Pro kietai sukąstus dantis IV. Einamųjų reikalų ekspertai (35)

Prieš gerą mėnesį rašiau apie rajono tarybos pirmuosius veiklos metus. Ir bendrąsias tendencijas, ir opozicijos galimybes. Ilgai galvojau, ką parašyti apie dabartinę poziciją. Prisipažinsiu, ranka nekilo. Turiu nuvilti piktus komentatorius, kurie tikėjosi panegirikos. Jos nebus. Kaip ir didelės kritikos. Mat dabartinė pozicija yra neblogas einamųjų reikalų sprendėjas. Tai, kas viduramžių metraščiuose, taupant pergamentą, būtų aprašyta dviem sakiniais: tais metais buvo...

Žinoma, dabartiniai valdantieji už savo įvaizdį liaudies akyse turėtų būti gerokai dėkingi eksmerui Antanui Vagoniui ir buvusios valdančiosios koalicijos flagmanams „Tarvydis and co“. Mat po kone metų rietenų, kurie kuriuos suės, o po to per rinkimus ėmė ir pasibučiavo, bet kokia stabili valdžia yra savaime gėris. Ramybės ir stabilumo laikas būtų unikali galimybė rajonui susidėlioti prioritetus, jei ne keli bet...

Atrodytų, kad per metus priimta daug sprendimų. Išspręsta daug problemų. Jau ir ledo ritulio aikštelė su stogu. Ir Obelių „Žaliąją-2“ matyt, visgi, pastatys. Ir „komunalininko“ šiokios tokios permainos matyti. Ir autobusų parko. Ir Kriaunų bei Panemunėlio cirkus, išdidžiai mokyklomis vadinamus, pagaliau uždarė. Lyg ir gerai būtų. Jei ne bet...

Bet yra tas, kad Kriaunų, Panemunėlio mokyklos turėjo būti uždarytos prieš penkerius metus. O šiandien metas galvoti apie naują pertvarką. Per pusę metų rajone gimė 57 vaikai. Gimstamumo bumo, akivaizdu, nesulauksime. Jei dauginti matematiškai, tai šiemet galime tikėtis 120 naujagimių. Imkime patį optimistiškiausią variantą: jie visi liks augti mūsų rajone. Formuojant klasę, moksleivių skaičius dalinamas iš dvidešimties. Skaičiuojam, po septynerių metų bus 6 klasės moksleivių. Dabar Juozo Tūbelio progimnazijoje yra keturios, Senamiesčio progimnazijoje – trys klasės. Jau miesto mokykloms trūktų vienos klasės. O kur, dovanokite, Pandėlio, Kamajų Antano Strazdo, Juodupės ir Obelių gimnazijos? Aš jau nebekalbu apie Jūžintų ir kitas mažesnes mokyklas (kas kad paverstas didesnių skyriais. Vis tiek reikia išlaikyti ir pastatą, ir mokytojus. Taigi, vadinkime daiktus savaisiais vardais, yra tik kosmetinė reformos imitacija: lyg ir reforma, bet realus status quo išlaikymas.). Žinant, su kokiais vargais ir diskusijomis buvo uždaryta Kriaunų mokykla, akivaizdu, kad švietimo reforma bus vilkinama kiek tik įmanoma, toliau taškant pinigus ne mokinių rengimui, o pastatų išlaikymui. Gražių, suremontuotų pastatų. Vilties, kad pasiseks prisigraibyti mokinių iš kitų rajonų, turi nebent Pandėlys. Bet kai savų nėra, tai ir svetimų neprigraibysi... Vadinasi, kardinaliai reformai turi ruoštis jau šios kadencijos rajono savivaldybės taryba.

Komunalininko klausimas taip pat seniai turėjo būti išspręstas, kaip ir jo pirties. Rajono politikai pagaliau turi išmokti taisyklę: kad visiems geras, reiškia visiems blogas, o ypač sau. Taigi, sprendimus, kad ir kokie jie nepopuliarūs, reikia priimti laiku. Nors kartais tie sprendimai ir skaudūs. Ta pati problema ir su autobusų parku. Jis nugyventas taip, kad ir reformuot jau nelabai bėra ką. Netgi gerais, pelningais laikais, o ne krizės akivaizdoje, jį atnaujinti reikia milžiniškų investicijų ir esminių strateginių sprendimų dėl gyventojams išties, o ne parašais reikalingų, susisiekimo maršrutų.

