Rokiškio krašto garbės piliečio vardas – dekanui Eimantui Novikui ir labai skaudūs istorijos klausimai (video) (18)

Rokiškio rajono savivaldybės taryba sausio 29-ąją dieną sprendė, kam skirti Rokiškio krašto garbės piliečio vardus. Kandidatų buvo du – Rokiškio dekanato dekanas, Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas Eimantas Novikas ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Rokiškio iniciatyvinės grupės pirmininkas Leonas Jankauskas. Jei dėl E. Noviko kandidatūros didesnių ginčų nebuvo, tai dėl L. Jankausko nuomonės rajono tarybos narių dauguma susilaikė. Todėl kol kas Rokiškis turės tik vieną naują garbės pilietį. Pasiekta ir naujų istorinių atradimų. Tarybos narė Diana Meškauskienė viešai pareiškė: „Nesutinku, kad Sąjūdis buvo visa Lietuva“. Tokiu atveju, po trisdešimties metų, galbūt verta atgaivinti diskusiją, kas tas Sąjūdis visgi buvo: „kalbančios galvos“ prie mikrofonų, ar toji rokiškėnų minia nuo Kultūros centro laiptų iki Pašto pastato? Kieno buvo šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, minios žmonių prie parlamento ir televizijos bokšto? Kas juose stovėjo? Ne Lietuva?

Kaip išmatuoti dekano darbų vertę?

Rajono tarybos posėdyje nuotoliniu būdu dalyvavo visi 25 jos nariai. Nors Antanas Vagonis ir pranešė išeinąs iš rajono tarybos, jo mandatas kol kas dar nepanaikintas. Ir jis dalyvavo posėdyje.

Taigi, vienbalsiai patvirtinus tarybos darbotvarkę, pereita prie su garbės piliečio vardu susijusių klausimų. Rajono tarybai buvo pasiūlytos dvi kandidatūros. Abiejų svarstymas išskirtas atskirais klausimais. Pirmasis tarybos dėmesio sulaukė dekanas E. Novikas. A. Vagonis pasiteiravo rajono mero Ramūno Godeliausko, ar yra galimybė pretendentui į garbės piliečio titulą pačiam dalyvauti posėdyje. Meras paaiškino, kad pretendentai paprastai į tokius posėdžius nekviečiami, kad nesusidarytų įspūdis, esą jie to vardo prašo.

Dekano E. Noviko kandidatūrą garbės piliečio titului pateikė visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“. Rajono mero patarėjai Vitai Mylolaitienei išvardinus, už ką dekanui siūlomas šis vardas, A. Vagonis vėl klausė: ar yra suskaičiuota, kiek pridėtinės vertės Rokiškiui atnešė dekano veikla. V. Mykolaitienė neslėpė: tokia suma nėra suskaičiuota.

Žmogus, paveldosaugininkams žinomas Rokiškio vardu

Dekano nuopelnus išvardino tarybos narė Aušra Gudgalienė. Ji atvirai kalbėjo, kad per septynerius metus, kuriuos Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijai ir Rokiškio dekanatui vadovauja kunigas E. Novikas, įvyko daugybė pokyčių, kurie davė didžiulę vertę ne tik pačiai parapijai, tikinčiųjų bendruomenei, bet ir Rokiškiui, jo vardo garsinimui. Tie darbai kartais buvo ganėtinai tylūs, bet šviesūs. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pavyzdžiui, paklausti apie esminius pokyčius Rokiškio bažnyčioje, daugelis įvardintų naujausius: šildomas grindis, atvertus archeologinius lobius. Tačiau yra ir daug kitų reikšmingų veiklų. Štai, pavyzdžiui, atvertas bažnyčios lobynas, surengta ekspozicija. Tai labai svarbu ne tik vietos žmonėms, bet ir turistams. Sutvarkytas bažnyčios apšvietimas taip, kad visu grožiu atsiskleistų neogotikinių skliautų, nišų didybė. Nuvalytos lubos, restauruotos durys, nuvalytas didysis altorius. O kur dar meno kūriniai, skulptūros, išgarsinusios Rokiškį? Skambantis sutaisytas varpas. Lankytojui įmetus pinigėlį įjungiamas bažnyčios apšvietimas. Šildomos grindys, kai kitomis žiemomis bažnyčios viduje buvo ir 15 laipsnių šalčio. Iš sandėliuko pilnaverte erdve tapusi šv. Juozapo koplyčia, papuošta vardiniais mecenatų vitražais. Bažnyčios vidinių erdvių atnaujinimo projektas, dekano globojami renginiai. Galima vardinti ir vardinti. Paskaičiuota, kad per septynerius E. Noviko tarnystės metus vien tik projektų lėšomis į bažnyčią investuota per 3 mln. Eur. Reiktų nepamiršti, kad Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – kultūros paveldas. Kiekviena vinis, laidas, langelis turi būti suderinti su paveldosaugininkais. Nors iki tol, kaip sakė A. Vagonis, patikrinus bažnyčios elektros instaliaciją, ją reikėjo uždaryti. Nenuostabu, kad valdiškuose koridoriuose veiklus kunigas gerokai įsipyko, gindamas savo požiūrį ir vertybes. Ir pats ne kartą pro blogai užvertas duris apie save girdėjo: „O, ir vėl Rokiškis atvažiavo“.  O kur dar sielovadinė, karitatyvinė veikla? Kuri, nemenkinant pirmtakų darbo, per dekano veiklos metus gerokai suaktyvėjo. Pradedant normaliai veikiančiu parapijos puslapiu, baigiant tokiomis šiandien aktualiomis veiklomis kaip „Išklausymo tarnystė“. Nereiktų pamiršti, kad dekanas skyrė dėmesį ne tik Rokiškio, bet ir savo aptarnaujamos Panemunėlio parapijos reikmėms, čia nuveikta daug gražių darbų, telkiama bendruomenė, rengiamos įdomios veiklos.

