Smėlio dėžės užsienio politika: kaip infantilai bandė batką perauklėt... Arba kodėl šv. Niekada – populiariausias nūdienos šventasis ir politikų globėjas (21)
Perfrazuojant vieną plačiuose sluoksniuose siaurai žinomos garažo grupės „Gliorija“ dainą „Mes esam politikai, mes „mylim“ savo šalį, tiktokų princai ir feisbuko karaliai“. Drakonų nugalėtojai... liežuviu. Daugiau nieko negalima apie šituos vargo politikus pasakyt. Na nebent, kaip barzda nedaro filosofu, taip ir politiko senelio paveldėta pavardė nedaro nei politiku, nei diplomatu. Kiek batkai begrasinom, tiek „Beloruskali“ traukiniai dundėjo, dunda, ir, sprendžiant iš verslo bendruomenės pasisakymų, dundės toliau. Panašu, kad iki 2023-ųjų.
Jei reiktų sugalvoti herbą mūsų Užsienio reikalų ministerijai, tai jai labai tiktų didžiulis juodas debesis. Ir devizas po juo: „Iš didelio debesio – maža lietaus“. Mūsų užsienio politika tokia: iš pradžių svaidytis žaibais ir perkūnais, o paskui, kai jau reikia rezultatų, apsimesti, kad niekas nepastebės... Deja, žaibais ir perkūnais dažniausiai svaidomasi spaudos konferencijose ir feisbuko įrašuose. O rezultatai? Rezultatų arba nėra, arba tokie, kad geriau jau būtų nepradėję griaudėti.
Kas gi nutiko? Nutiko tai, kad kaip prieš keletą metų vieno beraščio dėka atsirado terminas „vadibybininkas“, tai dabar kito sielos beraščio ministro dėka vakar atsirado naujadaras „vertibibinė politika“. Tai mūsų valdžios garsiai deklaruojama vertybinė politika, kuri veiksmais yra padėta pilvasopo būdelėje greta tualetinio popieriaus ritinėlio, ir iš esmės tam pačiam reikalui. Ir mūsų ministrai patys ten ją padėjo.
Mes demokratizavome Baltarusiją koncertais, meškiukais ir rateliais apie sieną. Nepadėjo. Tada, kai batka, surengęs idealią operaciją, nutupdė „Ryanair“ lėktuvą, skridusį į Vilnių, Minske, visi už galvų stvėrėsi. Oj, batka, dabar tau, ūsuotasis tarakone ir bulvenfiureri, bus. Buvo. Gausybė memų, demotyvacijų. O sankcijų – ne. Ar kas nors dėl šios operacijos nubaustas? Jūs juokus krečiat. Tiesa, šiomis dienomis iš Baltarusijos pabėgo dispečeris, kuris kaip tik tą lėktuvą ir tupdė. Nu ir ką? Nors ir visi Baltarusijos dispečeriai pabėgtų, tai nieko neduos. Nes nubausti batką priežasčių „n+31“. Trūksta svarbesnių dedamųjų – noro ir valios. Apie tai, kiek jų yra, pasižiūrėkit į Rusiją. Ji aneksavo Krymą, jos smogikai ne nutupdė, o numušė „MH-17“ keleivinį lėktuvą, kuriame žuvo beveik 300 keleivių. Ir ką? Putleris ne tik nenubaustas, jis dabar labai sėkmingai didina įtampą prie Ukrainos sienos. O Vakarų Europos politikai... kasa berods jau ketvirtąją gilaus susirūpinimo Marianų įdubą.
Bet gi Europa turi turėti pavyzdį. Tai – mes. Būti nepakantiems nedemokratiniams režimams, kalbėkime atvirai, nėra blogai. Tačiau kiekvienas vertybinės politikos žodis turi būti grįstas veiksmais. Antraip ji iš vertybinės staigiai tampa „vertibybine“.
Taigi, Lietuva, iš kurios panosės Minskas to lėktuvo nutupdymo būdu nukomunizdino tokį Romaną Pratasevičių (kas dar atsimenat tokį? Paskui mūsų politologai išrišo, kad jis galimai KGB agentas), ėmėsi auklėti batką. Auklėti, mes, žinoma, turime kuo. Vienintelė kiek apčiuopiama žala, kurią batkai (o kur kas labiau sau) galime padaryti, tai neleisti tranzitu gabenti baltarusiškų trąšų. Kadangi tai gana nemenkos pajamos mūsų valstybinėms įmonėms (Lietuvos geležinkeliams, Klaipėdos uostui), tai sankcijos labiau primena principą „supykęs ant močiutės, ausis nusišaldysiu“. Na bet tiek to. Jei jau susitarėm, kad taip bausim Baltarusiją, tiek jau to. Vis geriau, nei per sieną meškiukus skraidint.
