Nebaidytų idiotų kraštas – 4. Griežti pasmerktukai (11)

Birželio 23-ąją Rokiškyje buvo pasiektas tos dienos temperatūros Lietuvoje rekordas – 34 laipsniai. Panašu, kad perkaito Lietuvoje ne tik oras, bet ir politinė temperatūra. Orą, aišku, atvėsins liūtys su žaibais ir kruša. O politinės sistemos puodas, panašu, kad kunkuliuoja į rimtą krizę. Laimė, jau ir karštagalvių pusėje atsiranda vienas kitas protingesnis, raginantis mažinti politinės situacijos temperatūrą, kol ji dar neišmušė paskutinių sveiko proto saugiklių.

Didžioji mūsų jaunų, gražių, perspektyvių politikų bėda – esminis politiko trūkumas: jie neturi ne tik strateginio, bet ir taktinio mąstymo. Jie elementariai nesugeba apskaičiuoti ne penkių, trijų, o net vieno žingsnio į priekį. Ką ten kalbėti, jie nesuvokia elementarių savo elgesio pasekmių. Liaudis smaginasi skaitydama tekstus apie jaunuosius užingridus vulgaris. Deja, džiaugsmo čia maža: su tais žmonėmis, nežinia ką veikiančiais ir ką pametusiais politikoje, mums teks gyventi.

Šiuo metu Lietuva turi problemų iki ausų. Problemų iš niekur. Kurių nenurašysi nei priešiškai Kremliaus rankai (nors tokie bandymai yra nuolatiniai), nei Batkos purvinai letenai. Tos problemos padarytos lygioje vietoje, savo pačių rankomis. Ir ten, kur dugnas jau pramuštas, ne tik kad nereaguojama, bet kasama dar giliau.

Kokias tris esmines problemas šiandien įvardintumėte? Aš didžiausia problema įvardinčiau, sakykim tiesiai šviesiai, menkai saugomą sieną su Baltarusija. Antra problema – augantis visuomenės susiskaidymas, susipriešinimas ir demoralizavimas. Trečia – silpna politinė sistema su silpnomis partijomis, jų lyderiais, strateginio mąstymo stoka. Kuri šių problemų šiandien sprendžiama?

Pradėkime nuo sienos su Baltarusija apsaugos. Kokia tai siena? Tai NATO šalies siena, kalbėkime atvirai, su mums nelabai draugiška valstybe. Atminkite, kokios pratybos vyksta Baltarusijoje ir su kieno kariuomene? Kokia Baltarusijos visuomenės nuostata? Į Europos Sąjungą ir NATO, ar į suartėjimą su Rusija? Ir ką atsakė Baltarusijos demokratijos „švyturys“ ponia Cichanouskaja, paklausta labai atviro klausimo, kuris yra užsienio politikos esminis vardiklis – Krymas kieno? Kas jums dar neaišku? Mes de facto jau turime sieną su Rusijos protektoratu. NATO šalis turi prastai saugomą sieną su Rusijos prieangiu. Jums viskas gerai?

Kaip stiprinti sieną, turėtų būti kasdieninė mūsų politikų malda, pradedant dieną, ir ją pabaigiant. Kiek kilometrų sienos apsaugota šiandien: kiek tvorų užtverta, kamerų pastatyta, naujų pasieniečių priimta, o ne kiek gyventojų susirgo covid, dabar turėtų būti esminis žiniasklaidos klausimas mūsų valdantiesiems. Bet niekas tokių klausimų neuždavinėja. Net po to, kai pabėgėliai suorganizavo neblogą kipišą.

Ir kokią reakciją mes girdime? Cituoju mūsų premjerę: „Migrantų panaudojimas politiniais tikslais – tai, ką dabar matome Baltarusijoje – turi būti griežtai pasmerktas“. Jums nejuokinga? Na pasmerks, griežtai, griežtutėliai ir griežtučiausiai, na ir kas iš to? Jūs dar feisbuke naują patiktuką „pasmerktuką“ įveskit, bus daugiau naudos. Skaityti reikia Evangeliją ir mokytis iš to dviejų tūkstančių senumo teksto: medį pažinsi iš vaisių. Sprendimus irgi pažinsi iš vaisių. Apie kokius Vakarų pasmerkimų ir susirūpinimų politikos vaisius galime kalbėti? Vieninteltis klausimas, į kurį einant Anno Domini 2021-iesiems metams turime atsakyti yra: Krymas kieno? Grubiausiai aneksuota suverenios valstybės teritorija. Ir ką per septynerius metus visa giliamintiškoji Vakarų šalių politika šiuo klausimu pasiekė? Jau kartojuosi, bet pasiekė gilaus susirūpinimo Marianų įdubą ir dabar giliai besirūpindami kasa giliau. Primenu gilaus susirūpinimo adeptams, kad visų nekenčiamas Donaldas Trumpas bent jau Nordstream projektą buvo užlenkęs. Priminkit, ką padarė dabartiniai gilaus susirūpinimo rūpintojėliai? Jums dar klausimų kyla? O Vladimiras Putinas jau pleškina Didžiosios Britanijos laivui Juodojoje jūroje aplink ausis. Kaip sakoma, kurios žodžio „mano“ dalies nesupratot?

