Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni už kitus. Slaptažodis pravažiuoti patikros postams: „Aš tik kvepalų ir torto“ (20)

George Orwell „Gyvulių ūkisׅ“ vėl tampa kultine knyga. Tai alegorija apie gyvulių ūkį, kuriame gyvūnai išvijo žmones, kūrė savo santvarką, kurioje visi lygūs. Tačiau „Dvi kojos – blogai, keturios kojos – geraiׅ“, „Visi gyvuliai lygūs“ ir t.t. greitai virto kitais šūkiais: „Keturios kojos gerai, dvi kojos – geriau“ ir „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Ir netrukus kiaulės ėmė vaikščioti dviem kojom, o jų kanopėlėse atsirado tie patys gyvulių „numylėti“ botagai.

Taip jau nutinka, kad aukštus idealus skelbę politikai, vos užragavę valdžios, tampa tikrų tikrais homo sovieticus. Būdami opozicijoje kėlę aukštus moralės standartus, vos užuodę valdžią, staiga tampa „lygesniais už kitus“.

Žinoma, ir pirmojo karantino metu, kai buvo draudžiamas kirpyklų, grožio ir manikiūro salonų darbas, daugelis pradėjome spėlioti, kada Seimo nariai taps panašūs į metalistus, o Seimo narės kukliai raudonuodamos nuo kamerų slėps keturias savaites nekoreguotus priaugintus nagus. Taigi taigi, kaipgis. Bet Seimo nariai, kokie jie ten bebūtų, grožio procedūromis bent jau nesigyrė ir savo elgesio nedemonstravo, kaip, atleiskite, raudonos vėliavos.

Antrasis karantinas suteikė šiokių tokių linksmybių. Pirmiausia, viena opozicijos atstovė  spjovė į ribojimus ir „truputį pasiklydo geografijoje“ iki artimiausio „Lidlo“ kitame šalies rajone.  Tada vienas Seimo narys tarsi ir buvęs saviizoliacijoje, tačiau „savanoriškoje“, atėjo į Seimą, jam buvo iškviesta policija.  Savotiškų klausimų kelia ir Prezidento dukters grįžimas į  šeimą.  Tačiau vyšnaite ant torto iš serijos „lygesni už kitus“ tapo Seimo pirmininkės vizitas į kosmetikos parduotuvę. Kai visoje šalyje uždrausta judėti be reikalo.  Seimo pirmininkė atvažiavo iš Šiaulių esą darbo reikalais, nors darbotvarkė – tuščia. Ir, kaip tikras iš provincijos į Vilnių atvažiavęs pilietis, aišku, nepraleido progos prasinešti po parduotuves. Bėda ta, kad ji – vienintelis pilietis iš provincijos, kuris šiuo metu gali prasinešti po sostinės parduotuves. Kitiems  provincijos piliečiams apskritai draudžiama be svaraus reikalo (gydymas, artimųjų mirtis,  darbo reikalai ir pan.) atvažiuoti į sostinę.  

Ne tik į sostinę. Į savo nuosavą miestą įvažiuoti be reikalo negalima. Prekyba ne maisto prekėmis neleidžiama: didieji suskubo pereiti prie nuotolinės prekybos, parduotuves pavertę prekių išdavimo punktais. Smulkiesiems verslininkams apskritai teko pakabinti ant durų spynas. Kunigas negali įleisti dalyvauti šv. Mišiose trijų babyčių. Po kelis tūkstančius tikinčiųjų kiekviename rajone buvo priversti apsieiti ne be kvepalų, o be dalyvavimo religinėse apeigose. Nors, skirtingai, nei kvepalų pirkimas, teisė laisvai išpažinti savo religiją – Žmogaus teisių konvencijoje ir Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė. Žmonės geranoriškai priėmė suvaržymus, nes suvokia – negalima.

Štai užvakar dalyvavau laidotuvėse. Dvasininkas karstą pasitiko prie kapinių vartų. Nes kitaip – negalima. Laidojant žmogų gali dalyvauti tik 10 artimiausių žmonių, nes kitaip – negalima. Ir visi priima tas žaidimo taisykles, su skaudančiomis širdimis. Nes supranta, kad dabar – kiekvieno apsisprendimo ir ribojimų metas. Didesnio, bendrojo gėrio vardan. Žmogaus gebėjimas paaukoti savo teises, interesus bendrojo gėrio vardan – aukščiausia dorybės ir pilietiškumo norma.

