Trali-vali festivaliai... (22)

Prisifestivalinome, škia. Dar vakar liaudis vazojosi po festivalius, kino teatrus ir koncertus, praleisdama vienoje patalpoje su gausybe žmonių po porą valandų prastai vėdinamose patalpose. Džiaugėsi, kad kino teatro salėje gali iš kibiriuko popkorno saują pažėboti. Šiandien premjerė pareiškia – rekomenduojama pereiti į NUOTOLINĮ darbą.

Mūsų Vyriausybės veiksmuose jau seniai nėra logikos. Covid-19 plinta dviem būdais: oro ir oro-lašeliniu. Tai koks, atleiskit, kvailys galėjo prisigalvoti iki tiek, kad pats geriausias sprendimas sėdėti tvankioje ir prastai vėdinamoje salėje su pora šimtų kitų žmonių, kad per tas dvi valandas visi draugiškai pasidalintų virusu? Žinoma, į reguliuotojus ir jų kurmių protelius irgi nereikia pirštais badyti. Kvailiai yra tie, kurie ten eina.

Kodėl nenusipirkau nė vieno bilieto į spektaklius? Atvirai pasakysiu: esu skiepyta, turiu galimybių pasą. Bet aš suvokiu, kad mūsų šeimą išlaiko ne pramogos, išlaiko darbas. Yra pareigos ir yra įsipareigojimai. Kad susirgus ne tik aš, bet ir mano artimieji gali iškristi iš darbo rinkos. Kad joks teatras nesumokės būsto paskolos, nepašers mūsų penkių katinų.

Bet yra nesuprantantys. Patys mosikuodami galimybių pasais vazūkojantys po koncertus ir festivalius, o paskui reikalaujantys lokdauno visai ekonomikai. Badantys pirštais vieni į kitus – vakseriai, antikvakseriai. Koks skirtumas, nuo ko jūs užsikrėtėt? Ar nuo antikvakserio, kuris pasidarė tyrimus (nesvarbu, kad tyrimai rodo tik tai, kad jų paėmimo metu žmogus nesirgo), ar nuo vakserio, kuriam nesusiformavo imunitetas?

O kai susirgs, kaip ir anksčiau, kalti bus visi: Bažnyčia, smulkusis verslas, niekšai darbdaviai. Tik ne patys. Ar tik ne jūs, smulkūs niekšeliai, komentaruose tyčiojotės iš Gyvojo Rožinio susirinkimo, kad virusu pasidalins? Gyvojo Rožinio kongrese viruso protrūkio nebuvo. Mat kvailomis ir beraštėmis vadinamos močiutės, kurios, primenu, su rankinukais prieš tankus sugebėjo laisvę apgint, buvo kelis kartus gudresnės. Jos Gyvojo Rožinio kongresą liepą surengė. Ir neapsikrėtė.

O protingieji savo pramogas sukėlė kur? Teisingai, į rudenį. Jei pernai buvo kaltinama ankstesnė Vyriausybė, kad nesustabdė vieno svarbiausių demokratinės valstybės dalykų – rinkimų į parlamentą (nes demokratinias turi būti ne tik patys rinkimai, bet ir laisva, garantuojanti visiems kandidatams lygias sąlygas rinkiminė kampanija), tai šiemet, kai jau suskiepijus daugiau nei pusę šalies žmonių, sergamumas toli lenkia pernai rudens, nė vienas influenserėlis ir pyptelti nedrįsta – gal pagaliau imkimės masinių renginių klausimo? Suvokiat skirtumą: iš anos Vyriausybės reikalauta, kad ji pažeistų esminius demokratijos principus, iš šitos galima reikalauti lokdauno, uždaryti įmones, verslus, bet tik ne, Dieve sergėk, užraukti kinus ir žvaigždelių koncertus. Kokie visuomenės prioritetai? Lyg ir protingais save laikančių žmonių... Ar baliai ir tūsai yra svarbiau už darbą, už galimybes save išlaikyt?