Kiekvienas šių sprendimų sukėlė daug pykčio ir alaso, nes yra gerokai pavėluotas ir užtemptas. Ir visi politikai savo kabinetuose raudonais dažais ant sienos turi užsirašyt šventą taisyklę: kuo ilgiau vilkinamas problemos sprendimas, tuo sudėtingiau ir brangiau ją išspręsti. Čia, kaip, atleiskite, vėžys: nuo vienos ląstelės jis ilgainiui išauga į metastazių sankaupą, pražudančią visą organizmą.

Ar dabartinė rajono valdžia turi resursų tokioms problemos spręsti? Bijau būti blogu pranašu. Pusiniai ir kompromisiniai sprendimai – ne išeitis, kai reikia esminių. O esminiams klausimams spręsti reikia ir didelės drąsos, ir įžvalgumo, ir strateginio mąstymo. Dabartiniai valdantieji tik gesina ankstesnių paliktus gaisrus. Kurti ir strateguoti savo, kol kas dar nėra laiko. O ir drąsos būti šiek tiek negeriems bent daliai rajono gyventojų dar gerokai stinga. Artėjama į ceintotą: gyventojų skaičiaus spartus mažėjimas rodo, kad su esamais resursais išlaikyti to, kas buvo pritaikyta kone dukart didesniam (gyventojų skaičiumi) rajonui, nebepavyks. Atrodo, kad situacija akivaizdi. Tačiau strateginio mąstymo stoka yra didžioji ne tik rajono, bet ir Lietuvos politikų bėda.

Rajono meras Ramūnas Godeliauskas yra neblogas meras. Bent jau toks, dėl kurio nėra gėda. Šneka nedaug (pliusas), apgalvotai (antras pliusas), solidus ir ramus. Jo Achilo kulnas – komanda, arba užduočių delegavimas.

Pas mus įprasta, kad renginys yra vertinamas pagal tai, kiek „kalbančių galvų“ jame apsireiškė. Rajono vadovai turi išmokti esminę pamoką: jie išrinkti ne juostelėms karpyti. Aišku, matomumas švenčių metu duoda savo dividendų. Bet kiekvienas žmogus turi skirti laiko kokybiškam poilsiui, antraip gerokai krenta jo darbingumas. Ir laikas, iššvaistomas menkaverčiams renginiams, tai laikas pavogtas iš esminių sprendimų rengimo. Tai, atrodytų, akivaizdu, bet dabartinė rajono valdžia labai mielai lipa ant šio grėblio. Reiktų išmokti deleguoti pareigas dalyvauti renginiuose patarėjams, skyrių vadovams bei specialistams. Antraip liaudžiai gali kilti pagrįstų įtarimų, kad intensyvus lakstymas po šventes ir talkas yra tik būdas pasiteisinti, kodėl rimtiems sprendimams nebelieka laiko. Ne rajono vadovų darbas medelius miškasodžiuose ir braškes bendruomenėms sodinti.

Kita akivaizdi bėda, kuri jau šviečia tarp eilučių, būdinga visoms jaunoms arba neskaitlingoms politinėms jėgoms: kvalifikuotų lyderių trūkumas. Išretėjus judėjimo „Vieningi kartu“ pirmojo dešimtuko gretoms: Justinai Daščioraitei faktiškai palikus politiką, Tadui Stakėnui tapus Kūno kultūros ir sporto centro direktoriumi, Valerijui Rancevui – savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, tai jau ima atsiliepti tiek rajono tarybos, tiek ir paties judėjimo „Vieningi kartu“ veiklai. Pražiūrėta buvo esminis momentas: į atsakingas pareigas išėjusieji vadovai nebeturės tiek laiko, kiek anksčiau, judėjimo raidai, o užsiauginti bent jau kiek stipresnę (nekalbu apie lygiavertę) pamainą lyderiams dar nespėta. Apskritai, visos rajono politinės jėgos turi susitaikyti su tuo, kad ši problema bus vis skaudesnė. Tai protų nutekėjimo iš rajono pasekmė. O tie plika akimi matomi rajono visuomenę buriantys strategai ir lyderiai arba negali (nes yra uniformuoti pareigūnai arba dvasininkai), arba nenori (nes turi savo verslus, tikslus ir perspektyvas), veltis į politiką. Ir aktyvioji, intelektualioji rajono visuomenės dalis, nepasitikėdama politinėmis jėgomis, telkiasi apie jau plika akimi matomus kelis su politika nesusijusius traukos centrus.

