Sausio 13-ąją pasitinkant: istorija be dabarties yra vienakojė (17)

„Istorija be dabarties yra vienakojė“. Prisipažinsiu, tai ne mano įžvalga. Tai mano bičiulio ir mokytojo, kunigo mintis. Viena svarbiausių frazių mano gyvenime, kuri savyje jungia ir profesionalios istorikės studijas, ir, jau drąsiai galiu sakyti, ilgametį žurnalistės darbą. Ši frazė dargi apibūdina to, ką mūsų visuomenė daro su istorija, kaip mokslu ir vienu iš svarbiausių, kaip ir religija, mentaliteto ramsčių. Mūsų santykis su istorija, kaip ir su religija, su menu, kultūra, ekonomika, politika yra šizofreniškas: vieną akimirką mes šiuos dalykus pasirengę iškelti ant pjedestalo, skirti jiems sakralią pagarbą, o už kelių sekundžių sutrypti į purvą kaip apdergtą skudurą. Kodėl taip?

Atsakymas paprastas: tik dabar, keičiantis kartoms, atsiskleidė visas sovietinės sistemos baisumas. Mūsų visuomenė pamažu tampa ta baisiąja homosovieticus visuomene. Tik dabar, praėjus trisdešimt vieneriems metams nuo blogio imperijos žlugimo, visi jos nuodai, visa jos tulžis ir radiacija išsiskleidė mūsų visuomenėje. Kaip ežere ar jūroje naftos dėmė. Rodosi menka: vos vienos molekulės storio, o po ta dėme dūsta visa, kas gyva. Neturėdami kuo kvėpuoti.

Kodėl taip nutiko? Kodėl būtent dabar taip išsiplėtė ši dėmė, iš esmės žudydama mūsų visuomenę? Atsakymas labai paprastas – kartų kaita. Pažvelkime į savąsias šeimas. Kaip jos sutiko Nepriklausomybę?

Pradėkime nuo to, kad 1988-aisiais dar buvo gyvi žmonės, kurie buvo matę i pasaulinį karą, II pasaulinį karą, sovietų ir nacių okupacijas. Mūsų šeimoje tai buvo mano močiutė, gimusi 1914 m. Apie jos tėtį, prosenelį, žinome tiek, kad jis tais metais buvo pašauktas į caro armiją, mūšiuose pateko į vokiečių nelaisvę, dirbo anglies kasyklose ir prarado sveikatą. Močiutė savo dvi klases (o jos dabartines dvi klases toli lenkė mokslo kokybe) baigė nepriklausomoje Lietuvoje. Pirmąją sovietinę okupaciją ir nacių okupaciją ji buvo jauna mergina. Kuri buvo auklėta savo šeimos, parapijos ir jos jaunimo organizacijų dvasia. Tiek nacių okupacija, tiek antroji sovietinė buvo paženklinta asmeninėmis tragedijomis: daugelis tais lemtingais metais prarado ir savo bičiulius (ne tik lietuvius, bet ir žydus), mylimuosius. Ir net apverkti jų negalėjo. Kurie išgyveno, kūrė šeimas. Ne visada iš meilės, ir ne iš tokio reikalo, kaip dabar įsivaizduojame. Tekėjo ir vedė, nes reikėjo. Ir pasirinkimo didelio nebuvo: okupacijos, karas, tremtys ir laisvės kovos nusinešė mylimus žmones. Nusinešė ne tik juos. Daug kas prarado namus, pagrindą po kojomis.

Po poros metų nauji smūgiai – visiškai, kardinaliai gyvenimą pakeitusi kolektyvizacija. Laisvo žmogaus virsmas į kolūkinį baudžiauninką, turto atėmimas. Piktybinis jo naikinimas (kai po žiemos ūkininkės savo pačių karves kolūkio tvarte kėlė virvėmis, kai senelis palaidojo komsomolcų plikarūrių po ledu pavarytą eržilą). Kai samagonas buvo verdamas tam, kad gryčioje susėdę skrebai (taip mūsų kraštuose vadino stribus), nepatikrintų kluono, kur slėpėsi kaimo vyrai laisvės kovotojai. Kur gaspadinė apsimeta nepastebėjusi, kaip skrebai naršo spintą, kaip dingsta skarelė, laikrodukas...