Ne, anaiptol. Imkimės darbo. To, kas maitina visą šitą šalį. Miela mūsų Vyriausybe, atvirai klausiu, kur pasiklydo jūsų logika, kai vazotis po renginius galima, o DIRBTI siūloma nuotoliniu būdu. Pramogos – kontaktinės, darbai – nuotoliniai? Jūs kurioj stotelėj sveiką protą pametėt?! Jūs spjaunate į tai, kas maitina žmogų ir valstybę?! Ir niekas nedrįsta paklausti, ar jums, atleiskite, visi namie?

Kur gi kas drįs paklausti, kai didžiąją dalį NAUJIENŲ portalų turinio sudaro reportažai iš renginių. Pagalvokit, kas bus kai užsirauks visų žvaigždelių vakarėliai? Ir reiks pagaliau rašyti apie politiką, ekonomiką, sportą galų gale. O kaip apie tai rašyti, jei nei proto, nei žinių, nei noro tam neužtenka? Bet kokia Vyriausybė turėtų būti laiminga, kai šalia yra dvaro žiniasklaida, temokanti aprašyti baliukus ir sukneles. Svarbu laiku paduoti žinių apie kažkieno šunelio mirtį, apie kažkieno naują rankinuką, ir viskas. Laimingai sėdmaišių visuomenei daugiau nieko nebereikia. Laiminga sėdmaišių visuomenė, paskui influenserius sekdama, įtikėjo, kad nedirbdami jie gali gyventi.

Sėdmaišių visuomenė rami. Jai visada bus prieinamos gydymo paslaugos: greitoji kaip mat su švyturėliais nuveš į Santariškes. O kol vakarykščiai dainorėliai ir šokėjėliai gydysis, užkimšę ligonines, provincijoje, kaip ir pernai, gydysimės žolelėmis ir paracetamoliu. Kaip ir pernai, dasikasti iki egzorcisto bus lengviau nei iki gydytojo. Ir beliks tik daktaras gūglas.

Vėl teks uždaryti verslus, sveikiems žmonėms mokėti išmokas, kitaip sakant, juos išlaikyti. O tie žmonės, kurie pripratę gauti nemažas pajamas, tais 257 Eur per mėnesį, kurie yra, atleiskite, kaip numirėliui trauklapis, žinoma, nesitenkins. Ir teiks paslaugas namuose. Manote labai daug kirpėjų, manikiūro specialisčių dabar dirba tikrindamos galimybių pasus? Gana nemažai jų su lagaminukais keliauja į nuolatinių klienčių namus ar priima jas savo namuose. Įsivaizduokit, nagų priauginimas tapo tokia pat kontrabandine paslauga, kaip kontrabandinių cigarečių ar pilstuko pardavimas. Jums patiems nejuokinga? Juokinga, ypač pažiūrėjus į mūsų Seimo archyvines nuotraukas, kur ponios premjerė ir ministrės pernai taip ir netapo lietuvaitėmis geltonkasėmis, o Seimo nariai vyrukai – metalistais?

Jau nebekyla klausimas, kur pasiklydo logika, kai pernai pavasarį buvo baudžiami išdidžioje vienatvėje ant ežero sėdėję žvejai, merginą iš pasimatymo namo pavėžėjęs vaikinukas, ar moterėlė, pėdinusi pėsčiųjų takeliu Kavoliškio link ir nusiėmusi kaukę dar nespėjusi išeiti iš miesto ribos. O dabar, esant tokiam pat sergamumui, tik dabar Vyriausybė dasiprotėjo, kad gal visgi reikia tų kaukių masiniuose renginiuose. Renginiai svarbiausia. Duonos ir žaidimų.

Duonos ir žaidimų – giesmė tiek sykių jau girdėta, nuvedusi į prarają ne vieną civilizaciją. Jau atrodo, senovės Romos istorija turėjo pamokyti, kad nesėjant ir neauginant, nedirbant ir nesistengiant, ištekliai anksčiau ar vėliau baigiasi. O mes vis dar tikime, kad nesėjant, neauginant, nedirbant, galima gerai gyventi. Todėl ir norisi paklausti, ar jums, valdžioje sėdintieji, ar jums, įtakotukai, viskas gerai? Ar jūs tikrai esate tokie protingi, kokie bandote atrodyti?

