Užsienio politikos smėlio dėžės lyga, arba valdžia kaip prakeiksmas (5)

Publikuota: 2021-11-22 Kategorija: Politika
Užsienio politikos smėlio dėžės lyga, arba valdžia kaip prakeiksmas
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Prieš pusantrų metų, artėjant Seimo rinkimams, rašiau, kad didžioji Lietuvos problema – silpnos politinės partijos ir silpni lyderiai. Kad į valdžią tai jie ateis, nes negali būti taip, kad nieko neišrinktų. Bet ką su ta valdžia daryti, čia jau kitas klausimas. Ir dabartinei, nebijokime to žodžio, vienai silpniausių vyriausybių šalies istorijoje (vėlgi atleiskite už kalambūrą) išbandymu tapo buvimas valdžia. Puikiausias to pavyzdys: kitados Lietuva turėjo pretenzijų tapti Rytų Europos lydere, čia buvo rengiami Vyšegrado šallių lyderių susitikimai, o dabar, jei dar nepastebėjote, Lietuva iš užsienio politikos subjekto tampa objektu. Angelos Merkel skambutis Aleksandrui Lukašenkai, apie kurį faktiškai nebuvo informuoti mūsų vadovai, ką jau bekalbėti, kad jų atsiklaustų, rodo, kad mūsų likimas sprendžiamas jau be mūsų. Ir kaip istorikui jau ima skambėti raudoni aliarmo skambučiai: Austrijos anšliusas, Miuncheno suokalbis, Molotovo-Ribentropo paktas.

Yra knyga apie Sovietų sąjungos istoriją anekdotais. Netrukus anekdotais rašysime ir Lietuvos istoriją. Dabartinei situacijai mūsų valdžios smėldėžėje labiausiai tiktų anekdotas: Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda nesikalba. Gabrielius Landsbergis rašo raštelį Prezidentui: „pažadink mane pusę aštuonių“. Atsikėlęs pusę dvylikos, prie lovos randa laišką iš prezidentūros: „kelkis, kvaily, jau aštuonios“. Juokinga? Ne.


Vykdomosios valdžios tarpusavio rietenos buvo užprogramuotos nuo tos minutės, kai Prezidentu išrinko Gitaną Nausėdą. Kokia priežastis? Paprasta. Išrinko ne tą. Tiesiog išrinko ne tą, ir konservatoriai, vadinkime daiktus savaisiais vardais, niekaip nesugeba su tuo susitaikyti. Išrinktas ne tas, žinoma, viską daro ne taip. Ir buvo pabandyta bent jau apriboti Prezidento veiklą, tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Aiškinantis, kas ten kokiose tarybose turi atstovauti Lietuvą.


Nuoskauda yra pats bjauriausias jausmas, kuriuo joks save gerbiantis politikas nesivadovauja. Tik ne pas mus. Nesugebėjo prispausti, tai paskelbė Prezidentui karą. Ir gavome rezultatą: tada kai valstybei iškilęs realiausias pavojus per 30 metų, turime besipešančius politikus smėlio dėžėje. Beriančius smėlį vienas kitam į akis, spardančių vienas kito smėlio pilis, tvojančius kastuvėliu vienas kitam į nosį, o gavę atgal, bėgančius pabliauti: „mamytės“ politologai ir žurnalistai užtars. Pasakys, kas neteisus, ir neteisųjį „nubaus“ viešu aplojimu.


O rezultatas viso šito renginio ir reginio koks? Kol šalies politikai gaišo laiką ir švaistė resursus tikrindami Prezidento svečių sąrašą, aiškindamiesi, kokioje picerijoje jis pietavo ir su kuo kalbėjo jo patarėjai, o kita pusė atsišaudė paaiškinimais, užsienio politika ramiai plaukė pro šalį.


Kažkas naiviai manė, kad užsienio politika, vykdoma pagal vaikų ratelį: „Saula šviesi, saula brungi, ką nešvieti aukštai dungi? Až runkyčių tvėremęs, až ausyčių tvėremęs“, meškiukus per sieną siuntėm, koncertus organizavom, pastatus Baltarusijos vėliavėlėm švietėm, ir, kas svarbiausia, Baltarusijos vėliavėles feisbuko rėmeliuose klijavom, Cichanouskają po pasaulį tampėm, ims ir suveiks. Nesuveikė. Negalima iš išorės demokatizuoti svetimos valstybės. To turi norėti pati šalis, jos žmonės. O jei jie nori tik geresnio caro, tik to, kad jis laimėtų mažesne balsų persvara, mes čia nieko nepadarysime.
Kad suprastumėte, kas yra A. Lukašenka arba Vladimiras Putinas, reikia ne daineles dainuoti. Reikia imti ir skaityti seniai pamirštą Nikolia Makiavelio „Valdovą“. Taip jie valdo. O mes ratelius apie sieną šokom. Nes tik ratelius šokti ir tesugebam. Pavadinę tai „vertybine politika“. Patys įsispraudėm save į kampą audringomis frazėmis „su diktatorium nesiderėsim“. Prisiminkit, ką sakiau „Brydžių“ cikle „Nebaidytų idiotų kraštas“. Arba veiksite aktyviai, arba patys derėsitės, arba Europos Sąjunga derėsis be jūsų. „Pamiršę“ atsižvelgti į mūsų visų „vertybinę politiką“. Nes mes savo „vertybinę politiką“ ir tegalim pagrįsti meškiukais ir rateliais aplink sieną, susitvėrus už rankyčių. Ir tai viskas. Jei kalbama apie griežtą ir vertybinę užsienio politiką, ji, pirmiausia, turi turėti svertus, būti logiška ir nuosekli.


