Tie tiktokeriai, kurie apie vamzdžius negalvoja. O veltui... (14)

Prie vieno apžvalgininko straipsnio apie tai, kad Vilniaus plėtra be infrastruktūros po dešimtmečio ar kiek vėliau atsilieps jo gyvybiniams poreikiams, išaugo nemaža diskusija. Vienas, be abejonės, labai gudrus, išsilavinęs ir verslus jaunas pilietis parašė, kad tiktokeriai apie vamzdžius negalvoja. Puiki šios dienos realijų Lietuvoje kvintesencija.

Visų pirma, tiktokeriai apskritai mažai apie ką galvoja. Jie pas tėvelį ir mamytę (labai sėkmingos mūsų šalies demografinės, verslo skatinimo ir regionų politikos dėka) gana dažnu atveju yra... vienturtėliai. Jie, žinodami, kad kai tėveliai anksčiau ar vėliau užvers kanopėles, neišvengiamai paveldės mažiausiai kokį kampą Klumpiabaliuose ar kitame Velnio užantėlyje. O iki tol tie, kurie nesugeba pasirūpinti savo stogu virš galvos, nuoširdaus įkvėpimo kupini gelbėja pasaulį.

Tuo pačiu įgyvendindami sovietų svajonę, išreikštą garsioje dainoje: „naš adres ne dom i ne ulica, naš adres Sovetskij sojuz“ (mūsų adresas – ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas – Sovietų sąjunga). Dabartine naujakalbe toks klajoklis yra vadinamas... pasaulio piliečiu. Šiandien gelbėjantis nuo užterštumo Azijos upes, rytoj – nuo apipjaustymo Kenijos mergaites. Teoriškai – tai idilė. O praktiškai – peraugusių vaikų sambūris. Pribuišių – visur pritrypusių ir niekur neprigijusių – kultūra. Ką reiškė pribuišis – žmogus su vaikais ir vinzlais keliaujantis iš vieno kolūkio į kitą – paklauskite savo senelių ar tėvų. Jie turės ką papasakoti.

Toks žmogus, kuris neketina leisti šaknų, viena vertus, yra šiuolaikinės vartotojiškosios kultūros dirbk-pirk-mirk svajonė. Pažiūrėkite, ką perka tikras savininkas savo name ar bute. Jei rengia virtuvę – dairosi gerų, brangių, pagal jo poreikius suprojektuotų ir sukonstruotų baldų, į madą grįžta antikvariniai baldai, kurie tarnavo kelis dešimtmečius ištisoms kartoms ir dar dabar atrodo kaip nauji. Ką daro pribuišis? Pribuišis vartoja, jis suvokia, kad persikraustydamas nesusirinks savo baldų, savo knygų bibliotekos, nes išgabenti tai į kitą šalį, į kurią keliems mėnesiams ar metams nunešė akimirkos užgaida, yra tiesiog nepatogu ir per brangu. Mūsų kartos nebeįsirengia asmeninių bibliotekų ir retai bestato bažnyčias. Kaip ir mokyklas bei ligonines, beje...

Pribuišis perka pigius baldus į naują nuomojamą butą. Jam nereikia kokybės, kad tik tam kartui... Perka pigius drabužius, nes neturi kur jų saugoti. Paradoksalu, kad už miškų išsaugojimą, už planetos resursų taupymą atsakinga karta perka vienadienius, nekokybiškus daiktus... Tai jų, mažųjų ekonomikos šarikovų dėka, kol Europoje ir JAV siurbiama iš popierinių šiaudelių, kol sprendžiamos, atleiskite, karvių bezdėjimo problemos, Kinija, kurios neriboja jokie klimato kaitos svajų debesėliai, niekieno netrukdoma kuo ramiausiai teršia planetą ir įgyja vis didesnį ekonominį pranašumą. Tol, kol didieji svajų „ekologai“ perka vienkartinius „made in China“ daiktus. Kartu sukdami vis didesnį vartojimo ir teršimo ratą. Jų Dievas – kasmet naujas mobilusis telefonas. Tai, kas telpa kišenėje. Nes be kišenės ar lagamino jie daugiau nieko neturi. Jie nenori apsikrauti. Daiktais ir žmonėmis.

Antai jau tokius savarankiškus ir priežiūrai nereiklius gyvūnus, kaip katės, namuose pakeitė... kačių kavinės. Nes įsipareigoti gyvūnui, kai tu šiandien Vilniuje, ryt Londone, o poryt Balyje, sudėtinga. Ką jau kalbėti apie įsipareigojimus žmogui... Juk žmogus nepatogus: jis gali visai nenorėti rytoj į Balį. Ką ten į Balį. Gal jis tiesiog nori miego, kai tu naktį žiūri savo naujas atsisiųstas eilinio kultinio serialo serijas. Gal jis vietoj planų pakeisti pasaulį ima ir pareikalauja pirmiausia pasikloti lovą ir išsiurbti kilimą...