Nenuostabu, kad   dekano E. Noviko nuopelnus įvertino visi rajono tarybos nariai: jis  vienbalsiai patvirtintas Rokiškio krašto garbės piliečiu (balsavime nedalyvavo tik R. Baltrūnas, galima daryti prielaidą, kad dėl techninių kliūčių).

Kas susilaikys, balsuos prieš Sąjūdį?

O štai antrojo pretendento į Rokiškio krašto garbės piliečius Leono Jankausko kandidatūros svarstymas sukėlė nemenkų aistrų ir įplieskė ginčų pačioje rajono taryboje. L. Jankauskas siūlytas kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Rokiškio iniciatyvinės grupės pirmininkas.

Nors tarybos narys Stasys Meliūnas klausimo sprendimą norėjo suvesti į tradicinę „kairės“ ir „dešinės“ priešpriešą, tačiau tokia prielaida iš esmės yra neteisinga. Diskusija dėl L. Jankausko kandidatūros kilo dėl iš esmės trisdešimt metų nespręstų klausimų. Pirmiausia, paties Sąjūdžio veiklos specifikos: ar į jį žiūrėti kaip į visą visuomenę apėmusį reiškinį, ar kaip į grupelės žmonių didvyrišką veiklą? Šis apdovanojimo siūlymas, ganėtinai įdomi pernykštė Rokiškio verslo klubo iniciatyva išleisti ir išdovanoti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio simbolika papuoštus medalius, taip pat ir rajono tarybos narės Dianos Meškauskienės neatsargiai prasitarta, kad pernai grupė buvusių sąjūdiečių rinkosi kažkokioje sodyboje ir sprendė, ką apdovanoti, rodo, kad visgi linkstama Sąjūdžio veiklą vertinti ne kaip visos visuomenės nuopelną, o kaip tam tikrų „nusipelniusių“ žmonių veiklos lauką. Tuo tarpu šalyje tendencija yra kiek kitokia: nuo pat Sąjūdžio veiklos iki šiandien laikomasi tradicijos, kad tai visą Lietuvą, skirtingų įsitikinimų, patirčių žmones jungusi idėja. Ir vadovai buvo pagal principą „pirmas tarp lygių“. Netgi visos Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tuometis vadovas Vytautas Landsbergis iki šiol savęs netituluoja jo vadovu. Netgi kreipiant diskusijas į atskirų asmenybių klausimus, kaip pamatuoti jų visų indėlį, kuris vertesnis, pirmesnis? Juk Sąjūdis neįsivaizduojamas ne tik be L. Jankausko, bet ir be Algio Kuolo, Audronės Baltuškaitės, Eugenijaus Mikaliūno, kitų aktyvių žmonių. Kodėl iš jų tada pasirinktas tik vienas? Tuos klausimus viešai kėlė istorijos mokytoja sąjūdietė Teresė Gailiūnienė. Ir tarybos narys Vytautas Vilys teigė, kad jis pažįsta bent penkis sąjūdiečius, kurie verti tokio apdovanojimo.

