Praradimų metai: tu ir tavo dievai (II) (16)

Tęsiame praėjusių metų apžvalgą. Kitados rašiau apie senovės metraščius: jei kokiems nors metams buvo skirta daugiau nei kelios eilutės (pergamentas buvo labai brangus, skirtingai nuo begalinių feisbuko platybių), vadinasi, tie metai buvo turtingi įvykiais. Bandau įsivaizduoti, ką senovės metraštininkai parašytų apie mūsų dvarą (vyriausybę tskant), tačiau į galvą šauna tik klasikos epizodas apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Ir Michailo Bulgakovo nemirtingo kūrinio nemirtinga frazė: „Rankraščiai nedega“. O šalia jos – ir politologo Bernaro Ivanovo genialiai taiklus pastebėjimas: lietuviai – kaip raganosiai, turi trumpą atmintį.

Per šiek tiek daugiau nei vienerius valdymo metus, mūsų vyriausybė sugebėjo prisirinkti iškalbingų pravardžių, iš kurių švelniausias būtų moteriausybė. Mūsų ministerių kabinetas dar vadinamas bobausybe, pišiausybe, kvailiausybe. Naujausias epitetas, atsižvelgiant į pastarųjų dienų aktualijas, yra pusprocenčiai (nepainiokite su puspročiais, kad ir kaip norite). Paskutinį epitetą visuomenei įkvėpė paskutinių dienų aktualijos: paklausti, kiek kainuos vienas ar kitas jų sprendimas valstybei ir visuomenei, mūsų ministeriai jau sugalvojo standartinį epitetą „pusę procento BVP“. Tačiau, kaip sakė nemirtingas klasikas kurmis iš filmuko apie Coliukę, pusė grūdo per dieną – tai nedaug, tačiau per metus –182 ir pusė grūdo. Kaip sakoma, pusė procento BVP prie pusės procento, ir va...

Ko nori vidutinybė? Žinoma, patekti į istoriją. Juolab, kad ten, beje, ir už labai svarbius nuopelnus, aukso raidėmis jau įrašyti nekurių ministrų artimų giminaičių vardai. Kaip patys suprantate, trinti kelnes aštuonerius metus opozicijoje, kantriai laukiant savo progos įsiamžinti, ir po to parodyti, kad esi viso labo labai protingo ir įžvalgaus politiko... anūkas, sutikite, ne fasonas. O įsirašyti į istoriją nereiškia ant kokio nors istorinio paminklo raktu išbražyti „Čia buvo Gabrielius L.“. Reikia pasistengti pelnyti visuomenės akyse paminklą personalinį. Nors po kai kurių pastarųjų užsienio politikos demaršų kyla noras pasiūlyt liaudžiai pačiai susimesti ant paminklo mūsų užsienio reikalų ministeriui. Pigiau kainuotų, nei jo bandymai nusipirkti garbę ir šlovę.
Apie ką aš čia? Žinoma, apie „drakono nugalėtojąׅ“. Įsivaizduokit, net užsienio laikraščiai parašė. Dar viena labai tyliai praėjusi pastarųjų dienų naujiena, kurią dvaro poetams, matyt, buvo griežtai uždrausta skelbti miestų aikštėse beigi feisbuke, yra, žinoma tai, kad mūsų parlamentarų trijulė – Seimo Europos reikalų komiteto narys Matas Maldeikis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir socialdemokratė Dovilė Šakalienė tapo vieno Taivanio savaitraščio(!), „Taiwan Insider“ metų žmonėmis. Esant kitokioms aplinkybėms, apie tokį „pasiekimą“, savo reikšme prilygstantį maždaug tokiam, kad delfio portale mieliausių eglučių konkurse Rokiškio eglė laimėjo antrąją vietą, būtų triūbijama ant kiekvieno kampo. O dabar tik kuklūs maži straipsniukai naujienų portalų kampučiuose. Jokių ovacijų, jokio gyrimosi ir didžiavimosi. Kodėl?