O pas mus kad ne diena, tai naujiena. Didžiausias Joninių klausimas mūsų „išmintingajai“ valdžiai yra tas, kad Prezidentas nepasirašė laiško, smerkiančio Vengriją dėl neva varžomų seksualinių mažumų teisių. Ant Lietuvos šiuo metu svarbiausios naujienos – škvalas su kruša, šitas kvailas laiškas ir kaip apsaugoti veją nuo kaitros.

Pas mus per kiaurą sieną migrantai varinėja, Pabradėje riaušes organizuoja, o mes užsiimam užsienio valstybių smerkimu, atleisk Viešpatie, dėl klausimų, kas su kuo miega? Jums viskas, ponai, yra gerai?

Antra riebi anos savaitės naujiena tai mūsų valdančiųjų karas su Prezidentu. Tiesa, kol kas tik facebooke. Ir šis karas jau negailestingai pralaimėtas. Visa, ko dabar reikia ponui Gitanui Nausėdai Simono Daukanto aikštėje – tai išlankstoma kėdutė, pakelis traškučių ir gaivaus gėrimo su ledukais stiklinaitė. Daugiau jam nieko nereikia daryti. Kaip toje japonų patarlėje: sėdėti prie upės ir laukti, kol ja ims plaukti politiniai patys žinote kas. Visa, ko reikia G. Nausėdai, jo politiniai oponentai kol kas daro už jį. Geriausias to ženklas: jau Prezidento kritikai valdančiuosius ragina „stabdyti arklius“. Tie raginimai kol kas dar bando išsaugoti mūsų politikos vėplių orų veidą, cituoju, nespauskite prezidento į kampą, kad jis netaptų antruoju Paksu. Bėda ta, kad prezidentas suvis ne kampe. Kaip tik jis elgiasi strategiškai apgalvotai, ramiai ir be didelių pastangų dėdamas pamatus antrai kadencijai. Kol jo galimi varžovai drasko savo politines perspektyvas į skutelius. Patys.

Paaiškinsiu detaliau: mūsų negudrėliai valdžioje bando kandžioti prezidentinių kelnių klešnes už tai, kad jo patarėjas išėjo bendrauti su neteisėto mitingo dalyviais ir pabendravo, įsivaizduokit, su „nusikaltėliu“. Nors patys, svaigdami apie žmogaus teises, apie tai, kaip negalima imigrantų vadinti „nelegaliais“, siekdami užtikrinti kalinių ir kitų marginalizuojamų visuomenės grupių teises, bando uždėti stigmą žmogui, kuris atliko bausmę. Jei jis kalėjo, tai ką, su juo kalbėti nebegalima? Kalbėti, primenu politikos dundukams, nereiškia bičiuliautis, brolautis ar pan. Aš irgi gyvenime esu ėmusi interviu su iki gyvos galvos nuteistu žmogžudžiu. Tačiau tai nereiškia, kad aš su juo bičiuliaujuosi. Skaitant kai kurių pasisakymus, kyla negeras įtarimas, kad tam tikruose burbuluose tam tikros medžiagos dekriminalizuotos anksčiau laiko ir didesniais kiekiais.

Kalbant apie „neteisėtą“ mitingą, tai didesnės strateginės klaidos, kaip neleisti protesto mitingo, kas yra absoliuti konstitucinė ir žmogaus teisė, kaip ir susirinkimų, žodžio, sąžinės laisvė, buvo daugiau nei kvaila. Ir idiotiškesnio termino nei Vilniaus mero sugalvotas „atmazas“, kad tai ne protestas, o „politinis festivalis“, nesugalvosi. Neleisti protesto mitingo, kai vyksta spektakliai, koncertai ir kiti renginiai, yra... stipru. Ir atėjus tam tikram laikui tai bus priminta.

Prezidento pozicija yra aiški ir logiška. Brolautis su dabartine valdžia ir jos rėmėjais jam apskritai nenaudinga. Tai ne jo rinkėjai. Kad ir kaip jis jiems pataikautų, už jį nebalsuos. Ir taškas. Atvirkščiai, matydamas, kaip ši valdžia nuolat klysta lygioje vietoje, jis dabar ramiai, nieko nedarydamas renka liaudies simpatijas. Kol kas to užtenka. Tai, kad mūsų Prezidentas ne pats stipriausias politikas Visatoje, ir taip aišku. Bet artėjančių politinių permainų fone jis gali tapti būtent tuo stabilumo garantu.

