Riekia kaška dariti. Arba viskas tik į gera (16)

Publikuota: 2021-10-18 Kategorija: Politika
Riekia kaška dariti. Arba viskas tik į gera
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ant nosies spalio vidurys. Laukėm ir sulaukėm tos šviesios dienos, kai sergamumas covid-19 pasiekė neregėtas iki šiol aukštumas. Vyriausybės laivelyje lengva panika: jos numylėti ekspertai viešai kalasi: vienam tai skiepytųjų, kitam – antikvakserių epidemija. Kol ekspertai pešasi, pats peštynių objektas – visuomenės vakcinacija – seniai pamiršta kamputyje. Jei anksčiau vakcinuota visuomenės dalis paaugdavo nors jau nususiu procentėliu per savaitę, tai dabar iš visų didžiųjų portalų covid-19 rodyklių išimta esminė – kiek gi visuomenės pasiskiepijo bent vienu skiepu. Rezultatas įdomus, vienok: kaip prieš tris savaites sustojo ties 63 proc. riba, tai toks ir liko. Galimybių pasas, skirtas nepasiskiepijusiems auklėti ir bausti, panašu, kad nesuveikė. O kitų priemonių, be pigaus papirkinėjimo šimtu eurų senjorams, mūsų valdžia, panašu, kad nesugalvojo.

Priminisiu, kai pernai Veryga nevaldė epidemijos, tai šiuo metu sergamumas covid-19 siekė 250 naujų atvejų parai. Dabar, kai mūsų kvailiausybė, jei tikėti įtakotukais, puikiai valdo epidemiją, naujų atvejų skaičius siekia virš 2800. Ir Bagdade, t.y. pas mus, kol kas viskas „ramu“. Jei pernai žiemą, esant, beje, mažesniam naujų atvejų skaičiui mūsų įtakotukai ištisai trydavo apie „lokdauną“: visišką šalies ūkio stabdymą dviems savaitėms, dabar gi, mūsų šaliai virstant juodąja epidemijos skyle, visiška tyla ir ramybė. Mat mūsų valdžia, it skęstantysis šiaudo, įskabinusi dantimis ir nagais savo vienintelio kūdikio – galimybių paso. Jei pernai tuo pat metu buvo kalbama apie šalies „lokdauną“, tai dabar gi niekas net nesvarsto, ar ne geriau būtų bent jau masinius renginius nors kažkiek riboti. Matyt, galymybių pasas, liaudiškai tariant, pišpasis, turi tokį pat poveikį corona virusui, kaip dichlofosas musėms. Pamojuok virusui galimybių pasu, ir iš karto užsilenks kojomis, persiprašau nuoširdžiausiai, spygliukais į priekį.

Mūsų kvailiausybė (ne todėl, kad ji man nepatinka, bet todėl, kad ką paima, tą sugadina) prieš visas pasaulio negandas kovoja iš esmės dviem būdais: popiergaliais ir komunikacija. Manyčiau, kad mūsų kvailiausybė greičiau liežuvį nusikąs, nei pripažins, kad galimybių pasas neveikia. Nors skiepijimo statistika juodu ant balto rodo, kad prieš gerą mėnesį pasiskiepijusių buvo 62 proc., dabar  63,4 proc. Tuomi tarpu sergamumas covid-19 esant suskiepytai bent pusei populiacijos, pasiekė neregėtas aukštumas. Praėjusią savaitę vakcinų fronte krito dar vienas karys: kai kurios šalys nutraukė jaunų asmenų, o Islandija – visų asmenų skiepijimą „Moderna“ vakcina. Mūsiškiai tyli, it pelės po šluota. O internete urduliuoja povandeninės srovės, kurių pagrindinis naratyvas – piktdžiugiškas kikenimas į rankovę „ką ir reikėjo įrodyt“. Vietoj oficialių paaiškinimų, vietoj valstybės specialistų pasisakymų – išdidi tyla. O paskui stebisi mūsų valdžios vyrai ir moterys beigi įtakotukai: o ko mūsų visuomenė nesiskiepija?