Na, ir laukiame tos šviesios dienos, kai mes batką bausim. Visą vasarą mano bičiuliai fotografavo per Lietuvą dundančius „Beloruskali“ vagonus. Žmonės padorūs, patriotai. Vis laukėmė tos šviesios dienos, kai jie liks prie Baltarusijos sienos. Kada gi tos sankcijos ims veikti? Vienoje patriotus vienijančioje grupelėje parašiau: „Švintam Nigdi“ (taip mūsiškai, aukštaitiškai, vadinamas vienas populiariausių nūdienos šventųjų – šv. Niekada). Buvau aplota, kaip nepatriotiškas, nekantrus kenkėjas. „Berašte, palauk gruodžio 9-osios“, – rašė man „šviesūs“ feisbuko patriotai, sostinės stiklinių urvelių urvažmogiai. O dabar laukiu iš jų atsiprašymo ir rimtai svarstau galimybę nusipirkti krištolinį rutulį.
Taigi, perfrazuojant Senojo Testamento Pradžios knygą, brėško gruodžio 8-osios vakaras, aušo gruodžio 9-osios rytas. Seiman skubiai ant kilimo buvo iškviestas Lietuvos geležinkelių vadovas. Paaiškėjo, kad ši įmonė iš baltarusų paėmė avansą už kelis mėnesius. Tad traukiniai su baltarusiškomis trąšomis vis dar važiuos. Mažiausiai porą mėnesių. O tada kas? Tada išėjo verslas ir mūsų dundukams feisbuko ministeriams paprastuoju būdu paaiškino, kas yra sutartys, ir kad tranzitui sankcijos šiaip jau netaikomos... Nevykdant sutarčių, teks išparduoti Lietuvos geležinkelius netesyboms mokėti, ir tai dar gali nepakakti. Kitaip sakant, pigiausias ir bene vienintelis praktinis būdas sustabdyti tuos batkos vagonus yra arba išardyti geležinkelį, arba paskelbti laikiną (peraugantį į amžiną) bėgių remontą.
O tada jau kilo pasipiktinimo audra. Aišku, jei Lietuvos geležinkeliai būtų privatus verslas, būtų galima apkaltinti, kad įmonės vadovai – mažų mažiausia seni biobrai, o šiaip jau KGB įtakos agentai. Būtų atliktas žiaurus demaskuojantis žurnalistinis tyrimas „Relsų anatomija“ (relsai rusiškai – bėgiai). O dabar ir apkaltinti nėra ką. Lietuvos geležinkeliai – valstybinė įmonė. Pelno siekianti valstybinė įmonė (kaip iš jos reikalauja valstybė, t. y. jos akcininkė). Senus biobrus neapdairiai iš Lietuvos geležinkelių išpašalvonino dar senokai, prie susisiekimo ministro Roko Masiulio. Kodėl neapdairiai? Būtų palikę bent vieną, tai būtų iešmininkas surastas.
O dabar skandalo anatomija paprasta: dar spalį susisiekimo ministras buvo informuotas apie tą avansą. Gabrielius Landsbergis apsimeta nežinojęs. Nu ne pirmas kartas. Pas juos ten ir prezidento žinutės ar tai nenueina, ar tai pasiklysta. Žodžiu, įjungė durniaus režimą, gal, duos Dievas, suveiks. Nesuveikė.
Bėda ta, kad šitie kvaišos, kitaip ir pavadinti užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų negalima, nesuvokia, kad jie patys primėtė grėblių, ant kurių ir užlipo. Juk nuo vasaros Lietuvos viešojoje erdvėje ir buvo jų bei partiečių rankomis aktyviai diegiamas naratyvas, kad kai užkirsim kelią baltarusiškoms trąšoms, tai batkai parodysim. Tai liaudis prisipirko traškučių, spragintų kukurūzų ir gruodžio 8-osios vakarą pradėjo laukti spektaklio kodiniu pavadinimu „Mes batkai parodysim!“ Čia turėjo būti bene pirmasis per pastarąjį pusmetį bent jau vykęs garsesnis valdžios sprendimas. Taigi, visi laukė šio stebuklo ne ką mažiau, nei eglutės įžiebimo savo mieste. Eglutes tai įžiebė, o iš sankcijų išėjo… piš (nepainioti su PIŠ – premjerė Ingrida Šimonytė).