Priežastis labai paprasta: Gabrieliaus kolegė ministerė garbanota šukuosena prieš kelias dienas paskelbė, kad 136 mln paramos verslui dėl Kinijos nepakaks. Padalinam 136 mln „ant trijų“, ir ką gaunam: po 45,6 mln „ant galvos“. Va tiek pinigine išraiška kainuos Lietuvai minėtųjų pagerbtųjų asmenų pelnyti diplomai rėmeliuose ir simbolinės statulėlės. Ir vėl gi nemirtinga klasika: o kieno sąskaita šis banketas, tiksliau vienos dienos garbė ir ditirambai? Labai liūdnai man primena šis reikalas tokio Boriso Sobolevo žurnalistinį tyrimą apie apdovanojimų teikimą vienoje kaimyninėje šalyje, ir vienos mūsų premjerės kunigaikštienės ordiną lygintuvo dėžutėje... Pasakysiu atvirai: susimesti ant trijų paminklų būtų pigiau. Dar ir išgarsėtume: paprastai paminklų gyviesiems mažai kur statoma.

O kad būtų aiškiau, ką reiškia tie pusprocenčiai ir milijonai ministrų lūpomis, pabandykime paskaičiuoti: 136 mln tai... Tai beveik keturi Rokiškio rajono metiniai biudžetai. Štai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija giriasi, kad šiemet... savivaldybėms iš valstybės biudžeto skirta apie 3,7 mln. eurų steigti 285 papildomoms mokytojų padėjėjų pareigybėms, taip pat padidintos lėšos švietimo pagalbai. Štai 2016 m. buvo baigtas toks Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras, kaštavęs valstybei 69 195 925,34 Eur. Už tai, ką išleisime drąsių politikų pridarytiems nuostoliams kompensuoti, išeitų du tokie mokslo ir inovacijų centrai. Planuojama, kad 2022 m. žvyrkelių asfaltavimui būtų skirta 550 mln. Eur. Primenu, 136 mln yra... viso labo ketvirtadalis šios sumos.

Tačiau 136 mln, kurių „gali ir nepakakti“ tėra tik ledkalnio viršūnė. Tiksliau tai, ką mūsų neitin gudrūs ministrai sugeba suskaičiuoti. O pramonininkai teigia, kad tikroji žala gali siekti ir milijardus Eur per metus (šaltinis: https://www.delfi.lt/verslas/verslas/ekonomistai-apie-galimas-kinijos-sankcijas-lietuvai-tai-butu-skaudziausia-kaip-galime-buti-nubausti.d?id=89026753).

Besididžiuojantiems, kad Lietuva tapo antrąją Islandija, reiktų priminti esminius situacijos skirtumus. 1991-aisiais Sovietų sąjunga buvo bankrutavusi, praskolinta ir yranti valstybė. Praėjus vos 9 mėnesiams po to, kai Islandija pripažino Lietuvą, Sovietų sąjungos neliko apskritai. O Kinija yra antroji ir auganti pasaulio ekonomika. Kada ji taps pirmąja, tai jau tik laiko klausimas.

Kaip elgsis Kinija? Pagal labai paprastą pavyzdį. Kartą prie liūto priėjęs šuniukas sako žvėrių karaliui: „Ei tu, eik su manimi kautis!“ Liūtas vikstelėjo uodegą ir ramiai pasakė „Eik šalin!“ Šuniukas loja: „Tada aš visiems žvėrims pasakysiu, kad tu bailys“. Į tai liūtas ramiai atsakė: „Geriau tegul apie mane sako, kad aš bailys, nei kad aš koviausi su šuniuku“.

Kinija pati su Lietuva nesikaus. Hibridinis karas, apie kurį taip mėgsta taukšti mūsų ministrai, tuo ir žavus, kad jame kaunamasi saviškių rankomis. Lietuvą nuaus ne Kinija. Lietuvai užpakalį nušlajuos pati Europos Sąjunga, kurios užtarimo „tavo apgynimo prašomės“ dabar lekia mūsų politikai. Kaip tai veiks? Paprastai.

