Afroditė Tuskaitė: „Kokią jėgą slepia pirmasis pralietas kraujo lašas?“. Akistata su mumyse tūnančiu žvėrimi – jau rytoj (0)

Jau rytoj, rugsėjo 23 d. 18 val. Panevėžio teatro MENAS Spektaklis jaunimui „Musių valdovas“  kviečia į vidinę akistatą su ŽVĖRIMI.

„Musių valdovas" tai žmoguje tūnančio žvėries alegorija, tai „mūsų šešėlis", ego, kuris gali būti ambicingas, jautrus, įžeidus, trokštantis galios ir dėl to žiaurus. Žvėris - tai destruktyvi jėga, kuri sprogusi gali pakenkti ne tik aplinkiniams, bet ir mums patiems.

Visiems gerai žinomas Viliamo G. Goldingo romanas „Musių valdovas" spektaklyje virs paslaptingu žaidimu, ir kiekvieną žaidžiantįjį išves iš komforto zonos, privers peržengti ribas ir atsakyti už savo pasirinkimus. Tai žaidimas, kurio galutinis tikslas – susitikimas su „žvėriu".

Spektaklis vaikams nuo 12 m. ir paaugliams

Bilietus į šį spektaklį galite įsigyti: https://tiketa.lt/LT/Purchase/25670/119819

Romaną ką tik perskaitė ir su jumis mintimis dalijasi bei nekantriai spektaklio laukia Afroditė Tuskaitė, Juozo Tūbelio progimnazijos prezidentė, vaikų ir jaunimo teatro GRĮŽULO RATAI aktorė.

Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje, vieninteliai išsigelbėję – grupelė sumanių, drąsių berniukų, kasdien sekančių savo istorijas. Viliojami slėpiningo salos grožio, laisvės troškulio bei robinzoniško gyvenimo šūksnių, vaikinukai nepraranda vilties išgyventi. William Golding knyga „Musių valdovas“ – netikėtų posūkių ir draugystės vingių apraizgytas, nuotykiais dvelkiantis bei laukinio džiunglių kvapo pripildytas kūrinys... Tačiau ar tai viskas?

Iš pradžių, vaikystės dėsnių persmelkta berniukų būtis – it rožėmis nuklotas takelis link išsigelbėjimo... bet juk ir kiekviena rožė turi dygliuotą stiebą, o žmonių sielos – žvėries prigimtį. Laikui bėgant, vaikystė baigiasi. Saulę užstojęs problemų, naujų atsakomybių, baimių ir įsivyravusios panikos šešėlis sujaukia šių įdomių, individualių asmenybių protus. O kur baigiasi riba tarp mąstančio, civilizacijoje įsitvirtinusio žmogaus ir dėl vietos kovojančio žvėries? Kokią jėgą slepia pirmasis pralietas kraujo lašas?

Ši knyga į mano rankas pakliuvo ne visai atsitiktinai... Netikėtai atsiminiau, jog jau seniai norėjau perskaityti šį kūrinį, kurio iš tolo ryškiai šviečiantis viršelis, būtent pirmiausia ir patraukė mano dėmesį, vos tik įžengus į knygyną. Knyga tikrai nėra parašyta per daug sudėtingai. Žavi, vaizdinga kalba puikiai nutapo salos vaizdų bei pačių berniukų paveikslus, atrodo išgyvenama kiekviena emocija, užuodžiamas kiekvienas kvapas ir juntami visi spalvingieji skoniai. Turinys taip pat įtraukiantis, rašymo stilius bei išsireiškimai verčia atkreipti dėmesį ir į tarpus tarp eilučių. Kuo daugiau skaitai – tuo daugiau norisi.

Knyga teoriškai skirta jaunajai skaitytojų kartai, tačiau akivaizdžiai juntamos idėjos, siekiai – tikrai aktualios ir likusioms amžių grupėms. Giliau kapstantis į veikėjų charakterius juntamas kitoniškumas, individualumas bei originalumas, išryškinami skirtingi berniukų požiūriai, vidinės problemos, praeities išgyvenimų bei praeities patirčių poveikis dabartinėse situacijose.

Iškelti naujus klausimus, atrasti atsakymus, galvoti, mąstyti, stebėti ir jausti – tai vis artėti prie suvokimo. Suvokimo, kuris į mus įneša tikrųjų žmonijos sielų sudėtį. 

Tad perskaičius Afroditės įžvalgas, intriguoja du variantai: tiems, kurie jau skaitė romaną - pamatyti spektaklį pagal šį kūrinį arba pirma pažiūrėti spektaklį, ir tada perskaityti romaną...