Kitaip sakant, užuot keitus pasaulį, pirmiausia atlikti savo namų darbus. Kol mūsų universitetai flūdina inovacijų vadybybininkus, Kinija, Indija ir kitos šalys flūdina... inovacijas. Kol mūsų mergaitės, sėdėdamos ant šaligatvio prie Lenkijos ambasados, rėkauja apie netobulą kaimyninės šalies įstatymų sistemą, tų šalių mergaitės sėdi universitetų laboratorijose kurdamos išradimus. Kinija įgauna vis didesnę ekonominę, mokslinę, industrinę galią, kurią išaugino naivūs ir kvaili europiečiai. O prieš ją kovojama... postais Tiktokuose. Nors kovoti reikėtų savo fabrikuose ir laboratorijose.

Kokybei, tiek fizinei, tiek dvasinei, reikia šaknų. Dvasios aristokratai didžiuojasi savo šeimų istorijomis (nebūtinai grafų ar baronų, tačiau jie jas bent jau žino, jie žino, kur giminės lizdas, kur palaidoti jo seneliai ir proseneliai, kaip jie gyveno). Dvasios aristokratai tuoktis renkasi savo parapijų bažnyčias, o ne laksto ten, kur bažnyčia gražesnė ir kunigas garsesnis. Ar jie iškvašę senbezdos? Ne. Tiesiog išsilavinęs žmogus (tuo jis ir skiriasi nuo šviežiai iškepto bukulauro su diplomu) suvokia, kad jį formuoja šimtų metų, dešimčių kartų mentalitetas. Ir to mentaliteto dalis yra atsakomybė prieš save, prieš giminę, prieš bendruomenę.

Sovietai ir naciai šiuos vietos ir laiko (pagrindinių žmogaus gyvenimo dimensijų ryšius) sėkmingai traukė: žmogus be praeities, tampa žmogumi be atsakomybės. Juk patikėkite, nušauti bevardį lenką Katynėje ar nuvaryti į dujų kamerą bevardį žydą iš Vengrijos, kur kas lengviau, nei pakelti ginklą prieš tą, su kuriuo bendravai, kurį pažinojai. Ir tamsiuose Lietuvos kaimuose žydšaudžiams, drįsusiems pasirodyti kaimo šokiuose, snukius išmaldavo. O Tiktoko karta, dėvėdama marškinėlius su žmogžudžio Čegevaros ar Mao portretais, be jokios sąžinės graužaties mums, patyrusiems sovietinės sistemos baisumus, dėsto, kad komunizmas yra gėris, kurio mes nesuprantame. Tai dabartinei Vakarų Tiktoko kartai reikia įrodinėti, kad sovietinės krepšinio rinktinės marškinėlių su kūju ir pjautuvu stiliumi pasiūta suknelė nėra OK.

Tiktoko karta atėjo, kaip pas mus sakoma „ant pagatavo“. Mes tikėjome, kad jei jau mes galvojame apie vamzdžius, jie galvos apie žvaigždes. Jie negalvoja nei apie vamzdžius, nei apie žvaigždes. Mūsų karta jiems sukūrė gyvenimą, kuriame nebereikia galvoti. Kuriame užtenka būti patys sau gražiems.

Tie, kuriems apie vamzdžius galvoti žemas lygis, kuria idėjas fix. Statomas ant pasenusios infrastruktūros pamatų. Ir pyksta, kai idėjos fix neveikia. Nes nedaeina, kad kaip vamzdžiai: vandentiekio, šildymo, ir, svarbiausia, nuotekų sistemos, yra tikroji miesto širdis, ir kad jiems trūkus, visa aukštoji kultūra ir gerovė per tris minutes bus patvindyta, atleiskite, mėšlyne. Kad prie minus dvidešimt trūkęs šildymo trasos vamzdis niekais paverčia jūsų pastangas namuose sukurti išpuoselėtą interjerą.

Infrastruktūra yra esmių esmė. Ant griūvančio namo sienų užglaistystas tinkas ilgai nelaiko. Ant kibirkščiuojančios pasenusios elektros instaliacijos užlipinti nauji tapetai nepadeda. Kaip ir sienų dažymas, kai stogas kiauras. Tačiau kai nesijauti savinininkas, tik nuomininkas, kam į tai kreipti dėmesį?
Infrastruktūra – ne tik vamzdžiai ir elektros instaliacija. Valstybės infrastruktūra – tai ir švietimo, sveikatos apsaugos sistemos. Kas būna, kai žmogus penkiasdešimt metų nekeičia vamzdžių? Jie trūksta. Kas nutinka, kai į seną daugiabučio instaliaciją, pritaikytą šaldytuvui, skalbimo mašinai Riga-18 ir virduliui, vienu metu įjungiama automatinė skalbimo mašina, šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, virdulys ir elektrinis šildytuvas? Rezultatas, atrodo, savaime suprantamas. Išmušti saugikliai – pats mažiausias nemalonumas. Dažniausiai po tapetais ima svilti laidai.