Kad bus piš, tai buvo aišku jau lapkričio pabaigoje. Kaip tik tada pasirodė keli straipsniai, kodėl tos sankcijos šiuo metu negalimos. Kurion vieton tada žiūrėjo Užsienio reikalų ministerijos komunikacijos specialistai ir analitikai, sunku pasakyti. Kaip gi viešųjų ryšių guru, įvaizdžio formuotojai, tiktoko ir feisbuko karaliai, pardon, per pažintis įtaisyti bukulaurai, pražiopsojo tokią kliurką? Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministerijos turėjo dvi savaites paruošti bent kažkokį apčiuopiamą paaiškinimą, kodėl jų užsienio reikalų politikos programos vinis gėdingai užlinko. Bet jie pasirinko „gudresnę“ stručio taktiką – o gal nepastebės? Naivuoliai. Kaip galima nepastebėti šitaip (jų pačių pastangomis, beje) išreklamuoto kultūrinio renginio?
O dabar ateina viešųjų ryšių pagirios. Užsienio reikalų ministras elgiasi kaip peraugęs vaikas. „Esu pasirengęs atsistatydinti, bet tegul sprendžia premjerė“. Kiekvienuose sužadėtinių kursuose psichologas poreles moko: niekada negrasink skyrybomis, jei nesiruoši skirtis. Suaugęs politikas ne grasintų atsistatydinimu, jis jau būtų atsistatydinęs. Bet mūsų ministeris savo kėdės laikosi įsikibęs dantimis ir nagais, todėl elgiasi pagal seną dainelę: „Du broliukai komsorgai, du broliukai partorgai. O aš, jauna komjaunuolė, kaime parašus rinkau. Ir pagavo man miškiniai, ištarkavo man š***kinę. Bėgsiu bėgsiu tekina, pas broliuką komsorgą. Oj broleli, baisi bėda, rupi druska š**kną ėda“. Nubėgo užtarimo pas premjerę ieškoti. Mat po šio fiasko ir patys didžiausi dvaro poetai jau atsuko jam nugarą.
Ir tas ieškojimas suveiks. Mat G. Landsbergis yra konservatorių, delegavusių nepartinę I. Šimonytę į premjerus, vadovas. Jei I. Šimonytė pasielgtų principingai, ji, visų pirma, netektų konservatorių paramos, ir atsisveikintų su premjero postu. Tai būtų kryžius ir jos tolesnėms politinėms ambicijoms kada nors tapti Prezidente.
Konservatorių partijoje irgi analogiška situacija be išeities. Atšaukti užsienio reikalų ministrą reiškia viešai visiems pripažinti, kad partija vadovu išsirinko nevykėlį, nesugebantį eiti net tokių, o ką bekalbėti apie premjero ar Prezidento pareigas. Pačiai G. Landzbergio politinei karjerai irgi šviečiasi riebus kryželis.
Net jei liktų dabartinė situacija, tai konservatoriams iš to maža paguodos. Čia jau kalbama ne apie tai, kad rinkėjai palauks dar trejus metus, ir gales išsirinkti, ką nori. Palikti taip, kaip yra, vadinasi, galutinai nuleisti į kanalizacijos vamzdį tai, kas buvo šios partijos prekės ženklas – vertybinę politiką. Tai, dėl ko už juos balsavo antrosios Lietuvos, įskaitant ir mane, rinkėjai. Ir galutinai tapti vieno miesto – Vilniaus – partija, įdomia tik sėdmaišių planktonui, ir dėl jo balsų konkuruojančiai su Laisvės partija. Sėkmės.
Protingiausia visgi būtų keisti užsienio reikalų ministrą. Pirmiausia, taip bent jau nunulinti įtampą su Vakarų partneriais.
Deja, ši situacija yra puikus pavyzdys, kodėl į valdžią negalima leisti gražiai kalbančių, bet nevykusių politikų. Kad G. Landsbergis sėdi ne savo vietoje, buvo aišku jau vasarą. Bet dėl aukščiau išvardintų priežasčių jis nepakeičiamas. Ir štai rezultatas. Kada mes pagaliau išmoksime rinktis dirbančius, o ne pliurpiančius?