Mūsų pusprocenčiai valdžioje, matyt, praleido beveik visą Civilizacijų istorijos kursą mokykloje (tais laikais, kai jie mokėsi, toks dar buvo dėstomas). Kinija yra puiki klasikinė Rytų civilizacija, dovanojusi pasauliui balnakilpes (pakeitė karybą iš esmės), popierių, paraką ir dar krūvą kitų svarbių išradimų. Kartu ir išties gilią politinę filosofiją bei kultūrą, kurioje veiksmai skaičiuojami ne mėnesiais (ir to mūsų politikai nesugeba padaryti), bet dešimtmečiais į priekį. Nepaisant to, kad tai yra antroji (o greitai taps pirmąja) ekonomika pasaulyje, tai visgi yra komunistinė šalis. Kinija vargu ar nusileis iki karo su šuniukais, skelbdama tiesiogines sankcijas Lietuvai. Kinijoje politika daroma ne taip. Kaip ir kiekvienoje Rytų imperijoje, Kinijoje kiekvienas žmogus gyvena, dirba, ir, atleiskite, gadina orą tik todėl, kad tai jam leidžia imperatorius Xi. Tai va, imperatorius ne lieps, ne įsakys, o mandagiai užsimins, kad savo šalyje nepageidauja „lietuviško kvapo“. Ir ši žinia kaip sniego lavina iš imperatoriškųjų rūmų čiūžtels į plačiuosius Kinijos miestus ir technologijų slėnius. O Kinijos verslas (o verslas komunistinėje šalyje gali būti tik patys suprantate kieno leidimu), uoliai linkčios galvas, klausdami, kaip ilgai iš jų įmonių sandėlių ir parduotuvių lentynų turi vadėtis „lietuviškas tvaikas“. Ir imperatoriaus Xi pageidavimas bus vykdomas su jį džiuginančių kareivijų uolumu. Ką reiškia „lietuviškas tvaikas“? Tai reiškia, kad kaip jau rašiau, jei gaminyje yra nors viena veržlė iš Lietuvos, tas gaminys Kinijoje nepageidaujamas.

O kas toliau? Kinija su jos 1,5 mlrd gyventojų, su kasmet augančia pramone, BVP, su turtėjančiais miestais yra itin viliojanti, godi ir ištroškusi rinka. Skirtingai nuo besitraukiančios ir senstančios Europos. Viskas, kas susiję su inovacijomis, vienaip ar kitaip susiję su Kinija. Ir nereikia guostis, kad JAV ir Europos įmonės perkelia gamybą iš Kinijos. Gamybą tai jos perkelia, o produktus pardavinės kur? Jau užpernai, užsidarius Kinijai dėl covid, pasaulis pajuto, kaip trūkinėja tiekimo grandinės. Kad paprasčiau suprastumėte, kas yra Kinija, susiskaičiuokite savo namuose esančius pagamintus Kinijoje ar turinčius Kinijoje pagamintų komponentų daiktus. Ar dabar jau suvokiate problemos mąstą?

Tiesioginė Lietuvos prekybos su Kinija apyvarta nėra didelė, 1,5 mlrd Eur. Tačiau šičia neįskaičiuota prekės ir paslaugos, kurios tiekiamos kitoms šalims, kuriose sukurtas produktas atsiduria Kinijoje. Problemų turi kiekviena įmonė, kurios gaminyje yra lietuviškų komponentų. Kalbant apie aukštąsias technologijas, kurios yra Lietuvos ekonomikos siekiamybė, kurios yra gerai apmokamos darbo vietos, pridėtinė vertė ir t.t., tai joje apskritai be Kinijos neapsieiti. Kodėl toks baisus kipišas kilo dėl Lietuvos atliktų tyrimų apie kiniškus mobiliuosius telefonus? Tik dabar buvo susizgribta, kad jie gali šnipinėti. O dabar prieikite prie savo interneto modemo? Koks jis? Ar tik ne „Huawei“?

Kas dabar nutiks? Lietuva neturi išteklių pati vystyti ir diegti moderniąsias technologijas, ji kol kas tą daro kaip „jaunesnioji“ kitų, turtingesnių ir protingesnių šalių partnerė. Kaip manote, ar labai užsienio įmonės apsidžiaugė sužinojusios, kad jų produkcija Kinijoje nepageidaujama? Kaip jos tai sužinojo? Visai ne iš oficialių kanalų, kaip mes įsivaizduojame. Joks Kinijos ministras nešūkaliojo, kaip mūsiškiai, kelis mėnesius „sankcijos, sankcijos!“ Tiesiog kinai verslininkai pranešė, kad partneriais pasirinko kitą įmonę. Kurios produkcijoje nėra lietuviškų komponentų. Va ir viskas.
Ir kas dabar bus? Kol kas situacijos analizė Lietuvoje, kurią atlieka, žinoma, dvaro ikanamistai ir šiaip poetai, labiau primena anekdotą apie saviįtaigos galią. Vyrukas nori į tualetą, tačiau šis užimtas. Iš pradžių jis kartoja: „aš nenoriu š***kt, aš nenoriu š***kt, aš visai nenoriu š***kt“. Paskui gi: „man nesmirda, man visai nesmirda“.