Šita karta auklėjo mano tėvų kartą. Tėvų kartos auklėjimą galima pavadinti armonikos plėšymų: mokykla tempia būti pavyzdingais komjaunuoliais, o šeimos – šalies patriotais ir katalikais (rusų šeimos – sentikiais). Mūsų tėvų karta dar girdėjo, bet jau savo akimis nematė laisvojo pasaulio. Ji dar žinojo jo vertybes, juos dar mokė tie senieji, smetoniniai mokytojai Tokie, kaip šviesios atminties Vanda Vasiliauskienė. Kurie kad ir tarp eilučių dar mokėjo kalbėti tiesą. Išaugo pirmoji karta, kuri jau nebuvo laisvų žmonių karta, bet dar ir ne homosovieticus. Jiems tais 1988-aisiais buvo kažkur 30-40 metų. Būtent pirmosios ir antrosios kartos derinys ir lėmė tą Atgimimo laikotarpio sėkmę. Pažiūrėkite, juk ir Lietuvai neblogai klojosi tol, kol jai vadovavo žmonės, gimę maždaug 1930-1960 m. Jie, dabar labai neteisingai pravardžiuojami runkeliais, nusenusiais pensininkais, ir buvo tie, kurie tuos svarbius sprendimus ir pasirinkimus garbingai atlaikė. Jų patirtyje dar buvo gyva ir kolektyvizacija (jei patys jos ir nepatyrė, visgi jie gimė maždaug po 10-12 metų nuo jos pradžios), žinojo, kas yra darbas kolūkyje, ar mieste duonos stygius.

Tačiau jie jau visiškai nepažino tarpukario, politinių ir ekonominių realijų. Nes homosovieticus transformacija jau buvo jų kartos ženklas. Jei jie būtų bent kruopelę supratę apie ūkininkavimą, nebūtų žemės išdalinę trihektariais, ir nesvaigę, kad trūkstant degalų, javus pjaus dalgiais. Visgi šie žmonės buvo drąsūs priimti labai svarbius sprendimus: ir Sausio 13-oji iš esmės buvo jų pergalė. Nereikai pamiršti, kad Sausio 13-oji buvo tik viena diena. Kad iškovotą laisvę reikėjo dar ir įtvirtinti. Kad sovietinė totalitarinė sistema reiškė ne tik politinės Nepriklausomybės nebuvimą, bet ir planinę ekonomiką, totalitarine kontrole ir prievarta grįstą vidaus politiką, elgesio su artimu savo normas.

Tačiau ir šiai visuomenei totalitarinė sistema paliko baisius nuodus. Pradėkime nuo mentaliteto pagrindų – religijos. Drausdama išpažinti laisvai religiją, persekiodama už dalyvavimą religinėse apeigose, valdžia ugdė eklektišką, niekuo neįpareigojantį, jokio teologinio, filosofinio ir praktinio pagrindo neturintį „dvasingumą“. Kuriame sėkmingai sugyveno įvariausių tikėjimų nuotrupos ir elementarūs prietarai. Prisiminkite, koks nuo 1992-ųjų iki maždaug 2005-ųjų buvo horoskopų, ekstrasensų, hilerių ir kitų sukčių bumas. Mano močiutės kartai horoskopai ir ekstrasensai buvo kaip nuo žąsies vanduo. Ant Kašpirovskių ir vietinių jų atitikmenų pasimaudavo iš esmės jaunesni asmenys. Kurie neišmanė religijos iš esmės, todėl tikėjo ja ne kaip teologine, filosofine nuosaikia sistema, o labiau pagonišku prietarų ir zababonų rinkiniu.

Ta pati eklektika, homosovieticus bydlos filosofija: padlaižiauk stipresniems ir enk silpnesnius, kiaurai persmelkė visuomenę. Pisiminkite švelniai tariant, keistoką privatizaciją, bankus ir investicines kompanijas – vaiduoklius, artimus vergovei darbo santykius. Ir tai darė jau ne okupantai. Sukčiavo, plėšė, išnaudojo tai savi, bendrapiliečiai. Besivaikant greitų praturtėjimo šaltinių, iki plintuso lygio buvo nužeminti mokslas, kultūra, švietimas. Viena vertus, prisidengus šventomis misijomis ir vizijomis, skirtingai nuo tų pačių estų, kurie kaip mat išnaikino sovietinius kultūrnamius, mes pasirinkome tarnauti ir melstis pastatams, pačiai kultūrai palikdami tai, kas lieka nuo pastatų šildymo ir pusės vargano kultūros administratorės-valytojos etato. Taip ir išėjo kultūros namai be kultūros, o bibliotekos be knygų. Kaip meilės pastatams išraiška dar ir dabar gyva lengenda apie Landsbergio vyresniojo sugriautus kolūkius ir pavogtą šiferį. Tai daugiau pasako ne apie patį Vytautą Landsbergį, bet apie tos legendos platintojus.