Kokios permainos gresia? Jau ne kartą rašiau, kad mūsų politinė sistema silpna, nėra lyderių. Konservatoriai, pati stambiausia dešinioji politinė jėga, įžengė į, švelniai tariant, kanibalizmo etapą. Jokios ryškesnės konservatoriškos politikos kol kas nematyti. Vyriausybėje toną diktuoja Laisvės partija, o konservatoriai, bėgdami paskui ją, išbarstė pamatines savo vertybes, dėl ko už ją balsavo rinkėjai. Konservatyvizmu su jo vertybėmis ten jau nebekvepia. Jei rinkėjui patinka liberaliosios vertybės – jis balsuos už Laisvės partiją ar už liberalus. Kam jam dar viena partija – dviejų išvardintųjų klonas? Kiek tenka bendrauti su konservatoriais, nuotaikos bent jau provincijos skyriuose niūrios. Ir kiekvienam partinukui dabar tenka atsakinėti į nemalonius klausimus iš serijos „o jūs rimtai?“ Štai kaip konservatoriai man, jų rinkėjai, gali paaiškinti, kaip du žmonės, kuriuos aš išreitingavau į pirmąjį penketuką – Karo akademijos buvęs prorektorius Valdas Rakutis ir buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius saviškių buvo apšaukti Kremliaus pakalikais? Galite man tai paaiškinti? Ar jūs su sveiku protu susipykot?   

Pats konservatorių būsimas pasodinimas ant opozicijos „nusiraminimo suolelio“ gal būtų ir ne toks blogis, jei kitoje pusėje nebūtų to paties, dovanokit, bardako. Socdemai nusilpę, žalstiečiai irgi pjaunasi. Kas tokioje makalynėje gali tapti valdančiąja politine jėga? Akivaizdu, kad yra didžiulė sisteminė krizė, sąlygota trisdešimt metų trunkačio totalaus nepasitikėjimo politinėmis partijomis. Jau dešiniojo sparno apžvalgininkai juokauja (kol kas), kad bus didelis džiaugsmas kitame Seime pamatyti socdemų, žalstiečių daugumą ir palengvėjimo atodūsis, kad ten neatsiras visa puokštė marginalų.

Ir su marginalais daromos esminės politinės klaidos. Pirmiausia, kiek galima visur makaluoti Paleckius, Lekstučius, Celofanus ir kitokius pašalio veikėjus? Paleckis mitinge šen, mitinge ten, Lekstučio ranka ten, koja šen. Jūs dar daugiau už dyką pareklamuokit juos, o paskui verkit, kad A.Paleckis išėjo Seimo rinkimuose vienmandatėje į antrą turą. Kuo daugiau jūs tuos veikėjus visur makaluojate, tuo didesnė tikimybė, kad kurį nors išrinks kokios savivaldybės tarybos nariu, meru ar Seimo nariu. Tačiau tai viršūnė, kurią šitie seniai nurašyti, palaidoti, o dabar žioplių dėka atgaivinti veikėjai gali pasiekti.

Baiminamasi Pakso-2. Jei manote, kad kažkuris iš aukščiau paminėtų juo bus, esate mažų mažiausiai naivūs. Jei dabartinės valdančiųjų klaidos ir sukurs Pakso-2 fenomeną, tai Paksius antrasis bus, kaip ir pirmasis, absoliučiai meinstryminis projektas. Kodėl? Primenu, kad Rolandas Paksas, su visais jo ryšiais, buvo KONSERVATORIŲ Vilniaus meras ir KONSERVATORIŲ premjeras, pakeitęs poste Gediminą Vagnorių. Ar kažkam atmintis per trumpa tą prisiminti? Iš R. Pakso aplinkos ta pati Rūta Vanagaitė, kurios ausytės išlindo apdrabsčius purvais Adolfą Ramanauską-Vanagą, kas buvo? Taigi Vilniaus aukštuomenės pažiba, LIFE teatrų festivalio rengėja. Kaip patogu tokius dalykus kartais pamiršti, ar ne? Suvokite viena: ateiti į politiką ir joje kažką laimėti reikia, visų pirma, resursų. O jų marginalai, ačiū Dievui, neturi, ir niekas į juos rankų neteps. Kita vertus, įdomu, kas iš politikų sudarys sandėrį su Šėtonu? Kadangi dabar ateiti į valdžią naujai politinei jėgai situacija darosi vis palankesnė, politinės erdvės stebėsena turi būti ypač atidi.

Vienintelis būdas stabilizuoti situaciją – valdantiesiems pats metas nustoti svaigti apie laiškus, suolelius, ir imtis spręsti prioritetinius klausimus. Tačiau akivaizdžiai neturint strateginio mąstymo, laiškas, smerkiantis Vengriją, tampa svarbesnis nei nuosavos sienos apsauga. Užsienio politikos „pravalai“ jau akivaizdūs. Dar daugiau pasėdėkit ant šaligatvių, protestuodami prieš Lenkijos valdžią, dar daugiau meškiukų balionėliais per Baltarusijos sieną skraidinkit, labai padės. Apie esmines reformas – sveikatos, švietimo sričių – kol kas negirdėjome nieko. Nors būtent jos yra gyvybiškai svarbios. Akivaizdu ir aišku, kad ir karas su Prezidentu, ir keli būsimi rinkimai valdantiesiems jau pralaimėti. Klausimas dabar tik toks – su kokiais nuostoliais valdantieji į rinkimų tiesiąją išeis. Akivaizdu, kad nemažai „jaunų, gražių ir perspektyvių“ teks atsisveikinti su politika. Kitas klausimas, ar juos pakeisiantys bus geresni?