Kodėl Europa derasi? Todėl kad iškvašėlius Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių politikus A. Lukašenka sužnybo už literatūroje neminėtinos vietos. Migrantų esamos ir išsigalvotos teisės ten tapo naująja religija. Juos labiau jaudina vieno verkiančio migranto vaiko, nei visos Lietuvos, Lenkijos, o jau tuo labiau, Ukrainos ar Baltarusijos likimas. O kur dar brangstanti nafta ir dujos.
Atminkite, kad su bet kokiu diktatoriumi bendrauti yra dvi priemonės: arba kariaujam, arba deramės. Viskas, trečio kelio nėra ir nebus. Europa kariauti nei nori, nei gali, nei turi kuo. Pagąsdinti irgi neturi kuo. Prisiminkite, kuo pasibaigė MH-17 lėktuvo byla? Nors jame žuvo beveik trys šimtai taikių, niekuo dėtų žmonių, kurių nemažai – europiečiai. Tai jei jie dėl to, atsiprašant, pasturgalių nepajudino, tai ko jūs tikitės, kad pajudins čia? Jūs suvokite, kad pretekstų niekada su batka ir putleriu nesikalbėti yra n+1: Gruzijos užpuolimas, Krymo aneksija, Ukrainos užpuolimas. O ir batka ne pirmuosius rinkimus suklastojo. Kieta politika daroma kol kas daroma liežuviu, o ne realiais darbais. Ko mes į kitus pirštais badom? O mūsų pačių siena su Baltarusija kur? Juk šis režimas nedemokratiškas ir su Rusija suokia ne pirmuosius metus.


Europa tik laukia menkiausio preteksto deryboms su batka. Nes imtis priemonių jie nenori. Kol kas dar su batka. Tas pretekstas, greičiausiai, bus pirmosios migrantų mirtys nuo šalčio.


Ir šioje politikos dėlionėje mums buvo aiškiai parodyta mūsų vieta. Kokių dar signalų nesupratot: tvorai pinigų neduosim, pabėgėlių atstūmimo įstatymus peržiūrėsit. Toks buvo „ukazas“? Dar baisiau, kad mūsų dvaro poetai, politikos „ikspiertai“ sugeba prirašyti straipsnių apie tai, kad Kremlius prasibrovė į prezidentūrą (lrt pasistengė, kaip netikėta), tačiau iš esmės pamiršta vieną faktą: Didžioji Britanija į Ukrainą žada siųsti 600 karių. Kas ten nutiko?


O nutiko tai, kad batka ir putleris laimi. Stabiliai ir užtikrintai laimi. Reanimavus NordStream projektą, kylant naftos kainoms Rusija atsigauna ir rengiasi dar vienam „mažam pergalingam karui“. Tiksliau, labai tikėtina, kad Baltarusijos anšliusui. Ir Europos lyderiams tenka spręsti dilemą, kurios labiausiai bijota: ar Lietuva, Lenkija, Latvija turės sieną su Baltarusija, ar su Rusija. O mūsų trys užsienio politikos vairininkai analizuoja turgaus bobų klausimus: „tas tų sakę, tas anų pasakę“. Jei mūsų visuomenė istorijos mokytųsi ne testukais, situacija labai primena 1940-ųjų birželį: turėdama ant stalo Sovietų sąjungos ultimatumą, Antano Merkio vyriausybė svarstė, kaip sovietų rankomis nusikratyti Antano Smetonos.


O ką Prezidentas realiai galėjo pasakyti? Jis tik bandė išsaugoti orią miną prastame spektaklyje. Mes neturime jokių kitų svertų paveikti Europo lyderių užsienio politiką. Jie su mumis ir kaimynais lenkais, panašu, kad nemato reikalo net tartis, pasiklausti. Rytų Europa pastatyta prieš faktą, kad tariamasi be jos. O mūsų varlinai bando vienas kitą perkvarkti, kuri varlė pelkėje svarbiausia.


