Kas vilioja jaunimą į Rokiškį iš didmiesčių bei užsienio? (5)

Rokiškėnai skundžiasi: mažėja jaunimo mūsų mieste ir rajone. Jaunus žmones vis didmiesčiai, užsienis vilioja. Tačiau viena organizacija sugeba prisikviesti į gimtąjį miestą ir studentus, ir dirbančiuosius. Ir netgi išvykę dirbti ir gyventi į užsienį, jos uniformos nusivilkti nesiruošia. Kas ši organizacija? Ogi Lietuvos kariuomenė, o tiksliau – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-oji kuopa. Pratybos – puikus metas ne tik detaliau susipažinti su kuopos veikla, bet ir su joje tarnaujančiais įvairių kartų, patirčių kariais. Ir pajausti, kokios vertybės vienija ir jungia šią, rajone bene pačią gausiausią, visuomeninę organizaciją.

Gyvenimas
pratybų ritmu
Paskutiniosios savaitės – gausios pratybų. Jos kuopoje vyksta faktiškai nenutrūkstamai nuo gegužės pabaigos: kuopos vienas skyrių gegužę dalyvavo pratybose Vokietijoje, o jiems grįžus, kuopos kariai įgūdžius tobulino vieną savaitgalį – Rokiškyje bei Latvijoje, kitą – Biržuose, paskui vėl dvejos pratybos Rokiškio rajono miškuose: vienos truko savaitę, kitos – pastarąjį savaitgalį. Į pratybas kuopos kariai renkasi gausiai. Tiesa, paskutiniosiomis dienomis dėl svarbių priežasčių – šalies aukštosiose mokyklose vyksta egzaminų sesijos bei balakauro ir magistro darbų gynimai – jaunimo gretos kiek retesnės. Tačiau netgi studentai įsigudrina ištaikyti laisvo laiko grįžti į gimtąjį miestą. Ir ne tiesiog pašvęsti kur prie ežero su draugais, o užsiimti kur kas svarbesniais, įdomesniais ir prasmingesniais dalykais.

Motyvacija
Apie tai, kodėl kuopa tampa svarbia gyvenimo dalimi, kalba patys kariai. Viena jauna karė išvyko dirbti į Olandiją. Tačiau kario uniformos ji nusivilkti nežada: per daug ji brangi. Tad į pratybas ir mokymus žada vykti iš užsienio. Aukštos kvalifikacijos specialistė neslepia: darbą užsienyje ir tarnybą suderinti pavyks. Juk toks įtemptas pratybų maratonas pasitaiko nedažnai: įprastai kariai pratyboms šaukiami kartą per mėnesį savaitgalį. Ir į Lietuvą ji atvyko specialiai šioms pratyboms.
Kita karė atvirai kalba apie tai, kodėl gimtasis miestas jaunimui dažnai tampa ne motina, o pamote. Jaunoji karė dar studijuoja, tačiau, kaip dabar patariama studentams, neketina apsiriboti vien tik aukštosios mokyklos auditorijomis, bet ir kaupti darbo patirtį. Maža to, ji nori tą daryti gimtajame rajone. Juolab, kad taip dažnai skundžiamasi, kad čia taip trūksta jaunų, perspektyvių, motyvuotų darbuotojų. Tačiau skaudi realybė visiškai kitokia. Viena rajono įmonių merginai pasiūlė darbą pakankamai įtemptu grafiku, o alga „į rankas“ nesiekia nė... 400 Eur. Nepaisant to, kad mergina jau turi tokio darbo patirties, įgijusi reikiamus įgūdžius, ir darbdaviui jos nebereiks mokyti, kaip sakoma, nuo nulio. Jaunuolė skaičiuoja: įskaitant buto nuomą, komunalines bei maisto išlaidas, ji turėtų dirbti... tik už maistą ir stogą virš galvos. Ir visa tai – už darbą įtemptu grafiku. Kai mergina įspėjo darbdavį, kad ji turės darbą derinti su tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose, darbdavys jai pasiūlė... mesti tarnybą. Nors pagal galiojančius teisės aktus, karį išleisti į pratybas bei mokymus yra privaloma. Ką nusprendė jaunoji karė? „Man uniforma brangesnė“, – it kirviu nukerta ji. Kyla retorinis klausimas – ar šį jauną žmogų bepavyks išlaikyti mūsų rajone? O gal ji, kaip ir daugelis, iškeliaus ieškoti skalsesnės duonos į didmiesčius ar užsienį?  Ir, be artimųjų, vienintele stipria jungtimi, rišančia ją su mūsų rajonu, liks tarnyba 506-ojoje kuopoje.
Motyvacija būdinga ne tik jauniesiems kuopos kariams, bet ir tiems, kurie uniformą nešioja daugiau nei dešimtmetį. Antai, tarnybos penkioliktuosius metus skaičiuojantis karys į savaitgalio pratybas atvyko, kaip sakoma, „tiesiai nuo konvejerio“, tiksliau, tiesiai iš šaldytuvo: vienos rajono gamybos įmonių sandėlyje atidirbęs dvylikos valandų trukmės naktinę pamainą. Į namus užsuko tik užsivilkti uniformą ir pasiimti kuprinę. Vyras neslepia: faktiškai be miego teks ištverti daugiau nei dvi paras. Kodėl jis skuba į pratybas, užuot ramiai ilsėjęsis po intensyvaus ir sunkaus darbo? „Nes man, kaip ir daugumai karių, tai svarbu ir įdomu“, – nedaugžodžiauja karys.
Savanoriai, studijuojantys šalies aukštosiose mokyklose, dalinosi savo patirtimi, kaip spėti ir egzaminus išlaikyti, ir kuopos pratybose dalyvauti.