Ta legenda, pramaišiui su valstybinių švenčių minėjimo apeigynais, kuriais, kaip ir sovietmečiu, buvo bandoma nesėkmingai parodijuoti šv. Mišių elementus: pamokslus pakeičiant kalbančių galvų nusišnekėjimais, o bažnytines procesijas – paminklų ramstymais su vėliavomis, gėlių atnašavimais ir apeiginėmis raudomis bet kokia, ir dažniausiai, netinkama proga. Ir kiekviena valstybinė šventė prasidėdavo ir baigdavosi pasakojimais, kaip mus... mušė. Mindaugą nužudė, Pilėnai sudegė, Kęstutį pasmaugė, apkrikštijo prievarta, Vytautas nesulaukė karūnos ir t.t. Vienintelė vieta, vienintelė pergalė ir fenomenas ištisoje raudoje buvo Žalgirio mūšis, keistai neįspaišęs į nuolatinių pralaimėjimų kontekstą. A, tiesa, dar buvo Lietuva nuo jūrų iki jūrų. Būtinai mitinge kokia egzatuota močiutė, pasidabinusi tautiniu sijonu ir karūnėle su trispalviais kaspinais (o jas šiaip jau nešiojo tik netekėjusios lietuvaitės, ir pernokusi 60-ies mergelė su karūnėle atrodo komiškai) egzaltuotai laužydama rankas prabildavo: „O, Lietuva, kadaise tu buvai didžiulė, kodėl dabar tokia maža likai?!). O apie sparnuotuosius husarus, apie lietuvių laimėtus mūšius, apie pergalingas laisvės kovas 1919-20 m.? Nea, negirdėjom. Apie juos egzaltuotos močiutės mergelių karūnėlėmis neišmano. Šitas saviveiklinis teatras kiekvienam sveiko proto žmogui kėlė tik pasibaisėjimą ir graudulį. Kaip ir pomėgis kelti trispalves kad ir ant kiekvienos tupyklos. Svarbu, kad būtų daug. Ir dabar ši karta įvairiuose minėjimuose organizuoja pseudoteatrus ir pseudoapeigas. Formuodama aukų, baudžiauninkų, kuriuos visi mušė, mentalitetą.

Mano karta sovietmetį matė ir prisimena gana gerai. 1987-aisiais man buvo aštuoneri. Kaip suprantate, kaip ir daugelis vaikų, slaptai ruošėmės ne tik Pirmajai komunijai, kuri buvo kaip tik 1987-aisiais, per Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Kokios reikšmės tai data, mes dar ir šiandien nesuvokiame, ir, bijau, kad sovietinio „dvasingumo“ be įspareigojimų ir praktikų sužlugdyta visuomenė jau ir nebesuvoks. Ne vienas buvome pakrikštyti slaptai, slaptai mokėmėsi religijos pagrindų. Slapta, nenuosekliai, be deramos praktikos ir tėvų pavyzdžio, mūsų religinis gyvenimas (jau laisvoje Lietuvoje!) buvo slapto pusrūsio lygmens, ir tokiu liko. Religiją mes suprantame ne kaip esmę, o kaip apeigų sąvadą. Netikit? Tiesiog paprašykit savo artimųjų iki 40 m. sukalbėti „Tėve mūsų“ arba sugiedoti „Viešpaties angelą“. Viskas, mes praradome visuomenę cementuojančią jėgą – religiją.