Kaip jau minėjau, Kinija Lietuvą baus pačios Europos rankomis. Žinoma, valstybiniu lygmeniu Lietuvai visos Europos šalys ir JAV politikai žadės paramą. Tą dabar bando įtaigiai iškomunikuoti mūsų dvaro poetai. Iš tiesų tai suveiktų, jei Kinija, kaip tas liūtas, imtų taršyti šuniuką. Tada visi jį gintų. Tačiau valstybiniu lygiu Lietuvos niekas nepuola ir nepuls. O paklaustas apie sankcijas, imperatorius Xi Vakarų politikams oriai atsakys: „ar aš šeimininkas verslininkams savo. Nenori, tai ir neperka. Kaip aš juos priversiu?“

Jei sankcijos būtų oficialios, su jomis būtų galima kovoti. O tų sankcijų... nėra. Vadinasi, ir Europos Sąjunga, ir Pasaulinė prekybos organizacija maža kuo gali padėti. Kaip tu priversi verslininką ką nors pirkti? Va čia ir yra hibridinio karo esmė. Karo nėra, kovoti nėra prieš ką, o prekės... nevažiuoja. Kas dabar bus? Europos vadovai bandys su Kinija sutarti kažkokį pereinamąjį laikotarpį, kad verslas galėtų tiesiog perkelti gamybą iš Lietuvos į kitas šalis. Va ir viskas.

Vakarų verslo akyse dėl mūsų politikų demaršo Lietuva tapo nepatikimu partneriu. Patikėkite, dėl investicijų kaunasi dešimtys šalių, konkurencija čia yra didžiulė. Atminkite, kad aukštosios technologijos yra pirmiausiai brangiai apmokamos darbo vietos, mokslo raidos, šalies pažangos laidas. Kiek Lietuva pati skiria mokslui vystyti? Va čia ir atsakymas, kodėl mums reikalingos tos užsienio investicijos. Ką reiškia nepaskelbtos Kinijos sankcijos? Visų pirma aukštųjų technologijų įmonių išėjimą ir tolesnį protų nutekėjimą. Net penkerių metų (tikrai ne trumpesnio laikotarpio) Kinijos rūstybė reiškia, kad mūsų šalis, geriausiu atveju, va tiek metų stovės vietoje. Pesimistai kalba, kad ekonomika gali būti nublokšta į maždaug 2010-ųjų lygį. Kol kas sunku prognozoti poveikį, bet viena aišku, kad gerai nebus ir 136 mln Eur neatsipirksime. Ar ne per brangiai kainavo Lietuvai ne kurių asmenų ambicijos?

O hibridinis karas jau skleidžiasi visu gražumu. Šalies politikai, patys nė euro neuždirbę, nė vienos darbo vietos nesukūrę, Lietuvos ir užsienio verslą kaltina... merkantiliškumu ir vertybių neturėjimu. Verslas į kovas dvarasklaidoje nesivelia: jis suka galvas, kaip greičiau ir pigiau vynioti meškeres ten, kur vyriausybės galvoja galva, o ne, atsiprašant... Žinoma, jis savo išvadas apie mūsų vargo politikus jau pasidarė...

Užsienio valstybių vadovai, žiūrėdami į mūsiškius, sukioja pirštus ties smilkiniu. Viešai, žinoma, demonstruoja pagarbą, o neviešai dabar raudoni nuo perkaitimo telefonai: iš vienos pusės spaudžia verslas „darykit ką nors“, iš kitos kinai maivosi. Ir klausia Europos šalių vadovai vienas kito, velniam šitiems idiotams reikėjo sugriauti kelis dešimtmečius sėkmingai balansuotą „status quo“ sistemą? Juolab, su niekuo nepasitarus ir nepasiklausus.

Kinai gi kikena į saują, gavę progą visam pasauliui prikišamai parodyti, kas būna su tais, kas drįsta drakonus liežuviais žudyti. Drakonas, susisukęs į kamuolį ant savo lobių skrynios (visgi tuoj bus pirma ekonomika pasaulyje), tingiai pro urvo angą vėpso, kaip iš visų pusių „lupamas“ „drakono nugalėtojas“.

Sako, drakonai ilgai gyvena. Taigi, greitos šio spektaklio pabaigos nesitikėkime.

O kur dar kiti „šventiniai fejerverkai“, kuriuos pažarstė mūsų vyriausybė? Nieko, apie tai dar turėsime progos pakalbėti... To be continued, kaip sakoma....