Ir džiugios,
ir liūdnos žinios
Pastaruoju metu 506-ojoje kuopoje – nemažai pokyčių. Neseniai į atsargą išėjo kuopininkas vyresnysis seržantas Ramūnas Lavinskas. O šeštadienio rytą kuopos rikiuotėje buvo paskelbta dar viena liūdna žinia – į atsargą išlydimas kuopos simboliu laikomas intendantas vyresnysis seržantas Gintaras Katelė. Jis – vienas ilgiausią tarnybos stažą 506-ojoje kuopoje turinčių karių savanorių, tarnaujantis faktiškai nuo tuometinės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pradžios. Tarnyba įkurta 1991 m. sausio 17-ąją, pirmieji rokiškėnai kariai savanoriai tėvynei prisiekė 1991 m. kovą, o G. Katelė priesaiką tėvynei davė tų pačių metų rudenį. Jis – gyvoji kuopos legenda, žinantis jos istoriją ir žmones nuo pat kuopos sukūrimo iki šių dienų. Tad nenuostabu, kad šio kario, skaičiuojančio 27-uosius tarnybos metus, palydos į atsargą buvo kariškai lakoniškos, bet labai šiltos. Kuopos draugai žino: intendantas kolekcionuoja žiebtuvėlius. Todėl 506-ąją kuopą ir jos žmones jam primins dovana, kurioje išgraviruotas Krašto apsaugos savanorių pajėgų ženklas. Ją kuopos vardu įteikė jos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas.
Į atsargą išlydėti kuopininkas ir intendantas jau turi pamainą. Kuopininko pareigas nuo gegužės pradžios eina seržantas Tautvydas Matuzevičius, o intendanto – vyresnysis eilinis Mantas Griškevičius.
Džiugi žinia – rokiškėnai kariai savanoriai turi naują tarnybos draugą: 506-osios kuopos gretas papildė privalomąją karinę tarnybą atlikęs karys Vytautas Kuveikis. Kuopa, kaip ir įprasta, šiltai priėmė naujoką.
Po trumpos rikiuotės – pasirengimas pratyboms: susikrauti ir pasitikrinti kario kuprinę, išklausyti saugumo instruktažą ir pasirašyti tą liudijančioje knygoje, pasiimti ginklą, papildyti vandens atsargas. O kieme jau laukia kariuomenės Unimogas vykti į pratybų vietą.