Užuot mėčiusi lėšas senjorų papirkinėjimui bei neveiksmingoms, seniai foniniu triukšmu tapusioms informacinėms kampanijoms, kurios, kaip bebūtų juokinga, leidžiamos pasiskiepijusiems skirtame prekybos centre, kvailiausybė net esant tokiam dideliam sergamumui, nesiruošia patikrinti, kaip gi susiformavo paskiepytųjų imunitetas. Juolab, kad jos pačios lakštingalėlė duomenų mokslininkas prabilo apie pasiskiepijusiųjų epidemiją. Pasitikrinti, kiek antikūnių susiformavo po skiepo, pilietis gali tik sumokėjęs apie dešimt pinigų. Ir laukti eilės testui reikia vos ne dvi savaites. Neišsiaiškinusi, kaip suveikė pirmos dvi vakcinos dozės, mūsų miela vyriausybė kalba jau apie trečią dozę. Tai nėra bloga idėja. Anaiptol. Bet leisti trečią dozę nežinant, kaip suveikė, ir ar apskritai suveikė pirmos dvi, tai jau įdomu. Jei kalbame, kad senjorų papirkinėjimas 100 Eur yra pigiau nei jų gydymas, tai gal ir nemokamas testas jau pasiskiepijusiems yra pigiau, nei jų gydymas? Juolab, kad mūsų valstybė šiuo metu rezerve turi per 2 mln. Vakcinos dozių ir jei kažkam tas imunitetas nesusiformavo, yra galimybės tokį žmogų perskiepyti. O ne leisti jam visur vazotis su galimybių pasu, rizikuojant ir pačiam užsikrėsti, ir aplinkiniams ligą parnešti. Apie būtinybę daryti antikūnių testus signalizuoja ir faktai, kad jau liga ima plisti ir ten, kur nepaskiepytųjų faktiškai nėra.

O ką tuomi tarpu daro mūsų valdžia? Mūsų didžioji vadė išleido aplinkraštį: rekomendacijas asmeninėms šventėms ir maldos namams. Du viename, tskant. Kas eilinį kartą parodo, kad bukenos valdžioje vis dar neįsisavino, kuo skiriasi koncertas, gimtadienio tūsas nuo pamaldų.

Kadangi, mėlyna padangė, dar niekada nebuvau tokia pavyzdinga katalike, kaip epidemijos metu, tai pamačiusi šitą kvailiausybės „miano“ kūrinį, tik pirštu apie smilkinį pasukiojau. Mat kyla pagrįstas įtarimas, kad tie bukulaurai-burundukai, kurie jį ruošė per epidemiją nė karto nebuvo bažnyčioje. Mat 90 proc. rekomendacijų: švęsto vandens neteikimas, relikvijų nebučiavimas, kaukių dėvėjimas, dezinfektantų naudojimas (atkreipkite dėmesį, kuo daugelyje bažnyčių per šv. Mišias kunigai plauna rankas. Pasufleruosiu: dezinfektantas šiuo metu yra ant kiekvieno altoriaus. Kur, kaip suprantate, bet kokie daiktai šiaip jau nededami), Komunijos dalinimas į rankas ir t.t., ir tt., bažnyčiose ir be valdžios pamokymų buvo ir yra paisoma. Nusiunčiau šitą „gromatą“ bičiuliui kunigui, norėdama paklausti, ką jis mano apie naujoves. Gavau atsakymą: „mes visada taip darėm“. Šitos rekomendacijos – iš serijos riekia kaška dariti. Nes imtis rimtesnių priemonių bent apsimesti, kad ta epidemija dar šiek tiek valdoma, trūksta jau ir smegenų, ir lėšų.

