Juodupės eglutės įžiebimo ceremonija virtualioje erdvėje: ypatingas kūrėjų dėmesys savo krašto žmonėms (video +foto) (8)

„Pasveikinkit vieni kitus“, – toks palinkėjimas labiausiai tinka Juodupės krašto žmonėms po šeštadienį įvykusios virtualios eglutės įžiebimo ceremonijos. Kuri vienareikšmiškai tapo pavyzdiniu virutaliu renginiu. Kur jos sėkmės paslaptis? Sėkmę lėmė paprasti dalykai, kurie neretai pamirštami užsižaidus moderniomis technologijomis. Juodupėnai dėmesį kreipė ne į aukšto meninio lygio paieškais, ne į maksimalų įvairiausių specialiųjų priemonių panaudojimą. O į tai, kas visuomet neša sėkmę ir kuria išliekamąją vertę – jautriu, nuoširdžiu dėmesiu savo kraštui, savo žmonėms. Kurie yra ypatingi. Kurie yra tikroji šio krašto vertė. Kuriems tarnauja ir technologijos, ir kultūra. Žinoma, toks požiūris reikalauja beprotiškai daug pastangų, darbo, bet sukūrė tokią vertę, kuri ilgam liks ne tik juodupėnų širdyse...

Odė savo miesteliui ir jo žmonėms
Juodupė 2020-aisiais buvo Lietuvos mažoji kultūros sostinė. Nuoširdžiai buvo gaila juodupėnų: jiems covid-19 epidemija net dukart išdraskė šventės planus. Pirmą kartą epidemija nuo kovo iki birželio sugadino visą šventinių renginių grafiką, įskaitant ir beįsibėgėjančią tradiciją Juodupės miestelio šventę rengti šv. Antano atlaidų metu. Trumpas vasaros laikotarpis buvo smagus renginių laikas: nuo ralio iki bendruomenių šventės. Kadangi epidemija išmušė visą šventinį grafiką, buvo tikėtasi bent su Mažosios kultūros sostinės titulu atsisveikinti deramai. Tą planuota padaryti per miestelio eglutės įžiebimo ceremoniją. Tačiau karantinas ir čia sujaukė visus planus.
Tačiau, kadangi buvo orientuojamasi ne į vienadienius, greitai pamirštamus renginius, tai Lietuvos mažosios kultūros sostinės metai Juodupei atnešė daugybę prasmingų patirčių ir dalykų, kurie turės didžiulę išliekamąją vertę ateityje. Jei apgailestauti galima dėl neįvykusių vienokių ar kitokių švenčių, koncertų, tai daug daugiau džiaugsmo atnešė tai, kad kultūros sostinės idėja subūrė miestelio bendruomenę, atskleidė gražiausius jos talentus ir iki tol nepastebėtus resursus. Tą pokalbyje su „Rokiškio Sirena“ akcentavo ir Juodupės – Lietuvos mažosios kultūros sostinės projekto rengėja Lina Meilutė–Datkūnienė.
Abejonių būta: ar „patemps“ miestelio kultūra tokį sudėtingą ir ambicingą projektą? Būtent covid-19 epidemija tiems, kurie neieško lengvų kelių, tapo galimybių laiku. Taigi, Juodupę tik pasveikinti galima už tai, kad šie sunkūs metai šiam kraštui tapo atradimų metais.
Apie tai, kokie vaisingi šie metai buvo Juodupės kraštui, liudija miestelio bendruomenės dovana vieni kitiems – fantastiško grožio ir jautrumo filmas. Pusantros valandos dėmesio savo kraštui, savo talentams, savo tyliems, ne visuomet į objektyvų šviesą patenkantiems žmonėms.
Atskiros pagyros Mažosios kultūros sostinės uždarymo renginio organizacinė komanda už ypatingą požiūrį į savo miestelį ir jo žmones. Rengiant virtualią ceremoniją nenueita lengviausiu keliu: nesamdyta brangių grupių (tiesa, keli žinomų grupių pasirodymai buvo), nebandyta kurti improvizuotos šventinės ceremonijos prie eglės, pasitelkiant savuosius resursus. Ir po to vaikant žmones, kad jie nesibūriuotų laukdami, kada įsižiebs eglutė.
Vietoj to juodupėnai sau ir kitiems dovanojo unikalų filmą, kuris jau dabar „Rokiškio Sirenos“ facebook paskyroje sulaukė per 30 tūkst. peržiūrų. Neabejotina, kad šis skaičius tik augs. Mat filmas įdomus ne tik miestelio žmonėms: kūrėjų sumanymas gerokai peržengia ne tik šio krašto, ne tik rajono, bet ir Lietuvos ribas.

Plojo pypsėdami
Taigi, šeštadienį, dar gerokai iki 18 val. Juodupės link jau traukė automobilių iš Rokiškio grupelės. Tačiau eglučių ceremonijoms taip įprasto būriavimosi buvo išvengta: miestelio žmones ir svečius pačioje jo širdyje sutiko... didžiulis ekranas. O gatvė nuo pat kalno iki centro tapo improvizuotu kino teatru ant ratų.
Filmo jungtis – atgaivinta „Rojaus obuoliukų“ – Juodupės miestelio apdovanojimų tradicija. Apdovanotųjų gretos – nuo patriotizmą puoselėjančios jaunosios karės, iki šio krašto metraštininkų, nuo grožį savo daugiabučio kieme kuriančios moters, iki įspūdingą postūmį miestelio įstaigoms davusių žmonių. Jautrus, šiltas pasakojimas buvo palydimas aplodismentais – negalėdami ploti rankomis, žiūrovai kiekvieno nominanto paskelbimą palydėdavo griausmingais pypinimis automobilių garso signalais.
Kartu šis filmas buvo ir įspūdinga Juodupės pastarųjų metų įvykių retrospektyva: nuo miestelio pirmojo paminėjimo datą daugiau nei dviem šimtais metų paankstinusio istorinio atradimo, iki kultūrinių renginių, švenčių, konferencijų.
Labai jautru ir šilta buvo tai, kad nebuvo pamiršti ir jaunieji miestelio talentai. Prisiminti žmonės, kurie likimo vėjų buvo nunešti į kitas Europos šalis ar net už Atlanto, bet saugantys Juodupės paveikslą savo širdyse. Siužetų herojais tapo daugybė paprastų, kasdien miestelio gatvėse skubančių žmonių. Kurie apie savo kraštą kalbėjo su tokia šiluma ir meile, kurios neatstos jokios kviestinės žvaigždės, brangiausi fejerverkai ir šou programos.
Kurdami šventę sau, juodupėnai dovanojo ją ir kitiems. Kaip įkvepiantį pavyzdį, kad sėkmę lemia žmogaus protas, talentas, meilė savajam kraštui.
O dabar, pasivaikščiodami vakarais miestelio aikšte, žmonės galės grožėtis ir įspūdinga eglute, ir mažų, išradingai papuoštų eglaičių alėja.
O Mažosios kultūros sostinės vardą primins ir iki Kalėdų gimsiantys meno objektai – įspūdingi piešiniai ant daugiabučių sienų.