Ir štai staiga iš dangaus aukštybių, iš valdžios Olimpo nusileidžia ponia, kuriai mirk gyvenk karantino metu prireikė kvepalų. Na, kiek aš pažįstu mūsų, moterų, giminę, tai paprastai namuose yra tiek kvepalų, kad jų pakaktų net jei karantinas truktų maždaug metus. Be to, jei jau iš tiesų baigėsi ši pirmojo būtinumo prekė, juk yra gi prekybos centrai, kur vis dar parduodami tokie kvepalai, kaip „Rižskaja siren“, „Kristina“, ar kokie nors „Noami“ už kelis eurus. Jei norisi geresnių, tai juk galima užsisakyti kokioje elektroninėje parduotuvėje ir kokią sausio 8-ąją kurjeris juos atveš tiesiai prie durų. O ką, pratinkitės. Lygiai taip dabar gyvena visa Lietuva. Laukdama gruodžio viduryje užsakytų prekių. Be kirpyklų, be nagų priauginimų, be kvepalų. Kai kas gyvena net be kompiuterio, nes atidavė į taisyklą-krautuvėlę, o tokių krautuvėlių veiklą užraukė. Ir, įsivaizduokite sau, nemiršta.

Demokratinės visuomenės ypatumas yra tas, kad visi piliečiai – nuo prezidento iki šlavėjo – yra lygūs. Čia nėra luomų ir privilegijų. Ir žodis „valstybės tarnautojas“ reiškia tai, kad asmuo tarnauja valstybei, tiksliau jos piliečiams. Jis neturi išskirtinių privilegijų, išskyrus tas, kurios būtinos jo darbui atlikti. Kad ir kokias aukštas pareigas asmuo beužimtų, jam galioja tos pačios elgesio normos ir taisyklės, tie patys įstatymai. Dar daugiau, politikas privalo būti nepriekaištingos moralės, būti pavyzdžiu kiekvienam savo piliečiui. Savo gyvenimu ir darbu teigti demoktatinės visuomenės vertybes.

Demokratinės visuomenės ypatumas yra tas, kad politikas demonstruoja pavyzdį savo rinkėjams, valstybės piliečiams. Jei iš jų reiklaujama sėdėti namie, be reikalo nesivazoti, kur papuola, tai politikams, matote, nieko tokio. Galima pagalvoti, kad Šiauliuose, kuriuose gyvena Seimo pirmininkė, nebeliko kvepalų atsiėmimo punktų ir tortų kepyklų? Ir toks „atmazas“ „aš tik trumpam“, atleiskite, bet negroja.

Toks elgesys reiškia elementarią nepagarbą savo piliečiams. Reiškia nepagarbą Kauno žmonėms, prieš porą savaičių keturias valandas pralaikytiems kamštyje, kad galėtų grįžti į namus. Reiškia nepagarbą policijos pareigūnams ir policijos rėmėjams, kurie, užuot šventę Kalėdas, turėjo stirksoti patikros punktuose. Ir kokia iš viso to nauda, jei vienas aukščiausių šalies politikų savo pavyzdžiu rodo: „dėjau aš ant jūsų ribojimų“.

Bet kokie santykiai prasideda nuo pagarbos. Jei politikai nori, kad piliečiai laikytųsi jų nustatytų taisyklių, tai jie turi gerbti piliečius. O ne demonstruoti aroganciją ir išskirtinumą. Nes apribojimas, kurio nesilaikoma, iš karto nubrukamas į veiksmų „svarbeusia kaška dariti“ seriją. Kur iš esmės ir atsidūrė visi šie ribojimai.

Daugelis juokėsi iš buvusios valdžios sprendimo riboti vietų skaičių prekybos centrų automobilių aikštelėse. Na, prištabeliavo liaudžiai palečių vietoj stovėjimo vietų. Neseniai interneto platybėse sklandė vaizdo siužetas, kaip blondinės mašiniukui garažiniai meistrai diagnozavo koroną ir utilizavo. Galime pasidžiaugti – ribojimų dėka automobilius pavyko išsaugoti sveikus. O liaudis kaip ėjo į prekybcentrius, taip ir eina.

Kas gali, pavyzdžiui, rimtai žiūrėti į apribojimą automobilyje važiuoti ne daugiau dviejų asmenų. Kaip tą praktiškai įgyvendinti? Štai praktinė situacija: į laidotuves reikia atvežti mirusiojo sūnų su žmona. Abu nevairuoja. Kaip įsakysite artimiesiems juos vežti, pavyzdžiui, iš Pandėlio į laidojimo namus Rokiškyje? Po vieną?! Ir, paaiškinkite man, kvailam padarui, kodėl važiuoti uošvienei brangiausiai su sūnaus šeima yra kur kas pavojingiau, nei autobusu su krūva svetimų žmonių?