Kad lėšos išseko, rodo iškalbinga tyla įtakotukų fronte. Uždaryti šalį ribotam ar neribotam laikui nebesiūlo niekas. Nors beveik visos savivaldybės – juodos. Kur gi garsieji „geri vaikai mamų nelanko“, kur gi draudimai lankytis ne savo rajone, miestų tvėrimas dviem policijos ekipažais? Kur dingo visi tie baisiai naudingi pernykščiai epidemijos išradimai? Juk nepasakysi: mamos nelankyk, o į kiną, koncertą ar teatrą – prašom. Kas pasikeitė? Juk jei tikėti statistika, tai mes vis dar tebesam grėsme savo senoliams: rizikos grupėse jų pasiskiepiję tik kažkur apie 65 proc.? Kodėl valdžia bijo bent pyptelti apie nuotolinį ugdymą? Kas gi nutiko? Juk sergamumo skaičiai dideli, vietos ligoninėse sparčiai senka, o delta atmaina kur kas užkrečiamesnė, nei anksčiau. Kas gi pasikeitė, kad vietoj lokdaunų mūsų įtakotukai tenkinasi savo garbės diplomais pišpasių pavidalu?

Na, kai įtakotukas yra muzikantas, pasėdėti pusmetį be koncertų nekoks malonumas. Kai įtakotukas yra maisto restoranuose apžvalgininkas, sunku išlaikyti lygį, kai restoranai pusmetį neveikia. Kai ponia įtakotukė yra pramogų „ekspertė“, apie ką rašyti, jei visi filmai kompe peržiūrėti? Apie ką rašyti „nachaliavščikams“ kelionių „ekspertams“, jei ne tik Turkijos viešbučiai nesuteikia nemokamų nakvynių, bet ir reisų į Turkiją kurį laiką nebuvo. Iš ko gyventi inpupluencerėms nagų ir ragų specialistėms, kai visą pusmetį buvo draudžiama ir plaukiukus kirpti, ir nagiukus priauginti, ir antakiukus beigi lūpytes permanentiniu makiažu paišalioti? Tai čia tik neįtakotukės turėjo tenkintis tais valstybės kas mėnesį numetamais 257 pinigais. O įtakotukams sunku: brangaus gyvenimo regimybė brangiai kainuoja. Be to, ir kvailiausybė net nebešneka apie jokią paramą, jokias kompensacijas. Belieka liūdnai padlizintis vertinant vyriausybę 8/10, tikintis, kad gal gi susimylės, išmes kokią paramą ar reklamos kampaniją.

O mesti nebėra iš ko. Eksperimentas „kaip išgyventi nedirbant“ iš euforijos žengia į paskutinę stadiją, vardu „ekonomikos pagirios“. Paramos gauti nebėra iš ko. Vyriausybė kaip tik šiomis dienomis formuoja biudžetą, kuris yra, kaip čia mandagiau pasakius, labai optimistinis. Jos numylėti, iš rankytės šeriami „ikanomikos ikspiertai“ vis atviresniais tekstais užsimena apie būtinybę plikai nukirpti ir taip nestiprią viduriniąją klasę. Nes išlaikyti dosniomis išmokomis prišertą lodorių armiją nebėra iš ko. Ir kirpti nebėra ką: baigiantis paramai, epidemijos nustekenti verslai ima skelbti bankrotus. Ko ir reikėjo tikėtis. Skolingi jie ir tiekėjams, ir darbuotojams, ir Sodrai su Valstybine mokesčių inspekcija. Skolingi dešimtis tūkstančių. Teoriškai – tos lėšos yra valstybės pajamos, jos figūruoja prognozėse. O pabandyk jas paimti. Tos lėšos tokios pat popierinės, kaip ir pišpasis. Iš tos pačios serijos. Taigi, bankrotų banga reikš, kad valstybė negaus suplanuotų pajamų, o tūkstančiai darbuotojų taps bedarbiais. Kuriuos reikės išlaikyti.

Štai todėl ir tyli įtakotukai apie lokdauną. Dantis sukandę tyli. Mat Skvernelis ir Veryga su jų statistika – 250 susirgimų parai, buvo priešai. O šitie – draugai. Anys nedavė nieko. Šitie gal duos.

 

Deja, pasakos baigėsi. Prasideda gyvenimas. Su augančiomis energetinių išteklių kainomis. Su įsisukančia infliacijos spirale. Ir grįžtančiu suvokimu, kad prispausdintais pinigais sotus nebūsi ir popiergaliais viruso nesustabdysi.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video