Argi nesuvokiate, kad jau sparčiai kylančios nekilnojamojo turto kainos, išparduoti net anksčiau buvę nelikvidūs automobiliai liudija viena – artėja ekonomikos sutemos. Neslėpsiu, buvo įdomu matyti ekonominių-socialinį eksperimentą, kiek ilgai tęsis šventė už spausdintus ir iš sraigtasparnių barstomus pinigus. Daug kas tikėjo ir tiki stebuklais. Tiki, kad pusę šalies verslų uždarius, įmanomas ekonominis kilimas. Žinoma įmanomas, jei į šalies ekonomiką įmetami paramos pinigai. Tik iš kur jie? Uždirbti, sutaupyti? Būtų gerai. Deja, buvo įjungti pamišę pinigų spausdintuvai.

Ką reiškia visuomenėje, kurioje mažėja gyventojų, augančios nekilnojamojo turto kainos? Tai reiškia ne tai, kad žmonės nori kažkur gyventi ir jiems reikia būsto. Anaiptol. Būstas suprantamas kaip turtas, kuris yra daug vertingesnis už saują grynųjų. Kylančių kainų ir kylančio darbo užmokesčio derinys mums, praėjusiems didįjį 1991-1993 m. ekonomikos perversmą, kažką labai įtartinai ir miglotai primena...

Žinoma, dvaro poetų padangėje plauko švelniai rausvi galimybių paso debesėliai. Tik ar galima tais debesėliais tikėti? Pažiūrėkite retrospektyviai, kiek žmonių, vadinančių save ekspertais, specialistais, prognozės išsipildė? O jie ir toliau užima garbingus postus ir eterį, toliau patarinėja. Nors ekonomika ir sveikas protas signalizuoja – dedasi kažkas negero. Na neįmanoma pakelti ekonomikos nedirbant, neįmanoma. Neįmanoma per porą mėnesių atstatyti to, kas neveikė pusmetį. Neįmanoma. Bet tikima. Norima tikėti.

Nes dauguma politikų ir jų patarėjų niekada neuždirbo savo pinigų. Nebent vaikystėje, kai nešė priduoti limonado butelius. O toliau jie sėdėjo ramiuose valstybinių įstaigų ir fondų užantėliuose. Su verslu, nei su mažu, nei su dideliu jie neturėjo nieko bendro. Jų alga niekada nepriklausė nuo rezultatų. Jiems visada mokėjo už sėdėjimą. Svarbu laiku ateiti į darbą ir neužtrukti pietų.
Jiems nuoširdžiai nedaeina, kad algas tokiems moka iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nėra jų – nėra mokesčių. Norint uždirbti mokesčiams, reikia eiti į darbą. Kai žmogus neina į darbą, tuomet ne jis moka mokesčius. O valstybė moka jam.

Koks sprendimas? Sprendimas esate jūs, žmonės. Nustokite žiūrėti į tuos su kosmosu bendraujančius sėdmaišininkus. Ar dar bereikia įrodymų, kad jie – beviltiški? Supraskite, kad už savo gyvenimą, savo likimą, savo darbą ir pajamas esate atsakingi patys. Skiepykitės, kad iki sunkiausių mėnesių susiformuotų imunitetas. Ne dėl jų, ne dėl galimybių pasų, dėl savęs skiepykitės. Pasitikrinkite, ar po skiepo susiformavo imunitetas. Nesielkite rizikingai. Saugokite save ir artimuosius. Nepiktnaudžiaukite savo galimybių pasais. Nedarykite mūsų meinstryminės žiniasklaidos klaidos ir nepainiokite terminų, kai buvo pareikšta, kai 62 proc. pasiskiepijusių buvo pavadinti 62 proc. turinčių imunitetą. Tai dvi skirtingos sąvokos: jei skiepijotės, tai dar nereiškia, kad tikrai tą imunitetą turite, nes nė viena vakcina neduoda 100 proc. garantijos. Pasitikrinkite, jei reikia, persiskiepykite. Nesivalūzokit, kur nereikia. Atminkite, kad poros valandų malonumas gali pasibaigti savaitėmis gydymo. Būkite protingi. Gerbkite save ir kitus. Nebesibadykite pirštais, nes sunkumams įveikti prireiks visų mūsų drąsos ir atsakomybės. Ir mūsų kantraus, atkaklaus darbo. Nes tik darbu, o ne liežuviu ir pramogomis, sukuriamos gėrybės.