Kas išlošė koalicijos klausimu, tai konservatoriai. Už patyrusių politikų – R. Godeliausko, Tado Barausko, V. Rancevo pečių jie gali augintis savąjį lyderį Andrių Burnicką. Neabejotina, kad jis jau ne taps, o yra bene vienintelis realus lyderis, kurį gali išauginti šios partijos rajono skyrius. Bendrasis konservatorių nuosmukis neaplenkė ir Rokiškio. Jo skyriaus perspektyvos matomos vien pažvelgus į nuotraukas facebooke. Be kelių jaunų veidų, tai, deja – jau būtasis laikas. Visi kiti lyderiai jau išsėmė politinio augimo perspektyvas. Taigi, artimiausius penkerius ar net daugiau metų A. Burnickas bus šios partijos kandidatas visuose galimuose rinkimuose: nuo mero iki Seimo. Jau mero rinkimų kampanija (dar iki rinkimų dienos) atskleidė, kad jis kol kas tik trečias-ketvirtas pasirinkimas. Esminė bėda – patirties stoka. Ir dabar tai saugus ir patogus laikas užsikamšyti šią spragą, susipažinti ne tik su teoriniu, bet ir praktiniu savivaldybės einamųjų reikalų sprendimu. Tai puiki proga augti jaunam lyderiui.

Rajono socialdemokratai – be abejonės, ryški koalicijos dedamoji. Skaudus jų skilimas praėjusios kadencijos metu atsiliepė rinkimų rezultatams. Jei nebūtų atskilę A. Vagonio šalininkai, dabar socialdemokratai ramiai mėgautųsi būdami didžiausia koalicijos dedamaja dalimi (4 socialdemokratų +3 A. Vagonio rinkimų komiteto mandatai). Jų stiprybė – gerokai anksčiau padaryti esminiai strateginiai sprendimai. Pavyzdžiui, aktyvus dalyvavimas bendruomenių kūrime, sėkmingas jaunų specialistų darbinės karjeros rengimas (prieš keletą metų buvo akivaizdžiai sakoma: nori gero darbo, stok į socdemus), jiems dabar leidžia turėti didelę įtaką rajono politiniame gyvenime, iš pažiūros tam nededant didelių pastangų. Tačiau tik iš pažiūros. Realiai, nors rajono taryboje šie politikai yra menkiau matomi, įtaką ir įdirbį jie turi didžiulį. Jiems palanki ir socioekonominė rajono situacija. Praktiškai politinių jėgų potencialas priklauso nuo gyventojų pajamų. Sunku tikėtis didelės paramos dešiniosioms jėgoms ten, kur vidutinė alga į letenas yra 729 Eur.

Pasakysiu labai žiauriai ir skaudžiai: pagal pajamas mūsų rajono gyventojai yra net ne socialdemokratų ir ne „žalstiečių“ elektoratas. Tai – komunistų partijos rinkėjai. Ir tik šių žmonių padorumas bei meilė savajai šaliai mus saugo nuo didelių nemalonumų. Todėl nereikia po kiekvienų rinkimų raudoti, kad „rajonas – raudonas“. Nes liberalai ir konservatoriai nepadarė nieko, kad būtų kitaip. Ir parodomuoju pastovėjimu prie paminklų toli nebenuvažiuosi.

Taigi, socialdemokratai bent mūsų rajone yra visiškai ramūs dėl politinės ateities.

Mažesniesiems koalicijos partneriams buvimas valdžioje yra tam tikra galimybė palaikyti savųjų skyrių gyvastį. O koalicijai tai yra auksiniai balsai.

Kol kas koalicija rami ir stabili, bent iki Seimo rinkimų. Priklausomai nuo to, kuris kandidatas laimės vienmandatėje rinkimų apygardoje, politinių jėgų svoris pačioje koalicijoje gali keistis. Tačiau iki tol dar lieka maždaug du mėnesiai.