Žinoma, Vilniaus burbulas tikėjosi eilinį kartą ne to. Eilinio pezalo apie „vertybinę“ politiką. Durų patrankymo. Pagal juos Prezidentas į BBC eterį turėjo išvadinti ponią Merkel tokiais epitetais, kad ne tik Europos, bet ir pasaulio lyderė pajustų savo vietą. Marš, Merkel, būdon, ania? Deja, užsienio politikoje taip nedaroma. Ir visos ugningos Gabrieliaus Landsbergio kalbos yra skirtos toli gražu ne Europos lyderiams – jie seniai nebeklauso, net ir ne Europos, o vidaus rinkai. Tiksliau tai jos daliai, kuri dar tiki meškiukais ir Cichanouskaja. Na, pasidalino liaudis feisbukuose, katučių paplojo, laikų pridėliojo. O toliau kas? O toliau – užsienio reikalų ministras vidaus rinkai. Stipru. Užsienio politika vidaus rinkai, tiksliau, Vilniaus burbului.


Vienas pralaimėjimas jau labai akivaizdus ir aiškus. Sunkioji meškiukų paramos ugnis ir dainos prie sienos Baltarusijoje demokratijos neįžiebė. Viskas, apie jokius demokratinius procesus ten nebekalbama. Dauguma galinčių tapti opozicijos lyderiais ten arba išvyti, arba suimti. Kas bus toliau? Senstantis įbailintas batka jaučia, kad čia jau paskutinieji jo laimėti mūšiai. Išsaugotas sostas. Ir pergalė, virstanti Pyro. Liaudis dalinosi nuotrauka, kur ant Rusijos rinkai spausdinamų lydytos varškės užtepėlių etikečių jau spausdinama „Belorusskaja oblast“ (Baltarusijos sritis). Greičiausiai tai feikas, duok Dieve. Deja, Rusija stiprėja, ir Baltarusijos anšliusas, virš mūsų sienos skrendant strateginiams Rusijos bombonešiams, yra jau labai apčiuopiama galimybė. Ką reiškia Baltarusijos anšliusas? Pirmiausia, palaidotas viltis, kad Baltarusija kada nors taps demokratine (bent jau tikrai ne artimiausius 50 metų). Antra – mūsų siena taps siena su blogio imperija. Daug pasiekėm?


Ir tai, kad A. Merkel ir co tariasi mums už nugarų, aiškiai rodo, kurioj vietoj yra ta „vertybinė politika“. Ten, kur saulė nešviečia ir dobiliukai nedygsta.
Bėda ta, kad nė vienas iš trijų užsienio politikos vairininkų: nei Prezidentas, nei užsienio reikalų ministras, nei Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas nėra stiprūs diplomatai, lyderiai. Jei G. Nausėdai dar galima iš esmės atleisti jo nepatirtį (bet irgi turėjo galvot, į kokias pareigas pretenduoja), tai kiti du jau turėtų būti patyrę politikai. O elgiasi kaip mažvaikiai. Ir Europos lyderiai turi geležinę priežasti per patrankos šūvį jų neprileisti prie jokių svarbesnių reikalų. O kitados Lietuva veržėsi būti Vyšegrado šalių politikos lydere.


Silpnesnis, menkiau patyręs Prezidentas reiškia atviras galimybes veikti kitiems dviems: užsienio reikalų ministrui ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui. Tik kad tos veiklos, kaip sakant, katinas priverkė.


Ar mes Lietuvoje galime gyventi ne su vyriausybe, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, o be jos, prarasdami dar ketverius metus? Panašu, kad jau ne nuo mūsų priklauso. Ir kieno stovykloje bebūtume – konservatorių ar prezidento – viena aišku: užsienio politiką, atleiskite, bet prakišome. Ir srebiame pasekmes.


Jei vidaus politikoje be ryškios lyderystės mes rizikuojame tik gerokai lėtesne šalies visuomenės ir ūkio raida, nei ji galėtų būti, tai klaidų užsienio politikoje pasekmės gali būti labai skaudžios. Lietuva su tokiais besipešančiais vadovais ne tik gali ramiai pamiršti pretenzijas tapti regiono lydere, bet ir rengtis kovai už savo būvį ir valstybingumą. Ir valdantiesiems derėtų prisiminti, kad besekiojant prezidentą, kokioje picerijoje jis valgė, netektų visiems, kartu su tais pačiais dvaro poetais, srėbti balandos kokiame Rusijos gulage.


Išeitis iš situacijos paprasta: suvokti, kad mūsų šaliai iškilęs realus pavojus. Kad mūsų šalis per politikų peštynes šalis nusirito iš politikos subjekto iki objekto. Kad neatsargus valtelės siūbavimas aštriais bet tuščiais pranešimais, esant aštriai migrantų situacijai ir per plauką pasiektai migrantų atstūmimo taktikai, gali sukelti daug didesnių problemų. Konservatoriams reikia užkasti karo kirvį su prezidentūra. Nes dar keletą metų mes turėsime šį Prezidentą ir šią Vyriausybę, kuriems jau metas nustoti matuotis kastuvėliais smėlio dėžėje. Nes rietenoms švaistomas laikas, kurį šiuo metu reikia skirti realiai savo valstybės gynybai.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video