dienomis, kai būsi sostinėje?

– Pirmadienį kaip tik „dėliojo“ kabinetus: komitetų primininkai gaus tuos, kurie yra prie komitetų biurų, o antradienį visi kiti trauksim burtus. Apžiūrėjau gal 5 ar 6 ir visi jie, daugmaž, vienodi. Vieni gal truputį didesni, kiti – mažesni, bet dviese su patarėja susėsti prie stalo tikrai vietos užtenka. O dėl apgyvendinimo: iki gruodžio 20 d. gyvenu viešbutyje. Pabrėžiu – viešbutyje, ne Seimo viešbutyje. Kai jau išsikraustys senieji seimo nariai, parašiau prašymą, kad noriu bendrabučio. Praėjusioje kadencijoje, mano žiniomis, iš 72 kambarių tik 58 buvo užimti. Dabar sakė poreikis yra didesnis. Bendrabučio kambariai irgi bus skirstomi burtų keliu. Nesu „mandras“, kokį išsitrauksiu, tokį turėsiu.   

–Ačiū už pokalbį!