Lygiai taip pat ir mūsų valstybės infrastruktūros laiku nesutvarkius, laikius ją nekeistą 50 metų, akivaizdu, kad ji ne tik ima nebeatitikti šiuolaikinės valstybės poreikių, bet ir išeina iš rikiuotės. Tačiau tvarkyti infrastruktūrą – savininko reikalas. Pribuišiams dėl to galvos neskauda.

Kam tvarkyti savuosius universtitetus, kad jie būtų konkurencingi? Kad jie taptų mokslo lyderiais, kad būtų tinkamai atskleistas mūsų žmonių protų potencialas, kad mūsų visuomenė iš tiesų taptų inovacijų, o ne popierinių inovacijų popierinių vadibybininkų šalimi? Juk daug paprasčiau važiuoti į vidutinius Europos universitetus, tapti ten abejotinais moterų istorijos ar tvarios plėtros specialistais. Nes tapti mokslo lyderiais reikia juodo, kruvino darbo. Ir investicijų. Juk kuriant Vilniaus universtitetą, šiauriausią katalikišką Europos universitetą, kuo vadovautasi? Kad ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu garsėja tautos. Ir dabar jos garsėja ne nuotraukomis ir filmukais Tiktokuose.

Kam tvarkyti savąją švietimo sistemą? Juk jei gyveni Vilniuje, savąją atžalėlę, be abejo, tikimasi įkišti į kokį licėjų. Kam tvarkyti sveikatos apsaugos sistemą, jei iki Santariškių troleibusu nuvažiuosi. Arba greitoji nuveš.

Su tokia logika nestebina pono Gentvilo jaunesniojo svaičiojimai, kad, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, apiplėšus provincijos visuomenę drakonišku automobilių mokesčiu, kažkur bus pagerinta viešojo transporto sistema. Jam, sėdinčiam ant patogaus sėdmaišėlio ministerijoje nedaeina, kad negalima pagerinti to, ko iš esmės jau nebėra. Jei su mūsų viešuoju transportu iš Šetekšnų ar Jurkupių Rokiškį anksčiausiai galima pasiekti 16.30 val. tai ne viešojo transporto sistema. Tai reiškia, kad jos nėra. Ir dėl to, kad jos nėra, žmonės ir perka senus automobilius. Mielai pirktų ir naujus, tik Tiktoko ministrai nemoka pažiūrėti, kokia yra vidutinė regiono alga (jau nekalbu apie pensiją). O kam jiems žiūrėt? Juk apie kokį darbo jėgos mobilumą galime kalbėti, kai anksčiausiai viešuoju transportu žmogus iš kaimo į Rokiškį gali atvažiuoti... 16.30 val.?

Jie nesuvokia, nes niekada negalvojo apie vamzdžius, tiksliau, apie infrastruktūrą. Jiems galvoti kol kas nereikia. Nors išsekusios švietimo, medicinos sistemos jau rodo ryškius kolapso ženklus. O kam jiems galvoti? Va kai sugrius, jie ramiausiai susipakuos čemodanus, nusipirks bilietą į vieną pusę ir pakels sparnus. Nykūs Lietuvos biurokratėliai papildys tokių pat nykių Europos Sąjungos ir kitų institucijų nykių biurokratėlių gretas. Jie toliau kovos popieriais prieš smurtą, diskriminaciją ir karvių bezdėjimą. O jūs? O jūs užsipypinkit grabais čia besėdėdami.

Todėl ir reikia galvoti apie vamzdžius. Nepatinka galvoti apie juos? Juk mūsų kraujagyslės iš esmės irgi yra vamzdžiai. Kas būna, kai jos užsikemša? Infarktas arba insultas. Tiesus greitkelis pas Viešpatį. Galvokime apie savo valstybės kraujagysles. Apie tai, kas varinėja jos kraują. Bet tam reikia naujos šeimininkų kartos. Nebeieškančios, kur pakelti sparnus. O norinčios kurti savo laike ir savo vietoje. Bet tam reikia dirbti. O dirbti sunku.

Ypač tiems, kurie išmoko tik atrodyti. Gelbėti Kenijos mergaites ar sėdėti ant šaligatvio už Lenkijos moterų teisę į abortą yra lengviau. Lengviau dažyti perėjas, nei asfaltuoti žvyrkelius. Lengviau dažyti suoliukus, nei statyti mokyklas. Lengviau kurti filmukus iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos koridorių, nei kurti ekonomiką, o jau tuo labiau inovacijas. Lengviau rašyti galimybių pasus, nei sutvarkyti sveikatos apsaugos sistemą. Tik ar šiandien mums tų filmukų ir popiergalių reikia? Tai ir darykime išvadas.