Kitas idiotizmas yra kurti ribojimus, nesuvokiant šalies gyvenimo realijų. Štai tipinė jaunimo situacija: nemažai porų gyvena nesusituokę. Kadangi pati gyvenimo nesusituokus esmė (ne visais, bet gana nemažai atvejų) yra gyvenimai ant lagaminų, be didesnių įsipareigojimų, tai natūralu, kad jaunimas tokiomis smulkmenomis, kaip gyvenamosios vietos deklaracija neužsiima. Juolab, kad ir butą nuomojanti „iš po skverno“ baba greičiau jau sutiks velniui atiduoti sielą, nei pasirašyti nuomos sutartį. Aišku, tai smulkus sukčiavimas, kas mėnesį nusukant maždaug 20 Eur nuo valstybės, bet kai Rokiškyje išsinuomoti butą yra „misija neįmanoma“, o ypač jaunimui, tai rinktis nelabai yra iš ko. Ir štai, kai dabar nekilnojamojo turto dokumentai dėl ribojimų tapo aukso vertės, įsimylėjėliai, kuriuos jungia bendras katinas, lova ir šaldytuvas, staiga tampa skirtingais namų ūkiais. Nes kaip tu policininkui įrodysi, kad su tuo žmogumi gyveni? Kuri institucija išrašinėja tokias pažymas: „važiuoja pas Marytę, nes ten gyvena, ten stalčiuje yra jo kojinės, spintoje – kostiumas, dar priklauso pusė pūkinės antklodės ir pusė katino“? Tas, kuris važinėja dirbti, pavyzdžiui, į kokį Panemunėlį ar Panevėžį, staiga tampa dar ir benamiu. Ir žmogus įstumiamas į situaciją, kai tarsi paskutinis plėšikas turi rauti namo kaimo keliukais? Tai tik kelios iš gausybės nelogiškų situacijų. Kai žmonės priversti sukčiauti, bijoti būti sučiupti. Vien per šventes dviejuose patikros postuose rajono policija patikrino 3495 automobilius, 96 vairuotojams teko transporto priemonę gręžti atgal. Tarsi nedaug tų bandytojų... Pasufleruosiu: pro postus paprastai važiuoja tie, kurie žino, kad bus įleisti. O tie, kurie abejoja, net nebando laimės. Vieša paslaptis: jei atpylei 160 km iki Rokiškio, pavažiuosi dar 10 km iki Šilaikių. Tik nepamirškite paklausti, kaip jaučiasi policijos pareigūnai, šventines dienas praleidę šaltyje, rizikuodami užsikrėsti...

Vienintelė išeitis suvaldyti situaciją – tai „nuimti“ tikslus, kurių žmonės važiuoja. Dar galima bergždžiai apeliuoti į sveiką protą. Kodėl bergždžiai? Nes... staiga it velnias iš tabokinės prie kosmetikos parduotuvės Vilniuje išdygsta ponia Seimo pirmininkė iš Šiaulių „aš tik kvepalų ir torto“. Va ir aiškinkit dabar, mielieji valstybės vadovai, kaip būtina laikytis visiems karantino taisyklių. Ir kai valstybės vadovams kitą kartą užeis noras svaigti apie nepaprastosios padėties įvedimą, gal vertėtų tautai atvirai pasakyti, kad kai kurių iš jų elgesys irgi yra priežastis tą padėtį įvesti? Ir kad šiuo atveju tarp neatsakingo runkelio ir neatsakingo vieno iš valstybės vadovų galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Ir kai kitą kartą didmiesčių ponaičiams užeis noras aiškinti, kokie jie protingi, progresyvūs, tai ne ta prasigėrusi liaudis iš provincijos, vertėtų pažiūrėti į savuosius lyderius.  Nes nėra jokio skirtumo, ko vazotis iš Šiaulių į Vilnių: ar eglutės pažiūrėt, ar butelio, ar kvepalų su tortu nusipirkti.  Ir dar po to stebimės: kodėl gi lietuviai savo valdžios negerbia, ja nepasitiki. A va todėl.

Gali būti aktualu: https://kvepalusala.lt/kvepalai/kvepalai-moterims/