Devintoji „Lino mūka“: ar originalus renginys konkurencingas švenčių maratone? (video+foto) (8)

Devintoji „Lino mūkos“ šventė Irenos ir Romualdo Kaminskų sodyboje paliko įdomų ir nevienareikšmišką įspūdį. Viena vertus, viskas lyg ir įprasta: ir linų laukelis, belaukiantis rovėjėlių. Ir tautodailės darbų mugė, ir panemunėliečių saviveiklininkų gyvas „Lino mūkos“ pristatymas. Ir skoninga programa. Ir šeimininkų svetingas nuoširdumas. Tik... šiemet gerokai mažiau automobilių besuko nuo žiedo link Panemunėlio geležinkelio stoties. Šventės žiūrovų, lyginant su praėjusiais metais, beliko koks trečdalis. Kodėl?

Ar kalti virš miško besitelkę lietaus debesys ir vis pagrumantis griaustinis? O gal „Lino mūka“ su jos visiškai nekomerciška programa pralaimėjo neakivaizdinę konkurencinę kovą kitai tuo pat metu vykusiai šventei, kitam koncertui – Obelinei? O gal žiūrovus atbaidė bandymas renginį paversti nors šiek tiek atsiperkančiu: šiemet pirmą kartą prekiauta bilietais... Į tai atsakė nuolatiniai šventės dalyviai panemunėliečiai: „Visko per tuos devynerius metus buvo... Ne kartą „Lino mūka“ su kitomis šventėmis sutapdavo. Ir nieko, žmonių rinkdavosi gausiai... Manyčiau, kad čia tie bilietėliai koją pakišo. Sutikite, ne vieną Panemunėlio geležinkelio stoties gyventoją jie ir atbaidė: kaimo žmogui, pensininkui tie 7 Eur yra nemaži pinigai. O vienas juk neisi, jei su šeimos nariu, jau ir visi keturiolika“, – svarstė viena moteris, pati įsigijusi ne vieną išankstinį bilietą.

O gal mūsų žmonės jau pernelyg išlepinti nemokamų renginių? Kaip viena žinoma šio krašto menininkė sakė, kultūros darbuotojų sunki užduotis suburti tuos, kurie nenori dainuoti, ir rengti pasirodymą tiems, kurie nenori žiūrėti?

Kaltinti svetingų šeimininkų noru pasipinigauti, pasipelnyti – neapsiverčia liežuvis. Kiek jiems kainavo ši šventė, nesunku numanyti. Mat jos svečiai – tikros klasikinės muzikos žvaigždės Ona Kolobovaitė ir Egidijus Bavikinas. Tokių svečių viešnagė kainavo kur kas daugiau, nei buvo surinkta už bilietėlius.

O kur dar pasirengimo šventei darbai. Kas, be šeimininkų, gali pasakyti, kiek rūpesčio, pastangų kainuoja kasmet užauginti linų laukelį šventei. Tikriausiai paskutinį visame rajone... Kitados visoje Europoje garsėjusiame savo linais...

Kiek kainuoja tuos linus paruošti šventei: pernykščius lygiomis eilėmis išguldyti lauke, kad vežimu, pakinkytu arkliuku, būtų ką šventės dalyviams ir svečiams vežti. O vaikams – galbūt pirmą kartą technikos amžiuje pamatyti pakinkytą arklį, patiems pabandyti išrauti kuokštą linų, patiems milžiniškomis metalinėmis šukomis nubraukti sėmenis, mintuvais išmušti lino pluoštą, paliesti besisukantį „kalavartą“ – taip mūsų krašte vadinamas verpimo ratelis. Patiems pabandyti austi lino takelį, rūpestingai mokomiems ir prižiūrimiems tautodailininkės Genės Šimėnienės.

Pasigrožėti tikrais tautodailės, o ne „kinų liaudies“ gaminiais. Paragauti tikros naminės duonos. Pačiupinėti saulėje boluojančius senovinius baltus lino rankšluosčius, siuvinėtus monogramomis.

Ar to dar kažkam bereikia šiais masinės produkcijos laikais? Šventė rodo, kad vis dar reikia. Kai klasikos žvaigždė O. Kolobovaitė, nusimovusi sidabrinius aukštakulnius batelius brido į linų lauką paskui „Vengerynės“ dainininkes, balta skarele matuojančias lino barus. Kai senučiukė vienuolė, su vaikštynėle, ne kiek rovė, kiek rankomis glostė nuo vaikystės pažįstamus lino stiebelius. Kai šventės simboliu ir veidu tapęs kasmet vis labiau augantis simpatiškasis berniukas rodo mamai sukruvintą delniuką: matyt beraudamas linus bus ir kokią usnį pagriebęs...

„Lino mūka“ – ne tik senųjų papročių gyvas palikimas. Tai lino, kurio kančios nė pats velnias nesugebėjo iškęsti, kova už išlikimą. Nors lino drabužiai, namų tekstilė vis populiarėja, tačiau linų laukai, kuriems žydint ant žemės nusileidžia dangus, beliko tik prisiminimuose, mįslėse, dainose, Rokiškio krašto poetų eilėse. Ir vieninteliame mažame laukelyje netoli „amžiaus statyba“ praminto Panemunėlio geležinkelio žiedo...