Kita aktuali diskusijos kryptis – už ką turėtų būti skiriamas garbės piliečio titulas? Iki šiol formuota nuostata, kad titulas skiriamas konkrečiam žmogui už konkrečius, labai aiškiai įvardintus nuopelnus. Šioje diskusijoje ryškėja kita kryptis: apdovanoti asmenį kaip asmenų grupės ar reiškinio simbolį. „Leono Jankausko asmenyje apdovanosime visus sąjūdiečius“, – toks leitmotyvas skambėjo diskusijoje. Tokia mintis, nemenkinant L. Jankausko veiklos, kyla ir dėl jo veiklos aprašymo pateikimo formos. Galbūt galima buvo pateikti trumpesnį, bet kur kas konkretesnį jo veiklų aprašą. Pavyzdžiui, ką reiškia formuluotės: „ieškodamas galimybių jaunuoliams išvengti tarnybos sovietinėje armijoje“? Juk tas ieškojimas buvo, be abejo, konkretūs žingsniai: gal jis tuos jaunuolius įspėjo, slėpė, padėjo susiveikti kažkokius dokumentus? Tuomet vertėtų taip ir įvardinti. Arba „L. Jankauskas, kaip Rokiškio skyriaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas, buvo atsakingas ir vadovavo organizuojant rokiškėnų delegacijos vykimą 1991 m. Sausio 13-osios išvakarėse į Vilnių, ginti parlamento֧“. Vėlgi klausimas: jei jis nebūtų organizavęs, tai rokiškėnai apskritai nebūtų vykę ginti parlamento? Kiek rokiškėnų vyko ginti organizuotai, kiek – savarankiškai, be jokio vadovavimo? Tas pats su Baltijos kelio akcijos aprašu: „1989 m. rugpjūčio 23 d., „Baltijos kelio“ akcijos metu vadovavo rokiškėnų delegacijai“. Ar ji buvo oficiali delegacija? Atsižvelgti reiktų ir į tai, kad nemažai rokiškėnų į Baltijos kelią važiavo niekieno neorganizuoti, savo transportu, susitelkę į bendrą koloną. Tokios formuluotės, ypač pateikiamos rajono taryboje, yra labai slidžios, nes išlikę daug istorinių šaltinių, dar gyvi tų įvykių amžininkai, to paties Baltijos kelio dalyviai, įskaitant ir šio straipsnio autorę. Tokia diskusija neturėtų menkinti L. Jankausko indėlio, kuris, akivaizdu, kad buvo, ir nemažas. Bet tam reikalingos korektiškos formuluotės, kad nekiltų abejonių ir dviprasmybių.

Ir jau visiškai absurdiškai nuskambėjo tarybos nario, istoriko! Egidijaus Vilimo išsakyta mintis: „Kas susilaiko, balsuoja prieš Sąjūdį“. Kyla natūralus klausimas, kaip galima balsuoti prieš reiškinį, kuris įvyko prieš trisdešimt metų? Ar rajono tarybos sprendimas tą Sąjūdį panaikintų, iš istorijos išbrauktų, ar kaip?

Dėmesio vertas ir rajono mero R. Godeliausko paaiškinimas, kad L. Jankausko kandidatūra buvo pateikta nesilaikant procedūrose numatytų terminų, nebuvo laiko platesnei diskusijai su visuomene. O jos vien dėl jau šių klausimų, kilusių rajono tarybos posėdžio metu, akivaizdu, kad reikia.

Garbingas Valiaus Kazlausko poelgis ir įdomi D. Meškauskienės įžvalga

Ši diskusija rajono taryboje, nors patys aštriausi kampai buvo apgludinti, paliko gana nemalonų įspūdį. Dėl neišdiskutuoto, skubotai pateikto klausimo. Visgi buvo ir šviesių dalykų: tarybos narys Valius Kazlauskas pareiškė nusišalinąs nuo šio klausimo svarstymo. Tas sprendimas garbingas dėl to, kad leidžia išvengti abejonių dėl asmeniškumų.

Balsavimo metu kilo šiokia tokia pat sumaištis: V. Vilys sistemoje balsavo už, nors norėjo susilaikyti. Jis balsu, viešai pareiškė, kad jis per klaidą ne tą mygtuką paspaudė, ir nori susilaikyti. Suskaičiavus balsus, paaiškėjo, kad 11 rajono tarybos narių balsavo „už“, vienas asmuo – prieš, 12 tarybos narių susilaikė.

Posėdžio pabaigoje buvo suteikta proga pasisakyti tarybos nariams. O čia jau emocijos atskleidė įdomių niuansų. Štai D. Meškauskienė ne tik teigė, kad taip nuvertinta viso Sąjūdžio veikla. Maža to, ji tvirtai pareiškė: „Nesutinku, kad Sąjūdis buvo visa Lietuva“. Kaip tai suprasti? Tai kas tada buvo šimtatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose, stovėjo Baltijos kelyje, kas gynė parlamentą, televizijos bokštą? Sąjūdžio istorija yra gyvoji istorija. Yra gausybė šaltinių (rašytinių, garso ir vaizdo įrašų, nuotraukų), gyvi tūkstančiai tų įvykių amžininkų. Todėl ir reikalinga plati visuomenės diskusija ir apie jos indėlį, ir apie atskirų asmenų veiklą.