Mūsų karta jau neturėjo jokios valstybingumo patirties. Senelių pasakojimuose Lietuva buvo tolimas pasakų kraštas, su kuriuo mūsų kartos niekas nebesiejo. Mes savo santykį su Lietuva turėjome atrasti iš naujo. Vienas kertinių akmenų (kartu su religija) yra istorinė sąmonė. Formuojama per žmogaus santykį su savo tautos ir šeimos istorija. Deja, dėl nesibaigiančių švietimo reformų, kai nusireformavome tiek, kad istorijos, kuri studijuojama kaip procesas, mokoma skurdžiais testukais, mūsų santykis su praeitimi yra labiau asmeninis ir patirtinis. Kieno tėvai ar jis pats aktyvesnis, to ir santykis didesnis. Su tėvais stovėjome Baltijos kelyje. Atsimename Sausio 13-osios įvykius. Mano bendraamžiai jau 1997-1998-aisiais ėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Mano vyras savo tarnybos tėvynei stažą skaičiuoja būtent nuo tų metų. Kai laisvos Lietuvos kariuomenei tebuvo... septyneri. Mano kursiokai istorikai lankė jaunesniųjų vadų kursus.

Dar viena gelbėjančia ir klijuojančia jėga mano kartai turėjo būti Lietuvos kariuomenė. Prisiminkime 1919-20 m. Laisvės kovų sėkmę, ir su tuo susijusią tarpukario Lietuvos sėkmę, kaip drąsios, jaunos tautos kūrybos vaisių. Kurio, per savo negramatnumą, mes taip ir neišmokome pažinti. Tačiau mūsų visuomenė juk sovietinė, ir tarnybą laisvai savo šaliai, kiekvieno laisvo piliečio prievolę ir pareigą, šmaikštašikniai greitai prilygino jaunų sielų žlugdymui. Išvengti tarnybos kariuomenėje visose normaliose šalyse yra gėda, o Lietuvoje buvo dideliausia garbė. Ir buvo panaikinta šauktinių kariuomenė. O pasekmės? Paklauskite, kiek šiandienos jaunųjų politikų yra tarnavę? O jūs dar stebitės, kad mes Baltarusiją ir Kiniją liežuviais demokratizuojame. Laimė, kad protelis parėjo namo, ir privalomoji karinė tarnyba vėl atkurta. Tai teikia vilties, kad išugdysime geresnę už mus kartą.

Šita politikų karta neturėjo iš kur pasisemti asmenybę formuojančių ir ją kalibruojančių patirčių. Religiją nužeminę iki keturnedėlių ir prietarų apie dvaseles, medžiais ropinėjančias, mano tėvų karta ir perdavė tokį vaizdinį. Kuris XXI a. žmogui toks pat aktualus, kaip naginės ir kašikas. Pažiūrėkit, ko šiandien nėra bažnyčiose? Mano kartos su vaikais. Neturėdami religijos, kaip teologijos ir filosofijos derinio, kaip mokslo, kalbančio apie žmogaus sąžinę, mes patys pasimetėme lyčių įvairovėje, naukalbėje ir kitoje eklektikoje. Neturėdami kompaso, blaškomės nuo vieno kraštutinumo į kitą. Todėl mes niekaip ir nesugebame suformuoti švietimo ir kitų sričių reformų? Nes paprasčiausiai nemokame formuluoti tikslo. Nemokame atpažinti fundamentalių tiesų ir skirti jų nuo trumpalaikių įgeidžių. Vietoj tradicijos ir proto, vadovaujamės vienadienėmis emocijomis. Kurių viršūne tampa visuomenės nuostata žmogų laikyti tuo, kuo jis jaučiasi. Panašu, kad tuoj ir į pasą imsime rašyti: biškį moteris, biškį katė ir retkarčiais slibinas. Ir kaip atspėti, kuris šiandien iš jų su tamsta bendrauja?

Nužudę istoriją, mes nemokame modeliuoti ateities perspektyvų. Nematydami proceso, nesuvokdami priežasties ir pasekmės ryšio, nepažindami skirtingų kultūrų mentaliteto, elgesio modelių, šiandien kartojame kvailas klaidas vieną po kitos. Apie tai, kaip suprantame save ir savo šalį istorijoje, gavau puikų pavyzdį, paskelbusi feisbuke postą apie tai, kodėl reikia nusipirkti ir Sausio 13-ąją įsisegti neužmirštuolę. Feisbuko vištų kompanija suskato kudakuot, kad „nezabudka“ yra valstybinių simbolių žudikė. Dėve, dėve (čia ne korektūros klaida): kaip žemai žmogus turi vertinti šalies simbolius, kad manytų, jog juos gali nukonkuruoti gėlytė, segima vieną dieną. Tokiems galiu tik palinkėti: pareik, proteli, namo nors pavalgyt. Ir tai yra puikus pavyzdys, kaip negudrus žmogus, norėdamas sakralizuoti valstybės simbolius, čia pat juos sumurkdo į purvą. Apie masonus, Alzheimerio ligos asociacijas net ir kalbėti neverta. Puikus pavyzdys, kas yra simbolis, ir kaip jis naudojamas, yra žuvis. Žuvis nuo Antikos laikų yra krikščionių simbolis. Tačiau tai nereiškia, kad žuvies negalima piešti ant žuvies parduotuvės iškabos ar ant silkių pakuotės. Ir nusipirkę silkių pakuotę juk nesitikime ten rasti krikščionių. Ko norėti, jei dar prieš kelerius metus švęsti Sausio 13-ąją ne raudomis, o dainomis, kai kam atrodė šventvagystė. Ir jiems jaunimo argumentai, kad tądien mūsų tauta pasiekė didžiulę pergalę, negrojo.