Kartojimas –
mokslų motina
Lydimi seržanto T. Matuzevičiaus, kariai išvyko į pirmąją pratybų vietą – apleistą aerodromą Panemunėlio seniūnijoje. Pakeliui ties nedideliu miškeliu Unimogas sulėtino greitį: kariai išžvalgė, kad čia apsigyvenusi lapių šeimyna ir smalsūs jaunikliai dažnai išlenda ant kelio pažaisti ar pasišildyti saulėje. Jų kariai suskaičiavo tris ar keturis. Nenorėdami, kad kuris lapiukas pakliūtų po ratais, kariai važiavo itin atsargiai.
Aerodrome – vėl rikiuotė. Seržantas T. Matuzevičius negailėjo kariams patarimų, kaip patogiau prisitaikyti amunicinę liemenę, racionaliau prisegti jos kišenėles, gertuvę, apžiūrėjo, kaip kariai dėvi liemenes. Ne mažesnis dėmesys ir ergonomiškam ginklo – automatinio šautuvo G36 – parengimui. Kaip kairiarankiui ar dešniarankiui prisitaikyti jo diržą, kaip pasikabinti ginklą ant krūtinės, kad jis netrukdytų žygyje, bet prireikus užtektų vieno judesio jį nutaikyti. Visa tai – kariams gerai žinomi dalykai. Tačiau kartojimo nebūna per daug, o ir praktiniai patarimai – pravartūs.
Kita užduotis: iš parankinių medžiagų –„Stop“ juostų ir plytgalių – pagaminti pastato maketą. Kam jis? Šių pratybų tema – patrulio rengimas ir pastato šturmas. Tad kariai, prižiūrimi seržanto, tobulino asmenininius bei komandinius darbo įgūdžius. Plieskiant kaitrai, jie kantriai šlifavo puolimo detales, atsižvelgdami į seržanto T. Matuzevičiaus patarimus ir pastabas. Pastato šturmo pamoką iš toliau stebėjęs kapitonas S. Afanasjevas atviras: neapdairumas ar klaida mūšyje kariui kainuoja gyvybę.
Kol kariai trumpai ilsėjosi ir valgė pietus, kartu su kuopos vadu S. Afanasjevu skubėjome į Sartų medžiotojų klubo šaudyklą. Pasirodo, mūsų kuopa ne vientintelė, kurios pratybos vyko mūsų rajone. Lašų šaudykloje ginklus prišaudė Biržų kariai savanoriai. Pasisveikinus ir pabendravus su biržiečiais, vėl skubama pas savuosius karius: jie apleistame statinyje tobulins individualius pastato valymo įgūdžius. Po intensyvių mokymų – vėl neilga pertrauka. Kariai buriasi draugėn: kas lukštena moliūgų sėklas, kas užkandžiauja sausuoju daviniu, kas siūlo kovos draugui sumuštinį, iš rankų į rankas keliauja vieno kario atsineštas limonado butelis. Ši ramybės akimirka daug pasako apie kuopos mikroklimatą: visi susibūrę draugėn, pasakoja praėjusių pratybų įdomiausias patirtis, laido juokus. Netrukus visagalio interneto dėka sužino aktualiausią naujieną – rungtynių tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ rezultatą.

Vietinių dėmesys
Nors kaimas, kuriame mokosi kariai, Panemunėlio seniūnijos jau senokai pripažintas „mirusiu“ – čia nebėra nė vieno gyventojo,  nėra  sodybų, o pievose – galvijų, netoliese – nė vieno ežero ar kitos iškylų vietos, tačiau judėjimas kaimo keliuku atrodo gana aktyvus. Kaip sakė seržantas T. Matuzevičius, per pratybas paprastai matomas vietinių gyventojų suaktyvėjimas. Nors artintis prie karių jie vengia, tačiau dėl to, kad iš toliau pasižiūrėtų į neįprastus svečius Panemunėlio seniūnijos gyventojai, ypač jaunimas, netingi nuvažiuoti kelis kilometrus. Karių toks dėmesys netrikdo, atvirkščiai – tai jiems naudinga: rajono žmonės turi žinoti, kad čia yra jų gynėjai.

Bazė miške
Vakarop kariai kyla žygiui į mišką. Ten jie ketino įrengti bazę, iš kurios organizuos reidą į apleistąjį pastatą. Jame, pagal pratybų legendą, priešas įkūrė aukštos vertės taikinį – kuro tiekimo bazę, kurią aptarnauja du specialistai. Tikslas – nukauti tuos specialistus ir sunaikinti kuro atsargas bei jų papildymo įrangą. Pagal legendą, mūsų kariai veikia priešo dalinai užimtoje teritorijoje: didžiuosius kelius, gyvenvietes jau kontroliuoja priešas, o štai šio miško jis išvalyti dar nespėjo, tad kariai čia įkurs bazę, iš kurios vykdys savąjį išpuolį.
Pasiekus mišką, kariai išlaipinami iš Unimogo, ir maža jų grupelė nuskuba žvalgytis, ar saugi yra bazei numatytoji vieta. Žvalgams patvirtinus, kad pavojaus nėra, kariai žygiuoja mišku į mažytę aikštelę. Kulkosvaidininkas užima poziciją jos centre, o aplink ratu slenka kariai užimti patogių pozicijų stebėti aplinką ir, prireikus, gintis. Visa tai vyksta mirtinoje tyloje. Apie penketą minučių kariai guli miško aikštelėje įtempę akis ir ausis – klauso menkiausio miško garso. Bendraujama tik ženklais. Po to, kai būrio vadas eilinis Regimantas Karpavičius duoda ženklą, kad galima kilti, kariai išvalo aikštelę nuo sausų šakų. Būrio vadas R. Karpavičius su būrio vado pavaduotoju Algirdu Milakniu  keliais pagalbininkais ruošiasi užduočiai: jie iš pagalbinių priemonių kuria šturmuojamo pastato ir jo aplinkos maketą. Būrio vado ir jo pavaduotojo užduotis – parengti šturmo planą. Kol jis kuriamas, kiti kariai kloja kilimėlius ir miegmaišius trumpai, vos trijų valandų nakvynei miške. Čia jau visu pajėgumu vyksta kita kova – su įkyriais kraujasiurbiais. Kariai noriai puošiasi specialiais, bitininkų kepures primenančiais galvos apdangalais, purškiasi vabzdžius atbaidančiais purškalais. Itin naudingas patyrusio kario patarimas – nepamiršti purškalu papurkšti ir kareiviško miegmaišio užtrauktuko, kad kokių erkių į miegmaišį neprilįstų.
Pratybų metu visi kariai yra apdrausti: jei kuriam įsisiurbė erkė, tereikia nuvykti į gydymo įstaigą, kad gyvis būtų ištrauktas. Tačiau, žinoma, geriau apsisaugoti nuo tokių nemalonumų.

Žvalgyba, žvalgyba
ir dar kartą žvalgyba
Kol jaunesni kariai dar tik rengia savo vietas poilsiui, vyresnieji jau pasirengę veikti: atsiklausę būrio vado ir seržanto T. Matuzevičiaus, du kariai išėjo į žvalgybą. Nors, pagal legendą, šiame miške kariams priešo puolimas negresia, tačiau patyrę kariai įpratę tikrinti juos supančią aplinką. Jiems grįžus iš žvalgybos, jau ir maketas parengtas. Būrio vadas pasidalino mintimis apie puolimą, priminė kariams jų pareigas bei užduotis, ženklus bei signalus. Jis įsitikino, kad kiekvieną sakinį kariai suprato taip, kaip reikia: planuojant tokią informaciją negali būti jokių „informacijos perdavimo trukdžiųׅ“. Po to nuskamba įsakymas ilsėtis. O šturmo grupės kariai renkasi skyrium nuo kovos draugų: jie dar ilgokai derins puolimo detales. Apie maždaug 23 val. aikštelėje budėti lieka tik sargybiniai. Jie keisis paeiliui kas valandą. Likusiems – trumpos miego valandos iki tol, kol prašvis. O švinta anksti – kariai kelsis 3.30 val. Paryčiais budėti tenka ir kariui, kuris į pratybas atėjo tiesiai iš naktinės pamainos. Ar pavyks neužmigti? „Žinoma“, – nė neabejoja jis.