Tai rodo, koks gajus mumyse apeiginis Pilėnų sindromas. Kuris visu grožiu skleidžiasi dabartinėje mūsų šalies užsienio politikoje su Baltarusija ir Kinija. Svarbu teisingai pasisakyti, gauti už tai į galvą ir eiti paverkti, kad primušė. O ko norėti iš tautos, kuri, kaip mokoma mitinguose, visur teisingai pasisakydavo ir elgdavosi, ir už tai ją nuolatos mušdavo. O tos vietos, kur ji elgėsi bent jau protingai, pavyzdžiui, Lietuvos krikštas, Krėvos unija ir pan., tai čia ne tik kad nesiskaito, tai laikoma didžiausiomis išdavystėmis. Mūsų niekas nemokė ir nemoko nugalėti. Moko apeigiškai pasiaukoti ir verkti.

Šie nedideli pavyzdžiai rodo, kad nužudę mokslą ir kultūrą, išugdėme vienadienius kurmiarausio akiračio platumo žmones. Nerekia stebėtis, kad fundamentalia meno šaka tampa gatvės performansas. Nes kitoks menas tiesiog nebesuprantamas. Pavojaus skambučiu tampa,kad Nacionalinės premijos laureatų tarpe nėra... rašytojų. Nesukuriame nieko, kas galėtų būti rimčiau už egzaltuotą mitinginę piguvą. Nemokame kalbėti, neturime bendrosios kultūros, ką bekalbėti apie strateginį mąstymą.

Netarnavusi kariuomenėje, kuri dabartinės visuomenės bendrąją raidą dabar jau lenkia ne dešimtmečiais, o šviesmečiais, mūsų karta neįgijo esminių įgūdžių: strateginio ar bent jau taktinio mąstymo, užduočių planavimo, įgyvendinimo, rezultatų patikros, kolektyvinio darbo, gebėjimo telktis užduotims, teisingos, o ne toksinės lyderystės. Būtinų kompetencijų, kaip žodžius ir partijų programas paversti darbais. Nėra ne tik atsakomybės, bet ir elementaraus savisaugos jausmo. Todėl ir politikos rezultatai tokie apgailėtini.

Ir nėra ko guostis, kad nevykusius valdančiuosius galima pakeisti. Visos pusės yra panašios. Iš visur dvelkia beviltiška nekompetencija ir bukumu, prastų režisierių ir prastų aktorių teatro spektakliais. Tai giluminė mūsų visuomenės krizė. Kaip matyti, būtent mūsų kartoje susipina visos homosovieticus formuojančios gijos. Kurių nebepaslėpsi jokiais brangiais kostiumais, gražiais postais ir neužmaskuosi jokiais užsienio universitetų diplomais. Kiekvienam, manančiam, kad prestižinio universiteto diplomas yra šventenybė, priminsiu, kad ir Pol Potas kitados baigė Sorbonos universitetą. Tik kad Kambodžos visuomenė nežino baisesnio žvėries už jį. Ir mums netoli iki jo, ar bent iki Kiseliovų ir Skabejevų. Ypač tada, kai mūsų portaluose jau ima rodytis straipsniai „iš ateities“. Belieka prisiminti dainelę: „Prekrasnoje dalioko, ne bud ko mne zhestoko“, nes panašu, kad greitai prireiks.

Ar mes turime kažkokios vilties? Kaip ir sakiau, istorija be dabarties vienakojė. Taigi ir straksime vietoje. Tiek, kiek gali karta, kurioje susijungė visos homosovieticus formuojančios gijos. Kaip toli mes nuvesime savo vaikų kartą?