Valanda X
Kodėl kariai keliasi vos švintant? Kad puolimas prasidėtų vadinamąją „X valandą“: paryčiais žmogaus organizmas dirba „lėčiausiomis apsukomis“. Ne veltui visi karai, visos svarbios operacijos prasideda būtent šią valandą. Būtent ji apdainuota laisvės gynėjų dainose.
Kariai teisūs – apie 4 val. Rokiškyje tylu. Mikrorajone tylą drumsčia vos vienas kitas pravažiuojantis automobilis, kažkur tolumoje pragysta gaidys. O tuo tarpu miške jau verda gyvenimas: susirinkę svarbiausius reikmenis, kariai kyla į žygį.
Priešaušrio metą gamta kariams dovanojo puikią priedangą – pamiškėmis ir palaukėmis driekėsi rūkas. Slepiamos spalvos uniformos susilieja su peizažu ir kariai šturmuoti pastato slenka nepastebėti, meistriškai išnaudodami kiekvieną gamtos ar žmogaus sukurtą priedangą.

Vertingi patarimai
Pastato šturmą stebėjo kuopos vadas kapitonas S. Afanasjevas bei seržantas T. Matuzevičius. „Priešo specialistų“ vaidmenį atliko keli kuopos kariai. Ir puolėjai, ir „priešai“ ginkluoti šratasvydžio ginklais. Prieš puolimą – būtina patikra: ar visi užsidėjo apsauginius akinius bei kaukes, mat kario saugumas – svarbiausia.
Ir štai, vos pastebimi tarp aukštos žolės ir krūmynų, atslenka pirmieji puolėjai: paramos grupė. Kad „priešai“ nedingtų iš pastato, pasirūpino kelios atkirtimo grupės, užtvėrusios galimus atsitraukimo kelius. Puolimo scenarijų paįvairino į pastato kiemą įsukusi „priešo karinė technika“, tad kariams jau šturmo eigoje reikia keisti scenarijų. Suvijus „priešus“ į pastatą, jų paliktas Unimogas tapo puikia priedanga. Kelios minutės – ir šturmo grupė jau pastate. Girdėti tylus plastikinių šratelių caksėjimas. „Priešai“ nukauti, užduotis įvykdyta.
Nors šturmas ir pastato valymas pavyko, visgi jį stebėję kuopos vadas bei kuopininkas negailėjo kariams patarimų. Kuopininkas aiškina: paramos grupės kariai per arti priartėjo prie pastato: šaudyti galima pradėti gerokai iš toliau. Kuopos vadas S. Afanasjevas, priėjęs prie kulkosvaidininko, kuris savo priedanga pasirinko šulinį, aiškino, kad tokia pozicija – ne pati geriausia. Mat šulinio rentinio plytos nestabilios: užteks priešui pataikyti į šulinį, ir plytų skeveldros sužalos veidą. Kariai atidžiai klausėsi patarimų: jie labai pravers. Ypač rengiantis rudenį vyksiančioms vertinamosioms pratyboms, kurių metu kuopa turės pademonstruoti visas įgytas žinias bei įgūdžius.
Po pastato šturmo kariai grįžo į kuopą. Ten laukė ne mažiau svarbus darbas – išvalyti ginklus. Kariai negaili tam laiko ir pastangų: juk būtent nuo ginklo priežiūros priklauso, ar jis bus patikimas mūšyje.
„Rokiškio Sirenos“
inform.